Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Sovietinio kino veidai ir grimasos

 
2016 02 09 6:00
Filmuojami "Laiptai į dangų". 1966 metai, režisierius - Raimondas Vabalas.

Istorikių Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės monografija „Kinas sovietų Lietuvoje“ – fundamentalus veikalas. Išsamus, solidžios apimties. Geras pamatas Lietuvos kino istorijai – ji juk kada nors turės būti parašyta.

Koks buvo sovietinis lietuvių kinas – labiau sovietinis ar labiau lietuviškas? Tokią dilemą sprendė monografijos autorės. Begalę valandų praleido archyvuose, fonduose, tyrinėjo, gilinosi ir rado intriguojamų politinės sistemos ir kino menininko sąveikos bei priešpriešos faktų. Būtent faktų, nes tai ne publicistikos knyga, o mokslinis darbas, tik parašytas populiariai, nesausa kalba.

A. Mikonis-Railienė Varšuvos universitete baigė polonistiką. Lenkų literatūros studijos, anot jos, turėjo visą specializacijų spektrą, todėl pasirinkusi kino antropologiją. Magistrantūrą baigė darbu apie Lietuvos dokumentinį kiną. Paskui stojo į doktorantūrą, Kino ir audiovizualinės kultūros katedrą, galutinai pereidama į kinotyros sritį. Studijas baigė disertacija apie lietuvių poetinį kiną.

„Pažintis su lietuvišku kinu prasidėjo nuo dokumentikos, Europos kino akademijos „Feliksu“ apdovanoto Audriaus Stonio kūrinio „Neregių žemė“ (1992). Filmas nepaprastai sužavėjo, pradėjau nuodugniau domėtis lietuvių kinu, ieškoti nacionalinių jo bruožų“, – teigė „Lietuvos žinių“ korespondento kalbinta A. Mikonis-Railienė.

"Naktys be nakvynes", 1966 metai, režisieriai - Algirdas Araminas, Gediminas Karka.

Įdomiau už filmą

Prieš 15 metų A. Mikonis-Railienė atvažiavo į Vilnių, pradėjo domėtis Lietuvos kino studijos (LKS) archyvais. Teigė išvydusi aibę problemų. „Visų pirma nustebino, kad sovietinio tarpsnio lietuviškas kinas visai nefunkcionuoja. Tačiau didžiausia bėda – negalėjau rasti filmų, – stebėjosi pašnekovė. – Prisimenu, kai pirmą kartą atėjau į „Lietuvos kiną“, direktorius pasiūlė pasiimti 50 filmų ir važiuoti jų žiūrėti į Palangos kino teatrą. Niekur kitur nebuvo tinkamo kino projektoriaus. Suprantama, pasibaisėjau. Juk kiekvienas filmas turėjo bent dešimt metalinių dėžių.“

Archyvuose radusi labai turiningos, dėmesio vertos medžiagos apie vaidybinį lietuvių kiną. Kartais įdomesnės ir už pačius filmus. Kilo mintis parašyti projektą, o paskui – knygą. Į talką pasikvietė kino istorikę L. Kaminskaitę-Jančorienę. Rasti tinkamą specialistą nebuvo paprasta. „Gerų kino kritikų Lietuvoje netrūksta, tačiau galinčių į objektą pažvelgti iš profesionalaus kinotyrininko, kino istoriko pozicijos beveik nėra“, – tvirtino projekto sumanytoja, koordinatorė ir knygos autorė.

Be to, kolegės padedama galėjo įgyvendinti ir konceptualesnius sumanymus. „Ketinau aprašyti ne tik pačius kūrinius ar autorinius režisierių bruožus. Į kino kontekstą norėjosi pažvelgti iš kino institucijos perspektyvos, panagrinėti sovietinės kontrolės mechanizmus“, – teigė A. Mikonis-Railienė.

"Kol nevėlu", 1957 metai, režisierius - Julijus Fogelmanas, Vytautas Žalakevičius.

Kūrybos portretai

Valstybinei kontrolei ir cenzūrai monografijoje skirta daug dėmesio, tačiau ši tema toli gražu nėra svarbiausia. „Dalykai, susiję su filmų taisymu, permontavimu – kas į juostą pateko, o kas ne, kokia ji buvo ir kokia galėjo būti – iš tiesų labai įdomūs. Vis dėlto rašome ne tik apie tai. Atėjusi iš literatūrinės terpės siekiau atidžiau pažvelgti į autorinio kino kūrėjus. Tarsi ir žinome, matėme Raimondo Vabalo, Almanto Grikevičiaus, Vytauto Žalakevičiaus, Arūno Žebriūno, Algirdo Aramino juostas. Tačiau ką nors esminga pasakyti apie kiekvieno kūrybą, kuo skiriasi jų filmai, niekas negali. Nes tokių analitinių tyrimų nėra. Todėl atrodė svarbu pateikti kūrybinius portretus: „ A. Žebriūno kūryba pasireiškia poetinėmis, lyrinėmis formomis, V. Žalakevičius kuria diskursinį kiną, užduodantį sunkius klausimus apie moralinius apsisprendimus, A. Grikevičius siekia atskleisti istorinę tiesą, A. Vabalo kūrybinė jėga – jo atvirumas, kalbėjimas apie asmenines egzistencines traumas.“ Aprašymai trumpi, tačiau iš esmės atskleis pagrindinius lietuvių autorinio kino bruožus ir kuo jis skyrėsi, tarkime, nuo lenkų kino mokyklos ar Čekoslovakijos „Naujosios bangos“, – teigė mokslininkė.

