Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Spektaklis pravirkdė Nobelio premijos laureatę

 
Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre įvyko premjera pagal Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič kūrinį iš knygos „Černobylio malda“. Daivos Baronienės nuotraukos

Žiūrėdama Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro spektaklį, itin jautriai perteikusį knygoje „Černobylio malda“ aprašytą skausmą, šios knygos autorė – 2015-ųjų Nobelio literatūros premijos laureatė, Baltarusijos žurnalistė, rašytoja bei disidentė Svetlana Aleksijevič neslėpė keletą kartų pravirkusi.

„Černobylio malda“ – apybraižų knyga, pasakojanti apie išgyvenimus, o drauge ir apie likimus žmonių, tiesiogiai paliestų Černobylio AE avarijos, įvykusios 1986-aisiais sprogus vienam iš Ukrainoje, Černobylyje, veikusios atominės elektrinės reaktorių. Talentinga aktorė Eglė Špokaitė Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro scenoje perteikė šios nelaimės padarinius likvidavusio ugniagesio Vasilijaus Ignatenko žmonos Liudmilos pasakojimą, užrašytą Svetlanos Aleksijevič. Ši dokumentinės prozos kūrėja Nobelio premija pagerbta už knygose įamžintą kančią bei mūsų laikų heroizmą.

Liudmilos Ignatenko vaidmenį sukūrė Eglė Špokaitė.

Spektaklis – skausmu persunktas pasakojimas

Itin gausūs žiūrovai, susirinkę į naujojo Juozo Miltinio dramos teatro vadovo Lino Marijaus Zaikausko režisuotą vieno veiksmo monospektaklį „Černobylio malda“, kone užgniaužę kvapą klausėsi autentiško ukrainietės moters Liudmilos pasakojimo apie tai, kaip dvi savaites slaugė didžiulę radiacijos dozę gavusį savo ugniagesį vyrą Vasilijų, drauge su komanda siųstą į avarijos vietą.

Į Liudmilos rolę įsikūnijusi aktorė E. Špokaitė itin jaudinamai perpasakojo šios moters žodžius apie tai, kaip ji, būdama 23 metų, neseniai ištekėjusi, besilaukianti kūdikio, vienintelė iš radiacija apšvitintų vyrų artimųjų nusigavo į ligoninę ir nuo saviškio nesitraukė iki pat jo mirties (šį itin šiurpų pasakojimą apie apšvitinto žmogaus mirtį, kai iš pradžių ima tinti jo kūnas, vėliau jis juoduoja, žaliuoja, raudonuoja, ant odos atsiranda pūslių, oda ima luptis, o kosėdamas žmogus atkosti plaučių ir kitų vidaus organų dalis, galima rasti internete).

Pasakota, kaip mirusysis nuo radioaktyvaus apšvitinimo buvo įdėtas į celofaninį maišą, po to – į karstą, karstas vėl apvyniotas celofanu, o tuomet įdėtas į antrąjį – cinkuotą karstą, įleistas duobėn, o tuomet užbetonuotas, kad neskleistų radiacijos. Sužinojome, kad palaidojusi vyrą, Liudmilą prieš laiką pagimdė nesveiką, vos kelias dienas išgyvenusį kūdikį. Vėliau ji buvo evakuota iš atominės avarijos vietos, apgyvendinta Kijevo rajone, kur apsigyveno ir kiti avarijos ištiktieji, kurių dauguma tapo invalidais. Moteris įsidarbino virėja, o kad turėtų dėl ko gyventi, nutarė pagimdyti vaiką. Ji susilaukė ligoto sūnaus. Aktorės lūpomis apybraižos herojė pasakojo su mirusiu vyru dažnai bendraujanti per sapnus, todėl gyvenanti ir realų, ir įsivaizduojamą gyvenimą, o drauge nežinanti, kuriame jai geriau.

Šį Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre perpasakotą (suvaidintą) Liucijos Ignatenko pasakojimą Nobelio premijos laureatė Svetlaną Aleksijevič užrašė praėjus dešimčiai metų po Černobylio avarijos, dėl kurios, oficialiais duomenimis, žuvo 56 žmonės, o realiai skaudžias jos pasekmes savo sveikatai pajuto apie pusketvirto milijono žmonių.

