Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Sumaištis tarp asmenvardžių rašymo variantų

 
2016 09 19 6:03
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Lietuvių kalboje asmenvardžiai, kaip ir kiti bendriniai ar tikriniai daiktavardžiai, tekste įgyja tam tikras galūnes. Ir atskirai paimti, jie savo galūne rodo linksniavimo tipą ir tam tikrą linksnį. Štai oficialaus trinario asmenvardžio Vincas Krėvė Mickevičius iš kiekvieno žodžio galūnės matyti vis kitos linksniuotės vienaskaitos vardininkas. Iš principo tai tinka ir skolintiniams asmenvardžiams.

Panašiai ir kitose sintetinio tipo kalbose (latvių, lotynų, senovės graikų, lenkų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, čekų, kroatų, serbų, estų ir kt.) pagal savas taisykles kaitomi tikriniai daiktavardžiai pridedant tam tikras galūnes.

Rekomenduojama asmenvardžius dažniau pateikti su lietuviškomis galūnėmis

Valstybinė lietuvių kalbos komisija (toliau – VLKK) šių metų gegužės 26 d. priėmė du nutarimus, kuriuose bandoma šiek tiek pakoreguoti 1997 m. kitos sudėties VLKK patvirtintas gana griežtas taisykles, kaip lietuvių kalbos „rišliame tekste kitų kalbų asmenvardžiai ir vietovardžiai dažniausiai gramatinami – jiems pridedamos lietuviškos reikiamo linksnio galūnės“ (cituojame naujojo nutarimo tekstą, paskelbtą „Gimtojoje kalboje“ 2016 m. birželio mėn. Nr.6, p. 28–32). Į lietuvių kalbą ateinančių asmenvardžių lietuviškų galūnių reikalus aptarinėti aktualu ir prasminga, nes per pastaruosius dvidešimtį metų daug rašyta, kalbėta ir nesusikalbėta daugiausia tik dėl minėtų asmenvardžių rašybos ir atskirų rašmenų. O net oficialiuose leidiniuose iš kitų kalbų perimami asmenvardžiai vienur rašomi su lietuviškomis galūnėmis, kitur – be jų.

Štai tarp Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo narių, balsavusių už Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, nurodoma vardai ir pavardės su galūnėmis ir lietuvių (Vytautas Landsbergis, Bronislovas Juozas Kuzmickas, Kazimieras Motieka...ir sprendžiant iš vardų – nelietuvių: Zbignevas Balcevičius, Vladimiras Beriozovas, Vladimiras Jarmolenka, Nikolajus Medvedevas. Ir šešių susilaikiusiųjų balsuojant išvardijamos pavardės Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianecas, Stanislavas Peško, Valentina Subač, Edvardas Tomaševičius (cit. iš 2009 m. Signatarų klubo leidinio). O pavartę 2015 m. Savivaldybių rinkimų Vilniaus miesto kandidatų sąrašus (leidinio tiražas 250 000, atsakinga už jį nurodyta L. Dundulienė), tarp kelių partijų aptinkame po vieną ar du asmenvardžius be lietuviškų galūnių: Valentin Gavrilov, Dmitrij Gerasimov, Juzef Tomaševič-Jakovič, Vladimir Tomaševski, Viktor Balakin, Aleksandr Dagil, Evald Labul, Adam Žindul... Ypač malonios ausiai pastarosios trys „autentiškiausios“ pavardės. Kuris iš sugretintų oficialių sąrašų artimesnis valstybinei lietuvių kalbai? Pirmasis sudarytas anksčiau nei buvo priimtas garsusis 1997 m. VLKK nutarimas, o antrasis – po jo paskelbimo.

Grįžkime prie naujųjų VLKK nutarimų. Naudosimės jų tekstu, paskelbtu šių metų „Gimtojoje kalboje“ (Nr. 6, p. 28–32).

Pirmojo nutarimo ilgą pavadinimą sutrumpinę nusakytume taip: „Dėl 1997 m. VLKK nutarime aptariamųjų asmenvardžių gramatinimo“. Apibendrinti šio nutarimo du teiginiai nekeltų didelių abejonių: sprendimas pridėti rišliame tekste asmenvardžiams ir vietovardžiams lietuviškas galūnes ir praplečiama moterų vardų su tokiomis galūnėmis vartosena naudingi valstybinės kalbos gramatikai. Tačiau iš ankstesnių nutarimų perimtos neaiškinamos sąvokos rišlus tekstas, adaptuotas asmenvardis, autentiškas asmenvardis, kitų kalbų asmenvardžiai toli gražu nevienareikšmės, reikalauja tiesioginio apibrėžimo. Aptardami šiuos nutarimus, tuo tarpu turime vartoti šiuos terminus tokius, kokius čia juos randame.