Neseniai knyga pristatyta visuomenei. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Be melo

Svarbus ir kitas knygos radimosi motyvas. Sovietų kritika lietuvių kiną gana neblogai reflektavo, skyrė užtektinai dėmesio. Ir jis visada buvo suvokiamas kaip sovietinės kultūros dalis. „O man norėjosi į jį pažvelgti iš Vidurio ir Rytų Europos kontekstų. Kokių panašumų lietuvių kinas turėjo su lenkų, čekų, vengrų kinu? Turiu pasakyti, kad V. Žalakevičiui ir A. Grikevičiui šios mokyklos buvo gerokai artimesnės nei rusų. Lietuvių kūrėjai turėjo daug draugų lenkų režisierių, su kuriais susipažino per studijas Visasąjunginiame valstybiniame kinematografijos institute. A. Grikevičius nekart sakęs, esą jam lenkiškas kinas padėjo, įkvėpė ryžto kalbėti apie savo šalies istoriją, tapatybę. Visi jie iš lenkų mokėsi nemeluodami kalbėti apie savo istoriją“, – tvirtino knygos autorė.

Viešnagė Europoje

Vakarietiškas, Vidurio Europos kontekstas, anot jos, lietuvių kine labai stiprus. „Mat dėl tam tikrų priežasčių sovietinių valdininkų sąmonėje (ir pasąmonėje) Lietuva, „Pribaltikos“ respublikos siejosi su Europa. Aleksandras Razumnas, Borisas Šreiberis, Aleksandras Faincimeris, kuris į Lietuvą atvažiavo 1953 metais statyti „Aušrą virš Nemuno“, arba Andrejus Moskvinas, žymus Sergejaus Eizenšteino operatorius – visiems jiems tai reiškė viešnagę Europoje. Juk Lietuva palyginti neseniai, prieš gerą dešimtmetį, buvo laisva, demokratinė šalis, ir pragyvenimo lygis čia buvo kur kas aukštesnis. Neatsitiktinai tad mūsų aktoriai buvo vertinami už tai, kad kine gali reprezentuoti vakariečius“, – sakė A. Mikonis-Railienė.

"Į lietuvišką sovietinį kiną man norėjosi pažvelgti iš Vidurio ir Rytų Europos kontekstų", - sakė Anna Mikonis-Railienė. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Stabtelėti prie kiekvieno

Knygoje apžvelgiami visi sovietinės Lietuvos vaidybiniai filmai. Jų yra apie devyniasdešimt. Todėl leidinys pavyko gana solidžios apimties – pusšešto šimto puslapių. A. Mikonis-Railienei norėjosi bent trumpai stabtelėti prie kiekvienos juostos. Dėl to specialiai važiavusi į „Gosfilmofondą“. „Daug filmų Lietuvoje tiesiog neišliko. Nežinau, tenka spėlioti, kodėl taip atsitiko – gal padaryta per mažai kopijų, gal niekas tuo nepasirūpino, – svarstė kino istorikė. – Suprantama, Maskvoje mačiau rusų kalba įgarsintus variantus.“

Knygoje pirmą sykį pateikiama tiksli ir išsami lietuvių kino filmografija. Nurodoma ne tik produkcijos, filmo gamybos pabaigos data, bet ir premjeros diena. „Kinotyrai tai svarbu. Neretai, ypač brežnevinio sąstingio laiku, filmo sąjunginė premjera įvykdavo tik po kelerių metų“, – teigė pašnekovė.

„Pagalba“ iš Rytų

Studijos „Kinas sovietų Lietuvoje“ struktūrą formavo pati Lietuvos kino raida. „Knygos chronologinis padalijimas priklausė tiek nuo politinių ir institucinių permainų, tiek nuo vidinių meninio ir kūrybinio Lietuvos kino studijos gyvenimo tendencijų. Nepaisant tvirtos kino priklausomybės nuo politinės konjunktūros ir politinių įvykių, valdžių pasikeitimai apčiuopiamos įtakos kinematografui neturėdavo „, – pabrėžė A. Mikonis– Railienė. Socrealistinis, stalininis vaidybinis kinas Lietuvoje atsirado tik po Stalino mirties. 1954 metais buvo įkurta Lietuvos vaidybinio ir dokumentinio kino studija. „Nuo tada ir galime kalbėti apie vaidybinį kiną. Kadangi nebuvo nei techninės bazės, nei gamybinio potencialo, galiausiai nebuvo kūrybinių jėgų ir idėjų, atvažiuodavo režisieriai iš Sovietų Sąjungos – „padėti“ mažai, nepatyrusiai sovietinei respublikai“, – sakė lietuvių kino tyrinėtoja.

