Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Spektakliai pažymėti netikėta pradžia

 
2015 08 29 6:00
Dainius Gavenonis: "Kaip ir visi žmonės, bandau padaryti daug vienu metu – daugiau, sodriau tą minutę, tą valandą, tą dieną nugyventi. Bet tai – saviapgaulė ir netiesa." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Pirmoji Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjera šį rudenį – „Didis blogis“, ją pjesės autorius Marius Ivaškevičius buvo pavadinęs „Kartistai“ (“Wartist“). Spektaklį teatre režisuoja vengrų kūrėjas Árpádas Schillingas, vieną pagrindinių vaidmenų atlieka LNDT ir Oskaro Koršunovo teatro (OKT) aktorius Dainius Gavenonis.

Birželio pabaigoje jie ruošėsi vaidinimui kūrybinėje stovykloje, tačiau pjesę karo tema gavo tik po vasaros grįžę į teatrą – režisierius siekė, kad joje kuo labiau atsiskleistų patys aktoriai.

Dainiau, ką įsiminėte iš pasirengimo spektakliui vasaros stovykloje, apie kurią sakėte: „Neprisimenu, kada tiek kalbėjau apie tai, kas man svarbu dirbant, ir neprisimenu, kada taip kondensuotai per vieną savaitę nugyvenau tokį gyvenimą“? – klausiau Dainiaus Gavenonio.

– Jei pasiseka nepaskęsti, nenukristi nuo daugiaaukščio, patirti avariją, bet išgyventi – tai, kas ekstremalu ir nutinka retai, įsimena visam gyvenimui. Bet, kai nužudai Martyną Nedzinską, Gytį Ivanauską, pats miršti pasmaugtas, išgyveni arba pakeli ranką prieš kito gyvybę – praėjus dienai, atrodo, gyvenai ne vieną, o tris dienas. Patys juokėmės – bandėme prisiminti tai, ką darėme vakar ar užvakar, o paaiškėjo, kad tai buvo tądien ryte.

Repeticijoje - su kolegomis Martynu Nedzinsku (kairėje) ir Valentinu Novopolskiu. /Tomo Ivanausko nuotrauka

Įsivaizduoti karą

– Kai tarėmės dėl interviu, pamiršome susitarti vietą – tarsi savaime suprantama, kad prieš premjerą beveik gyvenate teatre.

– Turbūt taip būtų, jei režisierius neturėtų dviejų vaikų ir pirmojo neišleistų rugsėjo 1–ąją į mokyklą. Jam buvo svarbus šeimos sukūrimas ir, manau, jis žino, kad pirmąją rugsėjo 1–ąją sūnus arba dukra prisimena vienintelę. Todėl jis labai norėjo sudalyvauti ir mus paleido kelioms dienoms.

– Kaip dirbate su A. Schillingu, jį juk susitinkate jau ne pirmą kartą?

– Susitinkame trečią kartą. Pirmąsyk 2006–aisiais jis atvažiavo ir atsivežė vengrų aktorių, pasikvietė dešimtį lietuvių artistų ir rinko istorijas apie Vilnių. Buvo įdomu ir visąlaik neaišku, ką reikės parodyti, kai teks „atsiskaityti“. Parodymas buvo toks keistas ir dviprasmis, kad žiūrovai ėmė komentuoti: „Kada gi jūs ką nors parodysite?“

Vėliau jis pakvietė mane, G. Ivanauską ir Rimantę Valiukaitę į projektą Vengrijoje. Darbas su režisieriumi visiems paliko ryškią žymę. Koks bus šis susitikimas, dar sunku pasakyti, nes jis prasidėjo ryškiai ir efektingai. Dešimt dienų kaime su režisieriumi, žmonėmis, su kuriais dar nebuvau dirbęs, naujų istorijų kūrimas, vaidinimas, vertinimas, buvimas prie vieno stalo rytą ir vakarą – didelis darbas ir malonumas.

Už Tomo Stokmano vaidmenį „Visuomenės prieše“ (režisierius Jonas Vaitkus) aktorius Dainius Gavenonis elnė "Auksinį scenos kryžių". /Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

– „Didaus blogio“ tema – karo baisumai, karo nuojauta. Daug smurto, agresijos, išpuolių, necenzūrinių įžeidinėjimų. Stovykloje teko žudyti, kankinti, tardyti. Kodėl su kolegomis sutikote vaidinti tokiame spektaklyje?