Pirmasis nutarimas – lyg ir įvadas tam, kas dėstoma antruoju nutarimu. Į akis krinta pirmojo nutarimo fragmentiškumas, nekonkretumas, daugybė nuorodų į nepasakyto kur ieškoti kito nutarimo punktus ir papunkčius.

Visa naujai skelbiamų nutarimų esmė ir turinys išdėstyta prie protokoliniu pavadinto antrojo nutarimo pridėtoje „Rekomendacijoje. Dėl autentiškų asmenvardžių gramatinimo“. Autentiškais laikome ir daugumos lietuvių asmenvardžių. Tad kaip minėta tuo tarpu vartojame ir šį miglotą terminą.

„Rekomendacijoje“ iš tiesų primenama keletas svarbių atvejų, kuriais šie vadinamieji autentiški asmenvardžiai turėtų būti gramatinami (4 p.) ir dar „prireikus gali būti gramatinami“. Tą „prireikus“ kiekvienas teksto kūrėjas turėtų pats nujausti.

Ypač verti dėmesio bandymai praplėsti moterų asmenvardžių gramatinimą (8.3,8.4 p.). Deja, daugybė moterų asmenvardžių dar lieka pasmerkti vargti be lietuviškų galūnių. Tai atskira tema.

Lietuviškas asmenvardžių galūnes rekomenduojama dėti trimis būdais: „po apostrofo, tiesiai prie baigmens arba keičiant baigmenį“. Taigi viso aprašo ašis – „apostrofas“, su juo ar be jo stengiamasi į vieną schemą sugrūsti didžiąją dalį lietuviškas galūnes gaunančių variantais laikomų asmenvardžių. O kai kur jau galima pateikti tik su apostrofu, pvz.: Hemingway (Humingvėjus), Heminway“us, Hemingway“aus. Čia turėtume tik tris to paties asmenvardžio variantus: originalo, į skliaustelius įkištą adaptuotąjį ir „apostrofuotąjį“. O kai pagal nustatytą schemą leidžiama rašyti ir su apostrofu ir be jo, sukuriami mažiausiai keturi to paties asmenvardžio rašymo variantai: Claudel (Klodelis), Claudel“is, Claudelis). Komentuodamas „Rekomendaciją“, Albinas Drukteinis džiaugiasi, kad taip atveriama daugiau galimybių skirtingai rašyti asmenvardžius ir padeda išvengti ankstesnio nutarimo griežtumo. Manyčiau, kad tai paranku mažai mąstantiems, iš vieno teksto į kitą nurašantiems bet kokius asmenvardžius spartuoliams. Daugelis čia nesivaikys kokių nors netikslumų ir greičiau pateiks viską be jokių apostrofų. O skaitytojui, kuris to apostrofo netaria, keistai atrodys Claudel“is ir Claudelis – du kartus vienodai skaitomas. Galima suabejoti, ar čia to paties asmens pavardė. Variantų gausa visuomet užklius tiems, kam rūpės asmens tapatybė. O štai kaip atrodys, jeigu tame pačiame tekste šalia Claudel“io (su apostrofu), bus pateiktas Cekieńio ( su lenkišku diakritiku ń, pavardė dar ir su apostrofu ir be jo).

Variantų dar pagausėja, kai 6 p. aiškiai nenustatoma, kuri galūnė parenkama – Bill – Bill“as, Billas ar Bill“is, Billis. Tyler – Tyler“is, Tyleris ar Tyler“as, Tyleras. Ar ši pastaba tinka tik tiems dviem asmenvardžiams? Gal ir 4.1 p. šalia Claudel“is galįs būti ir Claudel“as (su apostrofu ir be jo)? Tuomet to paties asmenvardžio su lietuviška galūne turėtume jau 6 variantus. Manau, kad tokia variantų gausybė rašybai – per sunki našta. Mūsų rašyboje seniai dejuota dėl jos nevienodumų.

