Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Tapytoja renkasi vienatvę, bet ne vienišumą

 
2017 02 25 11:30
Dailininkė Rūta Katiliūtė atvėrė savo dirbtuvių duris.
Dailininkė Rūta Katiliūtė atvėrė savo dirbtuvių duris. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Dailininkė Rūta Katiliūtė „Lietuvos žinioms“ atvėrė savo dirbtuvių duris („ateljė“ – patvirtina senovinis užrašas virš jų). Uodėme dažų ir kavos aromatą. „Kavą visada malu“, – sakė kūrėja, pildama karštą gėrimą iš dailaus kavinuko.

Nacionaline kultūros ir meno premija už abstrakčiosios tapybos turiningumą apdovanota 72 metų tapytoja R. Katiliūtė prisipažino, jog šis įvertinimas – gera proga pergalvoti savo gyvenimą, tad šurmuliui aprimus leisis į apmąstymus.

„Įvykis įvykį veja, nėra kada įsigilinti, – atsiduso ji. – Viena aišku, panegirikos užuomazgų savyje nepastebėjau.“

Dailininkė šį apdovanojimą priėmė ramiai, filosofiškai. „Gal pasikeičia tie žmonės, kurie serga karjerizmu? – retoriškai klausė. – Sulaukę daugiau dėmesio pasipučia ir įsivaizdina, tačiau aš nesu iš jų. Man norisi atsigręžti atgal, į savo pradžią – artimuosius, aplinką. Į tuos, kas mane augino: senelį, tėvą, mamą. Dieve, jei jie būtų gyvi – tikrai džiaugtųsi.“

Monochrominiai, pastelinių spalvų R. Katiliūtės paveikslai alsuoja erdvės ir perspektyvos iliuzija.
Monochrominiai, pastelinių spalvų R. Katiliūtės paveikslai alsuoja erdvės ir perspektyvos iliuzija.

Pokario vaikas

Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis Marijampolė buvo stipriai subombarduota. Rūtos tėvelis – rašytojas, vertėjas, prozininkas Viktoras Katilius tuo metu dirbo Kybartų „Žiburio“ gimnazijos direktoriumi, kur ir įlėkė pati pirmoji bomba.

Būsima dailininkė gimė Marijampolėje, 1944-aisiais – karo pabaigoje. Vokiečiams traukiantis siautė dizenterijos epidemija, mirė daug vaikų. Užsikrėtė ir Rūta. Jos liga sustabdė tėvus nuo ketinimų trauktis į Vakarus. „Taip išėjo, kad dėl manęs likome Lietuvoje. Kaip pasakojo mano mama (Elena Kvedaraitė-Katilienė – aut.), taip smarkiai sirgau, kad nebūčiau atlaikiusi kelionės. Nors abejoju, ar mano tėvelis būtų išvažiavęs, jis toks patriotas“, – svarstė Rūta.

„Tik šast, ir pradedi dirbti su įkvėpimu, tačiau net pradėjus tapyti įkvėpimas gali dingti.“

Vėliau šeima persikėlė gyventi į Kauną. Literatūros, meno žurnalas „Naujoji Romuva“ spausdindavo V. Katiliaus noveles, apsakymus. „Jis buvo pažangus novelistas. Periodikoje paskelbė dalį romano „Akvariumas patrankos koserėje“, kuriame pasakojama apie pirmąsias karo dienas Kybartuose. Parašė nemažai kritikos straipsnių“, – pasakojo R. Katiliūtė.

