Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Sovietmetis: kas nugenėjo pušį?

 
2015 09 25 6:00
Parašyti knygą apie sovietinę ateizaciją buvo sena Nerijos Putinaitės svajonė.
Parašyti knygą apie sovietinę ateizaciją buvo sena Nerijos Putinaitės svajonė. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Vakar Vilniuje, Šventojo Kazimiero bažnyčioje, sovietmečiu paverstoje Ateizmo muziejumi, pristatyta mokslinė studija apie ateizaciją Lietuvoje. Apie Joną Ragauską ir Justiną Marcinkevičių, paprastų žmonių „praregėjimo“ rašinėlius „Kodėl aš nustojau tikėti?“ ir grandiozinius MGB planus apvesdinti 50 kunigų, apie „Nenoriu dangaus“ ir „Netiesą sakote, kunige!“

Pasak autorės, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentės Nerijos Putinaitės, dar ne viską lengva atpažinti, kokios yra sovietinės ateizacijos pasekmės dabarties visuomenei.

Knyga – „Nugenėta pušis: Ateizmas kaip asmeninis apsisprendimas tarybų Lietuvoje“. Pušies įvaizdis – pirmiausia iš garsiosios Just. Marcinkevičiaus apysakos „Pušis, kuri juokėsi“. Kalbėjomės su studijos autore Nerija Putinaite.

– Sovietijos ateistinė propaganda Katalikų bažnyčią vaizdavo kaip plėkusią priplėkusią. O dabar – ar neatrodo priešingai? Jūs, šiandien kedendama tą medžiagą, jaučiate ateistinių pelėsių tvaiką? Nebuvo koktu? Bjauru?

– Buvo įdomu. Taip, sovietinė valdžia kūrė ir naudojo tam tikrus atgrasymo įvaizdžius, turinčius kelti neigiamų emocijų. Buvo paleista tokios kūrybos mašina. Pavyzdžiui, plėtota pasišlykštėjimą turėjusi kelti kunigų-žudikų ar amoralių kunigų tema. Iš tiesų šiandien tai gali kelti pasibjaurėjimą, bet man buvo svarbu ne tiek išnagrinėti, kokie tie įvaizdžiai, bet kaip valdžia juos formavo, kokiomis priemonėmis ir kaip visuomenė jas priėmė. Pasirodo, visuomenė priėmė ne viską. Bet į kai kuriuos dalykus įsitraukė aktyviai, tarkim, į praktikas, kurios atitolindavo nuo Bažnyčios. Ir į kai kurių įvaizdžių formavimą taip pat.

– Ir koks balansas? Kai kurios priemonės, kvailos ir bukos, savaime buvo pasmerktos nesėkmei, bet kai kurios – netikėtai paveikios. Gal netgi patys propagandininkai nenumatė, koks ilgalaikis bus poveikis.

– Nekvaili buvo ir propagandininkai. Priemonių būdavo kruopščiai ieškoma. Norėdami realiai paveikti visuomenę, šiuo atveju – atitraukti nuo Bažnyčios, jie dažnai taikė tokias, kurios netilpo į ideologinius rėmus. Tai tikrai buvo kūrybinis darbas. Pavyzdžiui, kurį laiką po karo mėginta praktikuoti „raudonąsias laidotuves“: kareiviai, daug raudonos spalvos. Bet jų labai greitai atsisakyta, nes žmonėms tokios buvo visiškai nepriimtinos. Po to diegtos iškilmingos laidotuvės su dūdų orkestrais, pompastiškomis kalbomis. Nekvaili žmonės ieškojo priemonių, kurios tikrai paveiktų. Ir tikrai paveikė. Dabar ne visada atpažįstame tą padarytą poveikį.

Knygos viršeliui panaudota Virgilijaus Šontos nuotrauka.
Knygos viršeliui panaudota Virgilijaus Šontos nuotrauka.

– O, pavyzdžiui, sužlugusi akcija apvesdinti 50 kunigų? Planuotojams pristigo kūrybiškumo? Cinizmo?

