Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Tapyba be sienų, paveikslai – be rėmų

 
2016 03 04 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Naujoje vietoje, sostinės Adomo Jakšto gatvėje, įsikūrusi galerija „Aidas“ surengė Gintaro Palemono Janonio parodą „Apie tai, kas svarbiausia...“ Kas svarbiausia nuo devintojo dešimtmečio garsėjančiam tapytojui? Saulės patekėjimas ryte, mėgstamas darbas ir laimė gyventi savo tėvynėje.

Galerijos kvietimą eksponuotis G. P. Janonis išgirdo visai nelauktai. Tačiau pasiruošęs. Ir visada pasiryžęs. „Koks tu dailininkas, jei netikėtai užkluptas neturi naujų darbų?“ – juokdamasis stebėjosi jis. Visą vasarą tapytojo paveikslai viešėjo „Piano. Lt“ koncertų salėje, retrospektyvaus pobūdžio ekspozicijoje. Šįkart jis pateikė kelias dešimtis naujausių, 2015-aisiais sukurtų drobių ir vieną kitą ankstesnę.

Šventoji žemė

G. P. Janonis vėl pasirodė su savo simpatiškomis, laiko išmėgintomis bičiulėmis. Liaunutės, efemeriškos, atsiradusios iš ryto rasos, iš vakaro vėsos. Arba tabako dūmų. „Per savaitę sutvertos iš oro, iš miglos, iš nakties, iš eilių“, – pasakytų Tomas Venclova. Jos sėdi lauko terasose arba interjeruose, lankomos skersvėjų ir skrybėlėtų šešėlių. Viena pasitinka galerijos lankytojus prie durų – koketiškai taisosi mėlyną suknutę, lyg truputėlį didžiuotųsi, lyg drovėtųsi.

Moters figūra švelnia linija įsilieja tarp meno artefaktų geometrijos ir gamtos plokštumų, tarp kultūros ir natūros. Ištirpdo įtampą, susieja priešpriešas. Turbūt tokia G. P. Janonio filosofija...

Geltona šviesa paveiksluose rungiasi su mėlyna pavėne, vidudienio kaitra – su vakaro gaisais. Trumpai tariant, daug spalvų ir vasaros. „Daug žalumos ir Nidos“, – pataisė parodos autorius.

Tik Italijos nėra. „Tiksliai! Pernai nebuvau Italijoj ir štai tau – tragedija! Staiga paveiksluose žalia, marios. Kita vertus, kas lietuviui gali būti gražiau?“ – susimąstė G. P. Janonis. Italija dailininkui joks geografinis dydis. Italija jam terra sancta, šventoji žemė, paramstyta kultūros vertybėmis, nuskeltomis kolonomis, dūluojančiais portikais, dantytais atikais. Ir kaitros slegiamais kiparisais. Juk jis pats kilęs iš romėnų, bent jau taip liudija vardas – Palemonas.

Gintaras Palemonas Janonis. "Į svečius pas Smuglevičių".Alinos Ožič nuotraukos

Spalvingos nuotaikos

Svarbūs tapytojui ir profesiniai, „gildijos“ dalykai – formatai, įstrižainės, dažo ir spalvos ekvilibristika. Kitaip tariant – tai, apie ką savuose būreliuose diskutuoja patys dailininkai. G.P. Janonio braižas seniai nusistovėjęs, akis išlavinta, ranka išmiklinta. Tad kūriniuose tikėtis didelių permainų būtų naivu.

„Šioje parodoje svarbu pasikartojantys drobių matmenys: 90X90, 100X80, 100X110, – vardijo jis. – Formaliai žvelgiant, visos paros juk vienodos – turi 24 valandas. Tačiau dienos skiriasi viena nuo kitos, skiriasi naktys, – šypsodamasis ištęsė šį žodį tapytojas. – Nekalbant apie tai, kad kartais vakarai būna labai ilgi. O neretai ir rytmečiai tokie.“

Atrodytų, tapyboje labai svarbu dažai, ant drobės gulantys jų sąmyšiai. Tačiau valandos slenka, saulė gena šešėlį per dieną ir tie dažai sušvyti vis naujai. Tad svarbiausia, dailininko tvirtinimu – ne dažas, o spalva, jos keliamas jausmas. „Tada ir atsiskleidžia paveikslo prasmės“, – teigė jis.

Nekaltas prasidėjimas

Pirminis postūmis kūrybai, pasak G. P. Janonio, yra tos konkrečios valandos emocija, nuotaika. Paveikslo nekaltas prasidėjimas. Po to, jau sugrįžus „į protą“, lyg pašalas ima skverbtis penkiasdešimtmečio skepsis – ar ta tavo diena jau tokia unikali, kad vertėtų ja dalytis su kitais? Dailininkas juokiasi. „Kiekviena valanda yra nepakartojama, nuostabi... tai teisybė. Bet ir banalu. Vis dėlto reikia ieškoti sąsajų su žiūrovu, parodą juk dedikuoji jam. Taip drobėse atsiranda apibendrinimų, schematizavimo. Pasakysiu štai ką: dailėje privalai suderinti, kas artima tau, suprantama žiūrovui ir skirta profesionalui“, – pabrėžė tapytojas. Prastas kūrinys, anot jo, geriausiai geba atskleisti asmenybę. „Nes toks būni kasdien. Reikia pasiekti geros formos, sulaukti valandos, kai sekasi, ir nutapyti truputį geresnį darbą, nei pats esi“, – sakė parodos autorius.

Yra šalis

G. P. Janonis įdėmiai stebi dailės procesus ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, apie tai nemažai kalba. Įdomu paklausyti, bet šįkart labiau maga paklausti. Lietuvos Respublikos ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapytoju save laikąs? Dailininkas gana lakoniškas, į plataus formato apibendrinimus nesileidžia: „Man tas regionas egzistuoja. Egzistuoja jis ir kai kuriems mano bičiuliams, besidomintiems šiais menais“, – atsakė jis.

Ką gi, mėgindamas apibendrinti sakau: „Rašinys vadinsis „Menas – be sienų, paveikslai – be rėmų“. Ar gerai?“ „Super, – iš kambario galo prabyla „Aido“ vadovė Birutė Patašienė. – Parodoje rėmų tikrai nereikia.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"