Gamybinė epocha

Svarbu atkreipti dėmesį, kad lenkų kino mokyklos ar Čekoslovakijos „Naujosios bangos“ branduolį sudarė prieškario režisieriai. Taip pavyko išsaugoti bent šiokią tokią tradicijos tąsą. O visi prieškariniai lietuvių režisieriai – Stepas Uzdonas, Jurgis Linartas, Stasys Vainalavičius – buvo represuoti. „Nauja politinė sistema kiną tradicinei, agrarinei lietuviškai kultūrai primetė kaip ideologinio meno įrankį ir atnešė naują meną su savais režisieriais. Tokiu būdu atsikratyta ir taip gana gležnos lietuviško kino tradicijos. Politinė nelaisvė skatino ir neigiamus kino vertinimus, ir jo kultūrinę marginalizaciją – kinas gyvavo tarsi lietuviškos kultūros paraštėje „, – darė išvadą knygos autorė. Iš vienos pusės, kaip rašė Jurgis Kunčinas, jis „praskaidrindavo rūgščią kasdienybę ir pažadindavo svajas“, kita vertus, kinui primestos ideologinės funkcijos jį iš principo atribojo nuo pasaulio, egzistavusio už ekrano. Lietuviškas filmas ekranuose pasirodė sudėtingais laikais, kai baimė ir nežinia buvo surakinusi visą tautą. „Operatorius Jonas Gricius pasakojo, kad kai jie atvažiuodavo filmuoti „Kalakutų“ (1959), kaimo gyventojai išsislapstydavo. Žmonės manydavo, kad atvažiavo jų tremti į Sibirą“, – šiurpokas laiko grimasas priminė pašnekovė.

Autorinė plejada

Autorinio kino epocha, nacionalinio kino pradžia, A. Mikonis-Railienės manymu, prasidėjo apie 1959 metus, kai ekranus pasiekė „Adomas nori būti žmogumi“ (rež. V. Žalakevičius), kai 1960 metais novelių ciklas „Gyvieji didvyriai“ (men. vad. V. Žalakevičius) pelnė pirmąjį tarptautinį pripažinimą.

„Atlydis buvo susilpnėjusios kontrolės išdava. Šiuo laikotarpiu režisieriai drąsiai imasi savo sumanymų įgyvendinimo, eksperimentuoja su forma, stiliumi, ieško naujų meninių sprendimų. Atlydį baigia filmo „Herkus Mantas“ (1972) kūrimo peripetijos. Jo trūkčiojantis realizavimas, besikeičiantys režisieriai ir institucijų daroma stipri įtaka liudijo atlydžio pabaigą. Simboliškas ir R. Vabalo filmo „Ties riba“ (1972) pirminis pavadinimas „Nuodėmingai ramus gyvenimas“. Nuo tada išties prasideda nuodėmingai ramus vėlyvojo sovietmečio gyvenimas: sąstingis, augantis socialinis pasyvumas, stiprėjanti cenzūra, „goszakazai“, – tvirtino A. Mikonis-Railienė. Vis dėlto ir tada radosi šviesulių, tarkime, A. Žebriūno „Velnio nuotaka“ (1974) ar „Riešutų duona“ (1978).

Laisvėjimas

Lietuviška kinematografija vėl atsigavo devintąjį dešimtmetį, kai atėjo nauja režisierių karta – Gytis Lukšas, Algimantas Puipa, Raimundas Banionis. Paskutinė į istorikių akiratį patekusi ano laiko juosta – Jono Vaitkaus „Pabudimas“ (1990). Tačiau laisvėjimo epochos pradžią jau atskleidžia A. Puipos „Amžinoji šviesa“ (1987). „Jei kalbėsime apie kino integraciją į tautinę kultūrą, būtent šiame kūrinyje pagaliau nematome jokių politinių skanduočių, įmontuotų scenų, kompromisinės pozicijos“, – teigė A. Mikonis-Railienė.

Monografija „Kinas sovietų Lietuvoje“ – mokslinis tyrimas, paremtas Europos Sąjungos. Dėl šio priežasties knyga nebus pardavinėjama. Ją skaitytojai galės pasiskolinti Lietuvos bibliotekose arba perskaityti PDF formatu atsisiuntę iš Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto tinklapio.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"