– J. Ragauskui atsisakius kunigystės 1948 metais, pamatyta, kokia čia gera priemonė. Visuomenę tai sukrėtė, kunigų bendruomenę – skaldė. Sutrikdė daugelį. Gana aukštas pozicijas užimančio kunigo viešas kunigystės atsisakymas ir perėjimas į ateistinį frontą propagandininkams sukėlė entuziazmą. Jie vylėsi, kad per gana trumpą laiką pajėgs nuo kunigystės atitraukti penkiasdešimt kunigų. Bet suveikė žmogiškasis faktorius, pasirodė, kad entuziazmas perdėtas. Atsisakančiųjų kunigystės ir pradėjusiųjų bent kiek aktyvesnę ateistinę veiklą apskritai nebuvo daug. Realybė buvo kitokia. Propaganda stebėjo visas reakcijas: jei žmonės reaguoja neigiamai, priemonės būdavo švelninamos. Nenorėta jokių maištų, neramumų.

Baimė ir ambicijos

– Iškunigio J. Ragausko istorija buvo lyg ir nuėjusi į užmarštį: jūs ją vėl iškėlėte išnagrinėjote, „sureikšminote“.

– J. Ragauskas – išskirtinė, paradigminė figūra, be jo ateizacija Lietuvoje būtų buvusi visiškai kitokia, gal net mirtinai nuobodi. Man jis rūpėjo kaip kūrybinga, talentinga asmenybė, visiškai pakeitusi savo pasaulėžiūrą. Kokie motyvai? Ar tai laisvas sprendimas? Prievartinis? Mėginau rekonstruoti realią istoriją. O vėliau – ar jis galėjo rinktis, ar ne? Mano atsakymas: padaręs tokį sprendimą žmogus tapo ne tik režimo sąjungininku, bet visišku jo instrumentu. Po to jis daug ką darė ne dėl to, kad būtų norėjęs, bet kad taip reikėjo. Pasirinkimo nebebuvo. Ir kiti asmenys, pasiryžę radikaliems sprendimams, vėliau pasirinkimo laisvės neturėjo. Ne tik kelio atgal, bet ir į šalį – nebebuvo.

– Kokie buvo J. Ragausko motyvai? Ir ar įmanoma, remiantis archyvų dokumentais, atsakyti į tokį asmeninį, širdies gelmių klausimą?

– Manau, įmanoma. Yra jo draugų prisiminimai, samprotavimai, jo paties, dar kunigo, laiškai. Žinoma, kiekvienas žmogus turi daug įvairių asmeninių savybių. Manau, šiuo atveju lėmė tam tikra situacija: 1947–1948 metai, didžiausių represijų prieš dvasininkus laikas. Artimi jo bičiuliai ištremti. Didžiulė baimė. Reikia tvirtybės, kad ta baimė tavęs nepaveiktų. Bet yra ir kitas dalykas, manau, dar svarbesnis. Jo ambicingumas. J. Ragauskas žinojo, kad yra gabus, talentingas. Toks ir buvo. Savo ateitį Bažnyčioje matė kaip kilimą karjeros laiptais, jautė, kad gali tą daryti. Ir padarė – gana greitai. Smilgių kunigas tapo Panevėžio vyskupo dešiniąja ranka, vėliau Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvu. Situacijai tapus represine, pasidarė aišku, kad apie jokį talentų pritaikymą pasiliekant Bažnyčioje nėra net kalbos. Vienintelė galimybė – kankinio. Manyčiau, svėrė pragmatiškai ir pasirinko ateisto kelią. Ne kokios nors ateistinės knygos sujaukė protą, bet jau sujauktam protui jos suteikė pagrindą.

– Kiek tikras, nuoširdus yra toks pažiūrų pakeitimas? Ar čia ne prisitaikėlio kaukė? Kokio tada lygio, tvirtumo buvo ankstesnis tikėjimas?

– Be galo subtilūs klausimai, nuo jų apskritai atsiriboju. Yra užfiksuota faktų, kad paprasti žmonės, viešai išsižadėję Dievo ir tapdavę „vietiniais“ ateizmo propaguotojais, vėliau grįždavo prie tikėjimo. Tikėjimas – toks dalykas, kad čia visada būna krizių. Sovietai tuo labai naudojosi – kad tikėjimas nėra žinojimas. O J. Ragausko atveju: gal tikėjimo krizė, kuri turbūt būtų praėjusi normaliomis sąlygomis, sutapo su žiauriomis istorinėmis aplinkybėmis.

– Sovietmečiu sklandė gandai, esą J. Ragauskas prieš mirtį šaukėsi kunigo. Kitas variantas tvirtino, kad net atliko išpažintį. Jūs tikrinote tokias prielaidas ir, regis, paneigėte.