– Žingsnis po žingsnio. Pirmiausia atvažiavo A. Schillingas, darė atranką. Ką jis veiks su žmonėmis, kurie jam bus reikalingi, niekas nežinojo. Kadangi atvažiavo talentingas vengras – įdomus, save „laužantis“ režisierius, nebijantis klysti ir keistis – daug kas norėjo pas jį pakliūti. Tik dabar, rudenį, susirinkę į teatrą, gavome pjesę. Režisierius norėjo, kad joje maksimaliai atsiskleistų mūsų asmenybės.

Įdomus išgyvenimas, kai už kluono, tarp dilgėlių ir musių susitikau su M. Nedzinsku. Žiūrovai (kiti aktoriai) – už sienos, jie nemato, kas vyksta. Bet sutinku savo priešą, jo rankoje – lentos gabalas, kuriuo ketina mane užmušti. Kaip aš pasielgsiu, jis irgi nežino. Vienas mūsų liks gyvas. Iki šiol prisimenu paklaikusį Martyno žvilgsnį. Leidome sau pasinerti į instinktų pelkę, kai nėra nei taisyklių, nei vertybių. Reikia tik išgyventi.

– M. Ivaškevičiaus aprašytose situacijose galima įžvelgti absurdą. Kas jums padeda išgyventi sudėtingas ir žiaurias scenas?

– Viskas nusiplauna, praeina ir eina į priekį. Mūsų profesija yra noras toks – patirti kuo daugiau, galbūt net ekstremaliau ir tuo pasidalyti. Kažin ar apie karą galime užrašyti ką nors fundamentalaus, ar galime jį vertinti negyvenę laikais, kai nieko neįmanoma pakeisti. Kai bandai įsivaizduoti – sugalvoji, o realybė – ji baisesnė.

Spektaklis „Shopping and Fucking“ gyvavo 13 metų. Vaidybos aikštelėje su žmona aktore Rasa Samuolyte Dainiui tenka susitikti dažnai - kartu vaidina tuose pačiuose teatruose. /„Goodlife Photography“ nuotrauka

Šeimoje – ne tik aktoriai

– „Žuvėdroje“, kurią režisavo O. Koršunovas, sumaniai maišėsi tekstas su artimu aktoriaus buvimu. Ir čia jums tenka pabūti savimi – pasakoti apie šeimą, į dramaturgiją įpinta jūsų gyvenimo faktų.

– Vadinasi, jei gerai vaidinsime, žiūrovas patikės, kad mes ir esame scenoje, o ne Antonas Čechovas ir jo personažai. Bet iš tikrųjų – ne. Ir čia – taip pat. Nesu patyręs to, ką patyrė mano herojus, ir nežinau, ar galėčiau pasielgti taip, kaip jis. Žmogus, kuri vaidinsiu, nors labai į mane panašus, nesu aš. Ir šeima, kurią jis turi – panaši, bet ne mano. Bet pasakyti, kad manęs ten nėra, būtų irgi juokinga.

– Kaip žaisite su auditorija?

– Pažinodamas A. Schillingą, nenoriu pranašauti. Manau, žiūrovas gali būti nustebintas, o gali nerasti to, ko lauks ar tikėsis.

– Esate sakęs – mėgstate nenuspėjamą žiūrovą. Yra pasitaikę tokių?

– Žiūrovas – žmogus, kaip ir scenoje. Visko yra buvę. Žiūrovas yra ir „gavęs iš fleitos“, ir po spektaklio atsidūręs ligoninėje. O mes irgi buvome nustebinti – pakviestas į sceną žiūrovas nenori išeiti. Ir jam netikėta, ir mums.

„Didaus blogio“ kūrybinė grupė sodyboje Dzūkijos nacionaliniame parke rašė karo scenas, kūrė rekvizitą, rinkosi vietas, kuriose vaidino. /LNDT archyvo nuotrauka

– Vaidinti kartu su žmona Rasa Samuolyte jums tenka dažnai – ir LNDT, ir OKT suskaičiuočiau bent dešimtį bendrų spektaklių. O namuose teatro temas paliekate už durų?