Asmenvardžiai su nekirčiuotais kamiengaliais a, e, i, o skiriasi nuo kaitomųjų kalbų panašios raiškos galūnių –a, –e,-i,-o. Suteikdami pirmiesiems lietuviškas galūnes, kamiengalio baigmenį laikome tik orientyru, o iš tiesų perkeliame iš analitinio į sintetinį kaitomąjį tipą. O antruoju atveju – iš vienos kalbos linksniavimo tipo asmenvardis patenka į kitos kalbos kaitybos tipą. Svarbiausia, kad išskyrę kaitomosios kalbos galūnių keitimą kitos to paties tipo kalbos (šiuo atveju lietuvių k) galūnėmis išvengtume neregėtų žodžių formų su dviejų kalbų galūnėmis, pvz.: (4.3: – a, a“osChristina (Kristina), Christina“os, Christina“ai... rus. Ivanova (gal reikia pateikti ir Ivanova“a?) Ivanova“os, Ivanova“ai. 8.1 p.: Galeote (Galeotė) – Galeote“ės... lat. Strautniece (Strautniec“ė), Strautniece“ės... Susidaro įspūdis, kad „Rekomendacijoje“ norima išsaugoti ne vien autentišką skolinio kamieną, o ir jo gramatiką. Bet juk lietuvių kalbos galūnės dedamos prie kamieno, o dvilinkos galūnės – nei šis, nei tas. Vilniuje turime Moniuškos ir Ševčenkos gatves, ne Ševčenko“os, Moniuško“os. Šiuo atžvilgiu racionalesnė 1997 m. „Lietuvių kalbos komisijos nutarimų (1977–1998)“ taisyklė (8.5. p.) „Gramatinami ir linksniuojami tie (autentiški) asmenvardžiai, kurie baigiasi originalo kalboje kaitomo vardo galūnės balsiu“. (VLKK 1998, p. 72). Tik gaila, kad čia tenkintasi dviem lenkų kalbos pavyzdžiais.

Negalima sutikti su iš latvių kalbos skolintinių galūnių variantais Berzinš, Berzinš“o, Berzinš“ui, Pauls, Pauls“o... Lietuviškuose tekstuose jau bent 80 metų įsigalėjusios formos Berzinis, Berzinio..., Paulas, Paulo... (Plg. R. Kvašytės straipsnį „Apie Latviją lietuviškai: tikrinių žodžių vartojimas („Gimtoji kalba“, 2016, Nr.5, p. 5). Asmenvardžių negramatinimo išimtis logiškiau ir kalbos vartotojui patogiau matyti po atitinkamų gramatinimo rekomendacijų (=taisyklių), o ne kalbėti apie gramatinimą ir pirmiausia iškišti negramatinimo (9 p. su trimis papunkčiais) atvejus. Žinoma, be gramatinimo išimčių neišsiversime.

Itin apmaudu „Rekomendacijoje“ matyti nerūpestingai elgiantis su kitose kalbose iškraipytomis mūsų pavardėmis, „kurių baigmenys gali būti atpažįstami kaip lietuviški“, jas esą galima linksniuoti lietuviškai. Štai vokiškai užrašyta moters pavardė Schopene leidžiama lietuviškame tekste gramatinti tik su „apostrofuota“ galūne –ėSchopene“ė. Gal po keleto metų (ypač gyvendama Lietuvoje) ji sulauks grįžtančio ir tikrai lietuviško pavidalo Šopienė, kuris dabar įgrūstas skliaustuose tik kaip pašalinis paaiškinimas. Su tokiais „atpažįstamais kaip lietuviškais baigmenimis“ randame ir kelias vyrų pavardes: Maciunas, Kiedys (plg. tikrai lietuvių kalba Maciūnas, Kedys, Kėdys). Jas leidžiama linksniuoti Maciunas, Maciuno, Kiedys, Kiedžio. Čia priartėjama ir prie Pietryčių Lietuvos lyg ir užuolankomis apeinamų sulenkintųjų pavardžių lietuvinimo problemų. Juk todėl ir mūsų minėtame Vilniaus miesto savivaldybių sąraše net pagal tarimą adaptuotos pavardės Evald Labul, Adam Žindul lietuviškame sąraše turi būti su galūnėmis be jokių apostrofų – Evaldas Labulis, Adamas Žindulis. Vienas žymiausių lietuvių vardyno žinovų Antanas Salys, 1939 m. Lietuvai atgavus Vilniaus kraštą, su būreliu kolegų parengė didžiulį sulietuvintų lietuviškų pavardžių sarašą, kuriame buvo nurodoma atlietuvinti. Jei kas nesutiksiąs nusimesti primestas priesagas, jo pavardė buvo numatyta rašyti lietuviškai, pvz. Motejun, Meiszel, turi būti Motiejūnas, Meizelis (A. Salys. Raštai, II t., p.306). Neviešoje vartosenoje ir nelietuviškuose tekstuose niekas nedraudžia jas vartoti rusiško, lenkiško ar angliško pavidalo.

Kas „Rekomendacijoje“ prabėgomis minėta ar visai nutylėta

Pirmajame naujame nutarime ir vėliau „Rekomendacijoje“ lyg tarp kita ko užsimenama apie adaptuotųjų formų gramatinimą. Tik tiek. Matyt, dar įsikibus vis dar laikomasi požiūrio, kad adaptacija esanti tik teksto suprastinimas. Iš tiesų šio lotyniško žodžio pirmoji reikšmė „pri(si)taikymas, priderinimas“. Kalbant apie asmenvardžius, adaptuoti reikėtų suprasti: kaip iš kitų kalbų skolinami asmenvardžiai pritaikomi, priderinami prie lietuvių kalbos teksto ir konteksto, apimančio visą kūrinį ir jo autorių.