– Nepaneigiau, nes nėra galimybių nei patvirtinti, nei paneigti. Kiek yra liudijimų, visi žodiniai. Įdomūs faktai: J. Ragausko palatoje nuolat viešėjo LKP CK žmogus, turbūt budėjo ir saugumiečiai. Taigi joks kunigas nebūtų prileistas prie ligonio. Yra gydytojų ir medicinos seselių liudijimų. Ne paslaptis, kad kai kurios seselės buvo vienuolės. Tačiau dokumentais fiksuotų dalykų neturime. Šauktis kunigo (ar Dievo) J. Ragauskas galėjo, tačiau tai turėjo būti taip paslėpta, kad nepasklistų į viešumą.

– Buvo kunigų, atsisakiusių kunigystės, bet ne tikėjimo. Ar propaganda jais naudojosi, pretendavo į jų talką?

– Atsakingi darbuotojai stengėsi išnaudoti kiekvieną atvejį. Tam būdavo pasitelkiamas materialinės gerovės „meduolis“. Mainais už ateistinę veiklą buvo siūlomas geras darbas, karjeros galimybės. Atsisakiusieji tegalėjo tikėtis mechaniko ar kokio panašaus darbo.

Poetinis tikėjimo pakaitalas

– Just. Marcinkevičius nėra svarbiausias jūsų studijos objektas, bet nėra ir epizodinė figūra. Vėl susitelkiate į jį. Vėl į jį atsigręžęs „Naujasis židinys“ ir Lietuvių katalikų mokslo akademija.

– Jis padarė nemažą įtaką formuodamas tuos įvaizdžius. Tiesdamas tiltus tarp žmonių širdžių, jausmų, išgyvenimų ir ideologinių tikslų, ideologinių vaizdinių, kurie šiaip jiems būtų buvę nepriimtini. Labai daug kur naudota Just. Marcinkevičiaus „Publicistinė poema“, kalbanti apie asmeninį tikėjimo praradimą. Autorius pateikia pakaitalą tikėjimui – čia jo didysis nuopelnas. Atsisakęs Dievo žmogus tarsi atranda gamtą, žemę, jos amžinumą, gyvybę. Ir šiandien sakoma, kad lietuviai labai artimai junta gamtą, žemę. Žemės poetika sovietmečiu įtvirtinta kaip tikėjimo į Dievą pakaitalas.

„Kraujo ir pelenų“ eilutės apie Bažnyčios pažemintą ir parklupdytą žmogų, net visą lietuvių tautą buvo tapusios ateizmo folkloru: Aš kaltinu – visus, visus, visus, / Išmokiusius lietuvį nuolankumo! / Pirmoj eilėj aš kaltinu bažnyčią, / Nes ji išmokė žmogų atsiklaupti.

– Žemės poetika įsitvirtino ir lietuvių išeivijos poezijoje, labai natūraliai. Apskritai tai mūsų visų laikų poezijos bruožas.

– Čia ir atsiskleidžia sovietinės ateistinės politikos pagrindinis bruožas. Lietuviai tradiciškai atviri ir jautrūs žemės poetikai, ir tai puikiai gali sugyventi su krikščionišku tikėjimu. Propaganda gamtos poetinę pasaulėžiūrą stimuliavo kaip išstumiančią ar pakeičiančią tikėjimą.

– Ar neatrodo šiandien „Publicistinė poema“ labiau didelis naivumas, nei ideologinis kryptingumas? Aprašyta motinos mirtis, trauminė patirtis, pasak jūsų, sąlygoja apsisprendimą paneigti Dievą. Kas gi nesusiduria su artimų žmonių mirtimi? Bet neformuluoja tokių maištingų postulatų.