Scena iš spektaklio.

Įkvėpė pasakojimai apie mirtį

Po spektaklio teatre įvyko susitikimas su S. Aleksijevič, kurį vedė žurnalistas Ginas Dabašinskas. Nobelio premijos laureatė per šį susitikimą pasakojo, jog augdama kaime, mokytojų šeimoje, dažnai girdėdavusi žmones šnekant apie mirtį (mirtį nešė Stalino politika, karas, pokaris), o šie pasakojimai ją stebino požiūrio gilumu ir filosofiniais apibendrinimais. Ji sakė mananti, kad būtent tai ją, baigusią žurnalistikos studijas, paskatino rašyti ne banalią žurnalistinę informaciją, kurioje perteikiami vien faktai, o gilintis į jų priežastis. Ji teigė itin susidomėjusi pasakojimais apie karą, pasakojamais taip vadinamų mažų – t.y. paprasčiausių kaimo žmonių. Ją domino tų žmonių išgyvenimai, tai, kaip jie vertina įvykius, jų priežastis bei pasekmes. „Drauge siekiau aprašyti savo gyvenamąjį metą, sovietinę sistemą, „raudonąją civilizaciją“, kuri, kaip matėsi, baigia save suvirškinti“, – teigė „Černobylio maldos“ autorė.

S. Aleksijevič gimė Ukrainoje, augo Baltarusijoje, tačiau teigė save laikanti rusų kultūros atstove. Knygas ji rašo rusiškai. Pasauliniu mastu įvertinta autorė, kurios knygos išleistos 77 kalbomis, sakė, jog nepaisant to, kad jos aprašyti konkretūs žmonės – rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, juos ji matanti bei vaizduojanti ne kaip atskiros tautos, o kaip visos žmonijos, o dar tiksliau – gamtos dermės atstovus. „Šiame laikmetyje tapo įprasta žmonėms klijuoti etiketes nesigilinant, kodėl ir dėl ko jie pelnė būtent tokias etiketes. O aš stengiuosi tai suprasti“, – savosios kūrybos metodą įvardijo Nobelio literatūros premijos laureatė.

Nobelio premijos laureatė Svetlana Aleksijevič pasirašo ant lietuviškai išleistos knygos „Černobylio malda“.

Černobylio tragedijos nesuprato

„1990-aisiais manėme, kad komunizmas numirė, bet dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus, matyti, kad komunizmas – pernelyg sudėtinga idėja ir ne taip lengva ją nugalėti. Tai gyvybinga idėja“, – teigė disidente laikoma S. Aleksijevič. Ji sakė, jog neseniai miręs jos tėtis visą gyvenimą buvo komunistas, sąžiningai tikėjęs komunizmu ir tvirtinęs, kad tai Stalinas iškreipė šią idėją. „Visai neseniai miręs 90-metis mano tėtis stengėsi išsivaduoti iš komunizmo idėjos, bet jam nepavyko“, – teigė rašytoja. O nelabai suvokiantiems, kas yra komunizmo idėja paremtas sovietizmas, S. Aleksijevič patarė pažiūrėti rusiškas laidas, peršančias ruso – savotiško kitų tautų gelbėtojo-antžmogio-mesijo idėją, įtikinėjančią, kad ir aplink ją, ir pačios mesijinės tautos viduje gausu priešų bei tvirtinančią, kad ateis laikas ir iš Amerikos liks pelenų krūva. „Manau, kad net sovietų laikais tos tautos žmonės nebuvo tokie sovietiniai, kokie jie yra dabar“, – sakė Nobelio premijos laureatė.

S. Aleksijevič teigė neseniai lankiusis Rusijos gilumoje ir pajutusi, kad tenykščiai žmonės bijo kalbėti apie politiką, Putiną, sistemą ir tai ji įvertino kaip šalyje įsigalėjusios vergovės požymį. Baltarusijos valdymo sistemą ji įvardijo kaip grynai autoritarinę, kuriai visiškai nerūpi žmogus, o tik valdžios išlaikymas. Baltarusijoje, Lietuvos pašonėje statomą Astravo atominę elektrinę ji apibūdino kaip nusikaltimą žmonijai ir apgailestavo, kad Baltarusijos valdžia nesuprato Černobylio tragedijos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"