– Reikia atsitraukti, nes šeimoje yra žmogus, kuris apie karą dar nemąsto, ir apie teatrą dar nekalba. Bet jei repeticija įdomi ir prasminga, jei jauti, kad nuveikei darbą, išsunkiantį taip, kad turi atsikvėpti, būna lengva ir gera. Jautiesi pailsėjęs labiau nei po atostogų dienos. Taip ir namie – jei „veža“ ir įdomu gyventi, nereikia atsakyti į klausimus: ar norisi mintimis pailsėti, ar nereikėtų pakeisti aplinkos, ar ne per daug teatro namuose, ir panašiai.

– Žavitės Rasa kaip aktore?

– Žinoma. Aš juk žinau, kad ji – neeilinė aktorė.

– Kas yra tas neeilinis aktorius?

– Manau, kiekviena formuluotė ir apibrėžimas – lyg vakarykštė diena. Žmonės dažnai džiaugiasi suradę paradoksalų pasakymą arba netikėtai visapusišką apibūdinimą. Prie šio įsivaizdavimo ir sustojama. O žmogus yra gyvas, jis keičiasi. Man atrodo, yra daug neeilinių aktorių. Daug yra nepakeičiamų, o ne priešingai. Neeilinis aktorius yra tas, kurio neįmanoma pakartoti – jis nepakartojamas.

Dainius Gavenonis po inscenizuoto užpuolimo.

Panašus, kaip ir scenoje

– Skaičiau istoriją, kaip kartą kolega jums pasakė: „Norėčiau susigrumti su tavimi kaip menininkas su menininku“. Įdomu, kaip – šachmatais?

– Yra kolegų manančių, kad scena – vieta dvikovai. Aš taip negalvoju. Tame interviu kalbėjome apie vertinimus „ryškiausias“, „įdomiausias“, „stipriausias“, „talentingiausias“. Tai – praeinantys dalykai, ypač teatre. Kiekvieną dieną teatras prasideda nuo nulio.

– Koks esate ne teatre?

– Panašus, kaip ir scenoje. Nemanau, kad joje galima ypatingai pasislėpti.

– Kokie žmonės jus supa?

– Turbūt labai įdomūs, nes man dažnai norisi su jais susitikti.

– Turite mėgstamų ritualų?

– Anksčiau buvo – maži slapti užkeikimai prieš spektaklį, kad viskas būtų gerai. Bijodavau ko nors nepadaryti arba priešingai – padaryti. Bet visa tai praėjo kaip prietarai.

Taip, mėgstu kavą ryte, bet rytais ją mėgsta visas pasaulis. Neseniai atradau – kai kavą verdi turkiškame indelyje, ji čia pat gali išbėgti per viršų, turi stovėti prie viryklės ir minutę dvi vien stebėti, kada ji pakils. Kiek bandžiau tuomet kartotis tekstą, skaityti laikraštį ar trumpai susimąstyti – kava išbėgdavo. Kaip ir visi žmonės, bandau padaryti daug vienu metu – daugiau, sodriau tą minutę, tą valandą, tą dieną nugyventi. Bet tai – saviapgaulė ir netiesa. Todėl stengiuosi daryti kuo mažiau vienu metu.

– Jei galėtumėte iš naujo pakartoti kurio nors spektaklio kūrimo procesą, kuris pastatymas tai būtų?

– Tai būtų ne vienas – jie visi pažymėti nestandartine, netikėta pradžia, taip, kad nebuvo aišku, į ką visa tai išvirs. „Shopping and Fucking“ buvo naujo teatro pradžia. „Oidipas karalius“ prasidėjo Druskininkuose, kai dviem savaitėms suvažiavo kūrėjų mazgas ir neaišku buvo, kas iš to išeis. „Dugnas“ atsirado gastrolėse, viešbučiuose. Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“ – Audronio Liugos sode. Norėčiau, kad taip būtų ir su A. Schillingo spektakliu, nes jis irgi prasidėjo netikėtai ir intriguojamai.

Mariaus Ivaškevičiaus parašytoje pjesėje aktoriai pasakoja biografinius faktus iš savo gyvenimo. Kaip sako Dainius Gavenonis, žmogus, kurį vaidins, į jį panašus ir visgi – kitas. /Romo Jurgaičio nuotrauka

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"