Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Skaityti pjesę – kaip naršyti feisbuke

 
2016 05 28 6:00
Monikos Klimaitės svajonių teatras – kuriame gali realizuoti savo mintis ir turi laisvę kurti. „Ne itin svarbu, kur tai būtų“, - sakė teatralė.
Monikos Klimaitės svajonių teatras – kuriame gali realizuoti savo mintis ir turi laisvę kurti. „Ne itin svarbu, kur tai būtų“, - sakė teatralė. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Jaunimo teatre režisierė Monika Klimaitė stato vokiečių autoriaus Mariuso von Mayenburgo pjesę. Šiuolaikinius scenos kūrinius mėgstanti teatralė režisūrą studijavo Klaipėdoje, vėliau – Londono universitete. Spektaklius ir perfomansus ji kuria nuo 2013 metų, tačiau dar būdama šešerių su bendraminčiais rengdavo mėgėjų pasirodymus daugiabučio laiptinėje – kūrė laiptinės teatrą.

M. Klimaitė yra pastačiusi „Raudonus batraiščius“ pagal dramaturgę Gabrielę Labanauskaitę, Mažajame teatre pristatė performansą „Tai kas liko“, Londone – „Iliuzijas“, pati vaidino judesio spektaklyje „Normal Love“. Praėjusiais metais Klaipėdoje kūrė „Personą“ ir koncertinį teatrinį manifestą „Deguonis“, buvo „Rusiško sąsiuvinio“ Rusų dramos teatre choreografė.

„Perplex“ premjera vyks birželio 2 ir 3 dienomis. Spektaklyje pasakojama apie šiuolaikinį žmogų, jo tapatybę ir tos tapatybės trapumą (dez)informacijos perpildytame pasaulyje. „Perplex“ istorija – absurdiška buto okupacija. Vieną dieną gyventojai grįžta namo, o jų draugai lyg niekur nieko yra užėmę gyvenamąją vietą.

Dramaturgas pjesėje demaskavo socialinių tinklų ir žiniasklaidos manipuliaciją, jai priskirdamas ir teatro meną. Spektaklyje vaidina aktoriai (iš kairės): Ignas Ciplijauskas, Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraitytė ir Simonas Storpirštis./Simo Sirutavičiaus nuotrauka
Dramaturgas pjesėje demaskavo socialinių tinklų ir žiniasklaidos manipuliaciją, jai priskirdamas ir teatro meną. Spektaklyje vaidina aktoriai (iš kairės): Ignas Ciplijauskas, Jonė Dambrauskaitė, Giedrė Giedraitytė ir Simonas Storpirštis./Simo Sirutavičiaus nuotrauka

– M. von Mayenburgas yra naujosios dramaturgijos rašytojas, aktualus ir pastaraisiais metais dažnai rodomas Europoje. Lietuvoje jo kūrinius statė Oskaras Koršunovas, Agnius Jankevičius. Kuo tave sudomino būtent ši pjesė?

– Autorius man ypač patinka, nors „Perplex“ skiriasi nuo kitų jo kūrinių, tamsių ir depresinių socialinių temų atspindžių. „Perplex“ absurdas reiškiasi ne kaip žanras, o pati realybė, kurioje gyvename, yra absurdiška.

Dramaturgo pasaulio refleksija labai tiksli. Personažai nuolat patenka į absurdiškas situacijas. Tai man kalba apie šių dienų tapatybės trapumą. Esame tai, ką skaitome, kokia informacija mus pasiekia ir formuoja. Skaityti šią pjesę – kaip naršyti feisbuke: karas, kitame pasaulio gale – ekonomikos krizė, kačiukai ir kitos populiarios pasaulio problemos. Autorius pjesėje demaskavo socialinių tinklų ir žiniasklaidos informacijos srautų manipuliaciją. Teatro M. von Mayenburgas taip pat neatskyrė – jis yra viena priemonių manipuliuoti žiūrovu, sukurti iliuziją. Taigi pjesėje viskas susipynė.

– Akivaizdu, kad su scenografe Paule Bocullaite spektaklį priartinote prie dailininko Rene Magritte'o estetikos, kodėl?

– Pjesė man asocijuojasi su R. Magritte'u, nes jo siurrealizmas – logiškas, aiškus, bet jame visuomet atsiranda viena nesiderinanti detalė. Kambarys, sienos, langas, už lango – dangus, o kampe stovi žuvis. Taip ir pjesėje – viskas tarsi suprantama, racionalu, atpažįstama, bet apima pojūtis – kažkas čia ne taip.

Režisieriui nepalanki dramaturgija

– Gruodį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vyko tavo režisuoto spektaklio „Baseinas (be vandens)“ premjera. Ėmeisi Marko Ravenhilo kūrinio, taip pat dar nestatyto Lietuvoje. Daugmaž visą tavo biografiją sudaro šiuolaikinės dramos.