Nors ir menkinant adaptaciją, 1998 m. „Lietuvių kalbos komisijos nutarimuose“ adaptuotų asmenvardžių gramatinimo taisyklėms skirti bemaž keturi puslapiai taisyklių, išdėstytų su vienuolika papunkčių. Dabar aptariamoje „Rekomendacijoje“ lyg ir kokia pašaline informacija vienur kitur adaptuosios formos įgrūdamos tarp skliaustų. Kai atskirai nepateikiamos adaptuotųjų formų taisyklės, jų vertė dar labiau sumenkėja.

Tęsiant „autentikų“ požiūrį į rašytinį kitos kalbos asmenvardžio kamieno pavidalą kaip šventenybę, kurią turinti išsaugoti ir tą žodį pasisklolinusi kalba, naujuosiuose nutarimuose iš esmės ignoruojamas paskolintojo asmenvardžio tarimas. Juk jau gramatinant būtina žinoti, kaip tariamas asmenvardžio kamiengalis ir kada dar prikabinta kokia nors netariamoji raidė. Bet esama prancūziškų, angliškų, vokiškų ir kitų kalbų pavardžių, kuriems dėdamas lietuvišką galūnę, turi išjudinti visą kamieną, pvz.: po Meillet – Meje, Chatobriand (Chtobriand“as) – Šatobrianas.

Šį tą apibendrinant

Bent koreguoti ar papildyti 1997 m. 60-ąjį VLKK nutarimą seniai laikas, nors jis galėtų būti pakeistas ir visai nauju. Taigi ir bandymas praplėsti vadinamųjų autentiškų asmenvardžių galūnių rašymą būtų naudingas, jeigu dabartinės VLKK „Rekomendacijoje“ ir ją lydinčiuose nutarimuose būtų pasirūpinta, kaip tuos asmenvardžius perskaityti ir balsu kam nors asmenį pristatyti.

Pravartu patikslinti ir pagrindines sąvokas: „autentiškas asmenvardis“, „adaptuotas asmenvardis„, „rišlus tekstas“ ir gal paieškoti joms tikslesnių terminų.

Daugiau kaip šimtas metų dejuojama dėl mūsų rašybos nevienodumo, o dabar rekomenduojamoji vadinamųjų autentiškų asmenvardžių rašymo liberalioji kryptis „kuo daugiau jų rašybos variantų“ gali kelti nemažą sumaištį. Tarkim, viename straipsnių rinkinyje ar viename kolektyviniame leidinyje, net viename laikraštyje ar žurnale, tie patys asmenvardžiai vienų autorių gali būti rašomi be lietuviškų galūnių, kitų – su galūnėmis po apostrofo, dar kitų – tiesiog dedant galūnę prie originalo kamieno. Be to, vartojamas ir variantas galūne prie adaptuoto asmenvardžio. O kai kur dar neapibrėžiama, nė kuri galūnė pasirenkama: –as ar –is, –a, ar –ė.

Iš kaitomųjų kalbų skolinamų asmenvardžių vis dėlto netinka dvigubai gramatinti ir sudaryti lietuvių kalbai nepakeliamų balsių samplaikų (Walęsa“as, Strautniece“ės, Ivanova“os).

Ir teksto kūrėjui, ir skaitytojui lengviau būtų pasinaudoti naujaisiais nutarimais, jeigu jie būtų pateikiami kompleksiškai – be daugybės nuorodų į ankstesnius nutarimus.

Lieka neaptarti viešajai praktinei vartosenai ne svetimi alternatyvūs kitakilmių (skolintinių) asmenvardžių pateikimo būdai su jų motyvais ir argumentais.

Manau, kad dabartinė Valstybinė lietuvių kalbos komisija ras jėgų iš „Protokolinio nutarimo“ ir „Rekomendacijos“ sukurti įprastinį norminamąjį skolintinių asmenvardžių vartojimo su lietuviškomis galūnėmis nutarimą, kuris apimtų ir vadinamųjų autentiškų, ir adaptuotųjų formų aiškias taisykles, galinčias padėti ir teksto kūrėjams pasirinkti konkrečiu atveju lietuvišką galūnę.

Pastabų autorius nesideda esąs neklystantis pamokslautojas, todėl čia gali kas nors įžiūrėti ir netikslių interpretacijų, ir diskutuotinų dalykų. Apibendrintai visur minima VLKK, nors daug kam žinoma, kad toje pačioje institucijoje gali būti ir kitamanių jos narių. Kai Valstybinė lietuvių kalbos komisija priima visuomenei skirtus nutarimus, ant jos pečių gula didelė našta ir atsakomybė už lietuvių kalbos likimą ir ateitį. Tokių svarbių nutarimų projektams praverstų diskusijos ir su kitais tos srities specialistais.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"