Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Sovietmečio Lietuvos vaikų iliustracijos renesansas

 
2017 03 21 14:03
Giedrė Jankevičiūtė./ R. Mickevičiūtės nuotrauka

Pokalbį paskatino Indijos leidyklos „Tarabooks“ kartu su Lietuvos kultūros institutu 2017 m. kovą anglų ir vokiečių kalbomis išleista knyga „Another History of the Children’s Picture Books. From Soviet Lithuania to India“ („Kitokia vaikiškos paveikslėlių knygos istorija. Nuo Sovietų Lietuvos iki Indijos“), kurios autorės – lietuvė Giedrė Jankevičiūtė ir indė V. Geetha. 

Knyga pristatoma šių metų Leipcigo knygų ir Bolonijos vaikų knygų mugėse, Bolonijoje pokalbį su autorėmis veda „Thames & Hudson“ leidyklos vaikų literatūros leidybos direktorius Rogeris Thorpas. Tai sėkmės istorijos pavyzdys, kuris atskleidžia, kaip netikėtai mūsų pačių periferiniu laikomas kultūros paveldo objektas atsiranda augančio tarptautinio susidomėjimo akiratyje.

Kai leidžiame menotyros knygas lietuvių kalba, apie tokią auditoriją nedrįstame net svajoti.

„Tarabooks“ – Tamil Nadu valstijos sostinėje Čenajuje veikianti pasaulinio garso leidykla, turinti net ne šimtus, bet tūkstančius gerbėjų Europoje, JAV, Japonijoje, Pietų Amerikoje, populiari, be abejo, gimtojoje Indijoje. Labiausiai leidyklą išgarsino rankų darbo knygos, kurias dažniausiai kuria tradiciniai indų menininkai, bendradarbiaudami su leidybos profesionalais – tekstų autoriais ir dizaineriais. Išleisti studiją apie iliustruotas sovietines vaikų knygas Indijoje ir su šiuo reiškiniu besisiejantį Lietuvos atvejį „Tarabooks“ paskatino susidomėjimas grafinio dizaino istorija. Iki šiol leidėjų akys krypo į Indijos grafinio dizaino reiškinius – degtukų dėžučių etiketes, kino plakatus, kalendorius su vaikų atvaizdais. Rengiant visas šias knygas prisidėjo V. Geetha. Būtent jos iniciatyva parašyta ir naujausia grafinio dizaino istorijai skirta leidyklos knyga, pristatanti sovietinio laikotarpio Lietuvos vaikams skirtų knygų iliustracijas, jų kūrimo ir vartojimo kontekstą.

– Jūsų su Geetha knyga išėjo įspūdingu tiražu – 1000 egzempliorių vokiškai ir 2000 angliškai. Dvikalbis menotyrinės knygos variantas su pradiniu 3000 tūkstančių egzempliorių tiražu. Negirdėtas atvejis šiuolaikinėje Lietuvos menotyros istorijoje!– kalbame su Giedre JANKEVIČIŪTE.

– Ką galiu pridurti? Tu visiškai teisi. Kai leidžiame menotyros knygas lietuvių kalba, apie tokią auditoriją nedrįstame net svajoti. Auditorijos masto požiūriu ši studija, matyt, liks mano karjeros viršūnė, nors didžiąją savo, kaip tyrinėtojos, jėgų ir gebėjimų dalį skyriau ir skiriu anaiptol ne vaikų knygų iliustracijoms. Dar vienas įrodymas, kad knygos gyvena savo nepriklausomą gyvenimą.

Taip, Lietuvos pasirodymas buvo itin ryškus. Visko mačiusius mugės dalyvius sužavėjo pagrindinis mūsų stendas, kurį puikiai įrengė Vilniaus architektų biuras „Processoffice“.

– Jei neklystu, viskas prasidėjo prieš šešetą metų – 2011-ųjų Bolonijos vaikų knygų mugėje, kur Lietuva pasirodė garbės viešnios teisėmis?

– Taip, Lietuvos pasirodymas buvo itin ryškus. Visko mačiusius mugės dalyvius sužavėjo pagrindinis mūsų stendas, kurį puikiai įrengė Vilniaus architektų biuras „Processoffice“. Dėmesį patraukė ir mudviejų su Jolita Liškevičiene kuruota, „Processoffice“ apipavidalinta sovietinės vaikų knygų iliustracijos paroda Archiginnasio – nuo XVI a. Iki XVIII a. universitetui, o dabar miesto bibliotekai priklausančiuose nuostabiuose rūmuose. Nustebome ir apsidžiaugėme, kai kultūros gausos išlepinti italai paprašė parodą pratęsti. Žinoma, net neįtarėme, kad tai tik pradžia.