– Kaskart pagalvoju apie galimybę interpretuoti klasikinį kūrinį, planuose turiu ir tokių pjesių. Vis dėlto taip susiklostė, kad užlipau ant šiuolaikinės dramaturgijos „grėblio“. Kūrinį renkuosi pagal tai, kiek jis man svarbus, aktualus, pagal formą ir pateikimą. Tada norisi naujų temų, idėjų – tai randu šiuolaikinėje dramoje.

Klasiką gali dešimtkart interpretuoti, ji pasiduoda įvairiai tranformacijai. Šiuolaikinė dramaturgija yra apie „čia ir dabar“, šneka tavo kalba, tačiau nepaslanki įvairiai interpretacijai. M. von Mayenburgas nėra palankus režisieriui – jo kūriniai detalūs, informatyvūs, pripildyti, tarsi nebėra vietos, kur įsiterpti.

„Perplex“ repeticijos – režisierė su aktoriais kartu kuria, bendradarbiauja.
„Perplex“ repeticijos – režisierė su aktoriais kartu kuria, bendradarbiauja.

– Dažnai iš tiesų nutinka, kad šiuolaikinės pjesės statomos paraidžiui, sekama dramaturgo idėjomis. Koks yra tinkamas šiuolaikinio kūrinio perskaitymo raktas?

– Galima sakyti, ir aš pjesę skaitau paraidžiui, siekdama scenoje atskleisti jos esmę. Visąlaik stengiuosi įsigilinti į medžiagą, jos diktuojamą atmosferą, jausmą. Šiuo atveju – išlaikyti absurdo ironiją. Paskui, dirbdami su aktoriais surandame naujų sprendimų, būdų pritaikyti juos šiam laikui, aplinkai. Visgi turi klausyti kūrinio ritmo, pabrėžti temas, situacijas, apie ką nori kalbėti. Tuomet tai – nebūtinai dramaturgo žodžiai, bet ir režisūrinė mintis.

Vasarą Niujorke dalyvaudama režisierių laboratorijoje Linkolno centro teatre įsitikinau, kad kiekviename kūrinyje galima rasti įvairių temų. Septyni režisieriai interpretavome tą pačią pjesę. Buvau sužavėta, kaip išsiskyrė mūsų požiūriai, kokiomis įvairiomis temomis kalbėjome.

Žaidė laiptinės teatrą

– Su teatru susipažinai anksti – būdama šešerių jau organizavai laiptinės teatrą su kiemo vaikais. Kokius spektaklius statėte daugiabučio gyventojams?

– Vaidindavome laiptinės hole, o kaimynai susėsdavo ant laiptų. Patys kūrėme situacijas, juokinome, persirenginėjome, buvome klounai. Vėliau perėjome prie cirko. Mūsų spektaklius prisimenu nuotrupomis, bet kūrėme rimtai. Vaikai puikiai supranta teatro principus jų nė neišmanydami. Jie žaisdami visuomet patiki esą tuo, ką vaidina. Ir dabar galvodama apie vaikystės žaidimus save prisimenu ne kaip Moniką, o kaip tuo vaidmeniu gyvenusį „personažą“.

– Kiek dabar žaidybiškumo yra tavo teatre?

– Žaidimas išlieka, tik jis nebe toks laisvas ir neatsakingas. Teatre man svarbi disciplina, profesionalumas, atsakomybė. Neateiname pavaidinti tam, kad apgautume žiūrovą. Vis dėlto lieka tai, kad aktorius scenoje turi būti – ne vaidinti, o būti savo personažu.

– Sakai, kad teatras yra lyg neatsiejama kūno dalis. Iš tiesų nenutolai nuo judesio teatro, choreografijos, kūniškumo?

– Judesį pažinau Anglijoje, mokydamasi kontaktinės improvizacijos. Tai buvo mano pirmas susitikimas su judesio teatru. Toliau domėdamasi išvykau į Daniją, į mokymus Odino teatre. Man patinka idėja, kad kūnas nemoka meluoti – aktoriui dar nepradėjus scenoje veikti, žiūrovas jau mato jį tokį, koks yra. Gali pakeisti balsą, užsidėti kaukę, bet veiksmai išduos daugiau nei žodžiai.