– Tai ir įdomu. Kaip propaganda veikė? Imdavo dalykus, kurie mums šiandien atrodo natūralūs, gyvenimiški ir įvilkdavo į propagandinį kontekstą. Iš tiesų, dabar žiūrint gali atrodyti naivu: miršta artimas žmogus, ir tau štai signalas, kad Dievo nėra, nes jei jis būtų gailestingas, pasaulyje nebūtų kančios. Kovą su tikėjimu propaganda rėmė į žmogaus kančią. Poetas tai išplėtojo – iki tokių poetinių vaizdinių, kurie tapo įtikinami. Maždaug 1962–1964 metais regime viešai tikėjimo atsižadančiųjų bangą. Skelbiami jų tekstai – kodėl aš nustojau tikėti. Tikrai, atrodytų, naivūs neigiami išgyvenimai, bet propagandinėje schemoje – pakankami kaip Dievo nebuvimo argumentas. Koks nors kunigas tave išbara, o propaganda pasičiumpa: aha, argi nesakėme, kad kunigai blogi, o Bažnyčia niekuo kitu nepagrįsta, tik apgavyste. Ne visai visuomenei tokių miglų buvo užpūsta, bet daliai – taip. Kai kas ir norėjo patikėti tuo, ką bruko propaganda. Sovietmetis atnešė daug sumaišties ir įtampos. Žmonių patirtis buvo vienokia, bet atėjo režimas, kuris viską aiškino kitaip. Tai juk milžiniška įtampa. Žmonės norėjo iš jos išsivaduoti, o propaganda siūlė būdų. Reikia patikėti tuo, ką sako režimas. Gražūs poetiniai įvaizdžiai – miglos, kurios leido patikėti ir prisitaikyti prie sovietinės tikrovės.

Egzotinis dvasingumas

– Dar būtų įdomu paklausti apie rytietiškąsias praktikas. Ateistinė propaganda jų neslopino, tiesa, ir neskatino. Gal tai buvo natūralaus, įgimto žmogaus religinio jausmo išraiška – kitokiomis formomis?

– Čia jau devintojo dešimtmečio pradžia. Visiška stagnacija ir visiškas režimo išsikvėpimas ideologiniu požiūriu. Jokių naujų idėjų, kaip mobilizuoti visuomenę. Ideologai aiškiai matė: žmonės abejingi. Sovietinė sistema sukūrė abejingų viskam – religijai, ideologijai, bet kokiai veiklai – asmenų terpę. Didžiausia bėda tuo metu buvo pravaikštos: žmonės neturėjo jokios motyvacijos dirbti. Ištisi cechai neateidavo į darbą (tuos duomenis fiksavo KGB). Tai grėsė valstybei, jos ekonomikai. Demoralizacija, savižudybės, alkoholizmas ir jokių idėjų, ką daryti. Tada prasidėjo svarstymai, kad tikintysis nėra jau toks blogas. Priešingai, jis yra tas, kuriuo dar galima kliautis: dar turi sąžinės, atsakomybės. Tokia dviprasmybė. O publika net per propagandines paskaitas keldavo prasmės klausimus. Ideologai nerado būdų, kaip atsakyti. Buvo susitaikyta, kad žmonės individualiai ėmė ieškoti atsakymo. Nuogąstauta, kad atsakymų paieška gali vėl sugrąžinti prie Bažnyčios. Šito stengtasi neleisti, bet rytietiškos ar kitos nekrikščioniškos praktikos toleruotos. Neopagonys – su šia praktika irgi susitaikyta. Kad ir kaip keista, bet su religija kovojantis režimas „Žinijai“ jau apie 1985 metus leisdavo pasikviesti „aiškiaregių“, dažniausiai iš Rusijos, parapsichologų, įvairių spiritualistinių praktikų mokytojų. Darau išvadą, kad dvasine, moraline prasme režimas buvo žlugęs jau anuomet.

– Jūsų studija didelės apimties, o ar tema išnagrinėta? Ar išsišakos į kitas?

– Daugelio temų net nepaliečiau. Labai įdomi – vaikų ateizacija. Medžiagos daug, nežinau, ar imsiuosi. Taip pat būtų įdomu Lietuvą palyginti su kitomis sovietinėmis respublikomis. Estijoje ir Latvijoje ateistinė veikla buvo kitokia.

– Ar Lietuvos lenkų mažumai taikyta kokia nors specifinė ateizavimo politika?

– Paveikiausiais laikyti antireliginiai tekstai, tarkim, J. Ragausko, būdavo gana operatyviai verčiami į lenkų kalbą ir publikuojami. Bet apskritai Vilniaus kraštas sovietų Lietuvoje turėjo tam tikrą autonomiją, o su religija čia kovota įprastomis „lietuviškomis“ priemonėmis. Neieškota išskirtinai „lenkiškų“. Tikėtina, kad ateizacija Vilniaus kraštą paveikė mažiau, nes buvo pasitelkiamios labiau bendrosios priemonės. Reikėtų atskirai tirti, labai įdomus klausimas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"