– Vadinasi, nebuvote tikros savo sprendimo sėkme?

– Žinoma, ne. Juk Sovietų Lietuvos dailė yra tipiškas reiškinys, panašių dalykų rasime didžiulėje sovietų įtaką patyrusioje erdvėje. Kad tokioje masėje būtų pastebėti lietuviški talento ir originalumo blyksniai, pasiekti ne taip lengva. Abejoti vertė ir skeptiškas aplinkinių požiūris. Lietuvoje, pavyzdžiui, pasigirdo balsų, kaltinančių mus bandymais reabilituoti sovietmetį. Tačiau mes nereabilituojame sovietmečio, o kritiškai analizuojame vieną nedidelę sovietinės kultūros sritį, jokiu būdu neteigiame, kad tai, kas tais laikais buvo padaryta gero ir įdomaus, atsirado sovietų valdžios dėka. Teoriškai atremti tokius argumentus lyg ir nesunku, tačiau drąsos ir darbo įkarščio tai tikrai neprideda.

Kitų šalių knygos meno profesionalai irgi buvo atsargūs. Dėl savų priežasčių. Pirmiausia, manau, dėl to, kad nepasitikėjo mūsų pristatomo meno kokybe. 2010 m. važiavau į mugę Bolonijoje, nes reikėjo surasti kitų metų parodai tinkamą erdvę, apskritai „prisimatuoti“ mugę. Tuomet Sigutė Chlebinskaitė nusitempė mane į Miuncheno Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygų bibliotekos (Internationale Jugendbibliothek) stendą pasiteirauti, ar ši biblioteka nenorėtų parodyti Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracijų. Pakalbėsime kitais metais, kai atvešite parodą, sakė vokiečiai, net neklausinėdami, apie ką čia mes. Kiek nusivylėme, manydamos, kad tai mandagus „ne“, bet 2011 m. rudenį iš Miuncheno atkeliavo pasiūlymas pritaikyti parodą Blutenburgo pilyje, kurioje įsikūręs šis pasaulinis vaikų ir jaunimo knygų centras. Deja, ruošiant ekspoziciją Miunchene teko atsisakyti kai kurių dalykų, o tai, mano manymu, nuskurdino ir supaprastino sumanymą. Iliustracijos buvo rodomos atskirai nuo knygų, galutinį produktą atskyrus nuo prototipo, tad nebuvo kaip kalbėti apie sovietinės spaudos kokybę, apie dailininkų kančias siekiant ir negalint pasiekti norimo rezultato. Juolab kad paroda nuo pat pradžių turėjo ryškų kultūrologinį ir socialinį pjūvį.

Laimė, Lietuvos kultūros institutas sudarė sąlygas Bolonijai išleisti katalogą anglų kalba, jame paskelbėme nemažai kontekstinės medžiagos. Tai ir vaikų kultūrą bei kasdienybę iliustruojančios nuotraukos, ir pokalbiai apie vaikystės knygas su jau suaugusiais tų knygų skaitytojais. Jei ne katalogas, nemanau, kad būtume užmezgę ryšius su „Tarabooks“. Būtent išsamus leidinys anglų kalba ir užtikrino sumanymo gyvybingumą. Šiuo atveju mano lūkesčiai pasitvirtino, nes katalogo svarba nė kiek neabejojau.

– Kaip kilo mintis būtent Bolonijoje parodyti sovietines vaikiškas iliustracijas?

– Bolonijoje Lietuva rengėsi prisistatyti pirmą kartą. Kasmet čia susirenkantys pasaulio vaikų literatūros profesionalai kažką apie mus žinojo, tačiau labai jau fragmentiškai. Atrodė visai logiška, kad vertėtų atskleisti dabartinės situacijos priešistorę. Juk net ir su šiuolaikine lietuviška vaikų knyga siejamų plačiai žinomų dailininkų Stasio Eidrigevičiaus ir Kęstučio Kasparavičiaus karjera prasidėjo sovietmečiu. Sovietiniais laikais turėjome puikių vaikų knygų dailininkų. Albinos Makūnaitės, Petro Repšio, Algirdo Steponavičiaus, Azpazijos Surgailienės, Birutės Žilytės iliustruotos knygos buvo pastebėtos anais laikais, savo grožio ir vertės jos neprarado šiandien, atvirkščiai – sužiba naujai.