Kaip sako Monika, tėvai juos, tris atžalas, augino tarsi kiekvieną atskirai, atsižvelgdami į individualius norus. Taigi Monikos sesuo Vaiva lankė muzikos mokyklą, jaunesnysis brolis Povilas – dailės, ji pati – teatro. Vaidmuo spektaklyje „Normal Love“ (rež. Zi Ling, 2014 m.)./Asmeninio albumo nuotrauka
Kaip sako Monika, tėvai juos, tris atžalas, augino tarsi kiekvieną atskirai, atsižvelgdami į individualius norus. Taigi Monikos sesuo Vaiva lankė muzikos mokyklą, jaunesnysis brolis Povilas – dailės, ji pati – teatro. Vaidmuo spektaklyje „Normal Love“ (rež. Zi Ling, 2014 m.)./Asmeninio albumo nuotrauka

Trys vaikai – trys profesijos

– Tavo sesuo tapo psichologe. Kas skatino abi nuo mažens gilintis į žmogų?

– Šeimoje esame trys vaikai – visi pasukome skirtingais keliais. Matyt, dėl to, kad tėvai mus augino tarsi kiekvieną atskirai, atsižvelgdami į individualius norus, leisdami patiems rinktis. Nuo mažų dienų buvo paisoma mūsų nuomonės. Taigi visi esame skirtingi: sesuo lankė muzikos mokyklą, brolis – dailės, o aš – teatro. Dabar brolis studijuoja laivų uostų inžineriją, abu mūsų tėvai – mokslininkai.

– Mama tau patarė kurti lengvesnio, paprastesnio turinio spektaklius. Klausai jos patarimo?

– Ne, neklausau. (Juokiasi.) Ji sakė, kad būtų lengviau, bet tokiu atveju prieštaraučiau savo prigimčiai. Kiekvienas darbas man – svarbus, išieškotas, įsigilintas, negalėčiau ko nors kurti lengvai ir paviršutiniškai.

– Studijuodama Didžiojoje Britanijoje sakei, kad užaugai kaip kūrėja ir menininkė. Lietuvoje teatro meno mokeisi ketverius metus. Kas tave formavo ir augino užsienyje?

– Dabar šiam teiginiui nepritariu, nes nesijaučiu užaugusi ar susiformavusi. Kaip sakė psichoterapeutas Carlas Rogersas, visą gyvenimą esame formavimosi kelyje, tapimo, virsmo procese.

Šiuos laurus sudėčiau ne vien studijoms. Jos teikia estetinį pajautimą, tai labai svarbu. Visgi skambus tas žodis „menininkas“ ar „kūrėjas“, neidentifikuoju savęs kaip tokios. Į savo profesiją žvelgiu atsakingai, nors ji yra tokia pati, kaip ir kitos.

„Baseinas (be vandens)“ – gruodį vykusi premjera. Monika stato išimtinai šiuolaikinę dramaturgiją, nors yra numačiusi scenoje statyti ir klasiką.
„Baseinas (be vandens)“ – gruodį vykusi premjera. Monika stato išimtinai šiuolaikinę dramaturgiją, nors yra numačiusi scenoje statyti ir klasiką.

Ieško savo scenos

– Jau septintus metus esi NEATA – Šiaurės Europos šalių mėgėjų teatrų asociacijos – ambasadorė Lietuvoje. Taigi profesionali teatralė, įsitraukusi ir į mėgėjų veiklą?

– Prie NEATA asociacijos jaunimui NEATA youth prisidėjau pirmame kurse. Surengėme keletą dirbtuvių, stovyklų-seminarų Danijoje. Organizacijos tikslas buvo įtraukti jaunus kūrėjus (moksleivius, studentus), kurie nepriklauso nė vienam teatrui, arba pavienius žmones, kuriems per festivalį suteikiama galimybė atvažiuoti ir ką nors sukurti. Puiki idėja. Aktyviai dalyvavome NEATA veikloje, paskui paaugome, išėjome iš universitetų, ir idėja prigeso.

Naujas spektaklis - Jaunimo teatre.
Naujas spektaklis - Jaunimo teatre.

– Vis ieškai savo vietos teatre, savo scenos. Svarbu, kokiame teatre, su kuo kurti ar svarbu tiesiog kurti?

– Įgavusi daugiau praktikos matau, kad nesvarbu, kur kurti, o su kuo – svarbu. Visada smagiau dirbti su aktoriais, kurie supranta tavo kalbą, ir sunkiau, kurių kita mokykla, metodai, kalba, požiūris. Puikiai dirbome su Veltos ir Vytauto Anužių kursu Panevėžyje – atitiko mūsų būdas, požiūris į teatrą, discipliną, norėčiau dar su jais susitikti. Žavu, kai dirbdamas su skirtingais aktoriais, randi ką nors nauja apie save.

– Kokios yra tavo svajonių darbo sąlygos, svajonių teatras?

– Toks, kuriame galiu realizuoti savo mintis ir turiu laisvę reikštis bei kurti. Ne itin svarbu, kad ir kur tai būtų. Visgi nesu labai išranki.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"