Su Jolita Liškevičiene pradėjusios rinkti medžiagą parodai pamatėme, kad reiškinys platesnis ir įvairesnis, viskas tik prasideda nuo iliustracijų, o aprėpia ir leidybą, ir knygų sklaidą, ir skaitymą, ir dailę, ir vaikų ugdymą. Autoritetingiausia iliustruotos vaikų knygos tyrinėtoja Ingrida Korsakaitė, kiti autoriai padėjo atskleisti, kaip vaikų knygų iliustracijose reiškėsi bendrieji modernizacijos procesai, pirmiausia nacionalinių bruožų turintis modernizmas. Jiems tai buvo svarbiausias klausimas, kaip ir patiems dailininkams. O apie stalininį laikotarpį arba kokio nors lietuviškumo nepaisančio poparto ar siurrealizmo įtaką vaikiškoms knygoms neturėjome jokių hipotezių ar samprotavimų. Kitaip sakant, mums pasirinkimas rodyti sovietines iliustruotas vaikų knygas abejonių nekėlė. Pradėjome nuo artefaktų korpuso. Kitaip sakant, diena iš dienos eidavom su Liškevičiene į Mažvydo bibliotekos vaikų literatūros skyrių, vieną po kitos traukėme iš lentynų knygas ir žiūrėjom, kokius reiškinius ir procesus jos įkūnija. Atradimų kupinas laikas! Prisimenu jį su ilgesiu.

– Kodėl Sovietų Lietuvos vaikų knygų iliustracija susidomėjo „Tarabooks“?

– Tikrai ne vien dėl to, kad tos mūsų knygos yra gražios ar originalios. Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis, o Indija – šalis, kurioje SSRS stengėsi visaip stiprinti savo įtaką. Viena iš daugelio priemonių įsiskverbti į Indijos gyvenimą buvo sovietinės vaikų literatūros sklaida. Įvairių SSRS tautų autorių, tarp jų ir lietuvių, knygos buvo verčiamos į anglų, taip pat į pagrindines Indijos kalbas, spausdinamos Maskvoje didžiuliais tiražais ir tarpininkaujant Indijos komunistų partijos veikėjams platinamos Indijoje. Jas mielai pirko tie, kurie nepajėgė savo vaikams įpirkti D. Britanijoje išleistų knygų, nes sovietinė produkcija kainavo pigiai, buvo pardavinėjama ant kiekvieno gatvės kampo. Tad tūkstančiai indų užaugo su tomis pačiomis knygutėmis, su kuriomis augo Sovietų Sąjungos vaikai. Žinoma, vyravo rusų autoriai, bet, kaip paaiškėjo, kažkas įsiminė ir estų, ir lietuvių rašytojus. Labai populiarūs buvo tradicinių pasakų rinkiniai, kartais labai keisti – lietuviai suporuoti su azerais, estai su moldavais ir pan. Taigi Sovietų Lietuvos iliustruotą vaikų knygą „Tarabooks“ pirmiausiai pastebėjo per Indijos istorijos prizmę. Prisidėjo ir leidyklos steigėjų bei savininkių asmeninė patirtis: jos vaikystėje irgi pavartydavo sovietinių knygelių. Dar jas labai sudomino, kaip totalitarizmo sąlygomis vaikų knygų leidybos srityje radosi režimo tikslų neatitikę reiškiniai, jos norėjo sužinoti, kaip tai vyko, kokie žmonės prisidėjo, kad vaikų knyga būtų patraukli ir ugdytų įvairiapusę asmenybę. Pirminis sumanymas apsiribojo paroda „Tarabooks“ būstinėje Čenajuje ir keliomis mano paskaitomis per atidarymą ir po jo. Iš paskaitų, o gal labiau iš pokalbių su leidyklos savininkėmis Gita Wolf ir V. Geetha gimė bendros knygos sumanymas. Sunku pasakyti, ar kas iš to būtų išėję, jei ne Lietuvos kultūros instituto parama, jei ne šio instituto darbuotojos Rūtos Nanartavičiūtės entuziazmas ir puiki vadyba.

Pagrindine knygos autore laikyčiau Geethą, naratyvą konstravo ji. Į savo skyrių perkėliau kai kuriuos gabaliukus iš Bolonijos katalogo, bet juos reikėjo keisti, patį tekstą išplėsti. Atsirado skyriai apie verstinę literatūrą, apie Aldoną Liobytę ir jos veiklą Valstybinės grožinės literatūros leidyklos vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje, nauji intarpai apie cenzūros veikimą ir sovietmečio vaikų kultūrą. Buvo tokių vietų, kurios mums savaime suprantamos, o užsienio skaitytojui jas reikėjo komentuoti. Pavyzdžiui, rašydama apie lietuvių liaudies meno įtaką turėjau bent trumpai paaiškinti, kas yra tas lietuvių liaudies menas. Prireikė ekskurso į Lietuvos valstybės istoriją ir vaikų literatūros padėtį tarpukariu. Minim ir sovietų kultūros įtaką nepriklausomoje Lietuvoje, apie kurią patys beveik nieko nerašom. Geethos prašymu išplėčiau pasakojimą apie vaikišką periodiką: laikraštį „Lietuvos pionierius“ ir žurnalą „Genys“. Įdėjome nemažai „Genio“ iliustracijų, nes juk periodika buvo daug plačiau skaitoma, labiau prieinama už knygas, ji darė stiprią įtaką vaikams, o mums šiandien daug pasako apie tuos laikus.

– Kas bus šios jūsų bendros knygos skaitytojas?

– Manau, kad ne menotyrininkas, nes knyga yra ne apie meną. Knyga skirta tiems, kurie domisi kultūros istorija, mąsto apie spaudos, skaitymo poveikį visuomenei. Ji galėtų sudominti visus, kuriems rūpi uždarų visuomenių kultūros situacija. Per parodos atidarymą Miunchene tai patvirtino iš Londono į stažuotę Judendbibliothek atvykęs filipinietis doktorantas. Pasak jo, mūsų katalogas jam buvęs nepaprastai naudingas rašant apie Filipinų vaikų literatūrą Marcoso diktatūros metais. Panašių minčių buvo ir indų spaudoje, pristačiusioje „Tarabooks“ būstinėje vykusią mūsų parodą.

– Kur toliau veda šis tyrimas? Iš pirmo žvilgsnio žingsnis nuo 2011 m. iki dabar, nuo Bolonijos iki Indijos atrodo tolimiausias įmanomas taškas. Kita vertus, tema išsiplėtė ne tik geografiškai, bet ir į gylį bei plotį, tie atradimai gali būti integruoti ir į kitas sritis.

– Nenoriu kartotis aiškindama, kad iliustruotų vaikų knygos tyrimai skatina keisti požiūrį į sovietmečio dailės istoriją, jungti dailės, literatūros, leidybos, apskritai kultūros istorikų pajėgas. Tokio kompleksinio tyrimo rezultatai, manau, įdomiai pakoreguotų mūsų turimą sovietinės praeities viziją, pasiūlytų daugiau atsakymų į klausimą, kaip mes išgyvenome, kodėl kilo Sąjūdis, iš kur laisvės metais staiga atsirado tiek talentingų žmonių, gebėjusių ir gebančių šį tą svarbaus nuveikti pačiose įvairiausiose srityse – ir moksle, ir mene, ir versle, ir politikoje. Man atrodo, kad vaikų knyga tiesiogiai ir pakankamai svariai prisidėjo prie mūsų talentų formavimosi. Ši mintis iš dalies yra atsakymas į klausimą, kodėl kitiems, kitų šalių žmonėms įdomus toks, regis, marginalinis reiškinys kaip Sovietų Lietuvos vaikiškų knygų iliustracija. Atidžiau įsižiūrėjus paaiškėja, kad šitie maži paveiksliukai padeda pamatyti daugelį giluminių dalykų, kurie kitomis priemonėmis yra neiššifruojami.

– Kalbi apie vaikų knygų iliustracijas kaip apie istorijos šaltinį, tačiau „Tarabooks“ leidėjos aiškiai įžvelgė ir lietuviškų sovietinių knygų estetinę vertę.

– Jei turi omenyje „Tarabooks“ planuojamas pakartotinai išleisti lietuvių iliustruotojų knygas, tai taip. Kiek žinau, jau gerokai įsibėgėjo Algirdo Steponavičiaus iliustruotos Petro Cvirkos knygos „Nemuno šalies pasakos“ parengimo spaudai darbai. Tai bus leidimas anglų kalba. Kitas lituanistinis „Tarabooks“ projektas – Aspazijos Surgalienės mažų knygučių rinkinio „Pasakų skrynelė“ pakartojimas. Laimė, tiek vieno, tiek kito leidinio iliustracijų originalai išliko dailininkų šeimų archyvuose, savininkai pasidalino jais su leidėjais, tad, reikia tikėtis, šį kartą atspaudai bus artimesni originalams nei sovietų laikais. Labai įdomu, kaip šias knygas priims šiuolaikinė tarptautinė auditorija, kuriai jos ir kuriamos.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"