V. Katilius už Lietuvos partizanų spaudos skaitymą ir platinimą 1947-aisiais nuteistas 5 metams. „Tėvą suėmė tiesiog gatvėje. Mūsų namuose Žaliakalnyje prasidėjo kratos, išvertė visas knygas, ieškojo, kuo galėtų apkaltinti. Taip jis atsidūrė lageriuose: iš pradžių laikė Kaune, vėliau Vilniuje, paskui ištrėmė toli į Jakutiją, prie Laptevų ir Rytų Sibiro jūrų“, – nusikėlė į tolimą praeitį tapytoja. Tėvas grįžo, kai jai buvo aštuoneri. „Jam nebuvo leista su mumis gyventi, esą dėl to, kad „nesugadintų vaikų“ (turėjo dvi dukras – vyresnėlę Eglę ir Rūtą – aut.). Negana to, liepė išsiskirti su mama. Tačiau tėvai neišsiskyrė“, – didžiuodamasi kalbėjo dailininkė.

Darbuose sklandanti melancholiška poetinė atmosfera charakteringai atskleidžia dailininkę.
Darbuose sklandanti melancholiška poetinė atmosfera charakteringai atskleidžia dailininkę.

Susieta su menu ir literatūra

Dvylikametė Rūta persikraustė gyventi pas tėvą. „Ėmiausi tėvo knygų. Dar visai vaikas (gal kiek per anksti, o gal ir ne), tačiau jau skaičiau ibsenus, dostojevskius... Tapybos albumai vartyti šimtus kartų. Patiko tyrinėti Michailo Vrubelio angelų paveikslus. Nuo mažumės susieta su menu ir literatūra, – pabrėžė R. Katiliūtė. – Tokia buvo mano aplinka: dailės mokykla (visą laiką piešiau), tėvo išmintis...“

V. Katilius nesutiko kurti ideologinio turinio kūrinių. Iki pat Atgimimo buvo persekiojamas. Tačiau niekada nenustojo rašęs, nors ir slėpė tai. „Džiaugiuosi, kad tėvas sulaukė įvertinimo, pagerbimo. Buvo stipraus, optimistinio charakterio. Savo mažytę pensiją užsitarnavo kraudamas dervą geležinkelio stotyje, – prisiminė Rūta. – Reikia mokytis iš tokių tvirtų žmonių. Aš taip pat stengiuosi būti tvirta bei ištverminga, nepasiduoti. Vaikystė buvo nelengva. Bet argi vaikai jaučia sunkumus? Tik užaugęs supranti, kad buvo sunkūs laikai.“

Viena nuosekliausių abstrakcionistų Lietuvoje, R. Katiliūtė prisipažįsta esanti individualistė. „Negaliu išsiblaškyti. Turiu susikaupti, kad mintys neišsibarstytų. Renkuosi vienatvę, kūrybai ji reikalinga. Tačiau mano vienatvės supratimas neatitinka vienišumo sampratos“, – paaiškino pašnekovė.

Vienišumas Rūtai tikrai negresia, moteris užaugino du sūnus, susilaukė keturių anūkų. Vienas sūnų pasirinko dailę, kitas – režisūrą. Vyriausiajam anūkui – jau aštuoniolikti. Studijuoja filosofiją.

Paklausta apie įkvėpimą, dailininkė jį lygino su vėju, įplasnojančiu pro langą.
Paklausta apie įkvėpimą, dailininkė jį lygino su vėju, įplasnojančiu pro langą.

Profesija – kaip gyvenimo būdas

Monochromiški, pastelinių spalvų R. Katiliūtės paveikslai alsuoja erdvės ir perspektyvos iliuzija. Juose sklandanti melancholiška poetinė atmosfera charakteringai atskleidžia dailininkę, turinčią savitą stilių, kurį, beje teko apginti.

Menininkės paveikslai ilgokai trikdė kritikus, ji sulaukdavo įvairiausių atsiliepimų. Ne visi jie buvo geri. Pasitikėjimo suteikė kelionės į užsienį. „Neša srovė, matai, jog išsiskiri iš kitų, nors ir kaip nenorėtum. Reikėjo apsiginti, – neslėpė tapytoja. – Gavusi stipendiją turėjau galimybę kurti Austrijoje, Vokietijoje. Pamačiau, kad nesu viena, tokių kaip aš yra daugiau. Suvokus, kad mano tapymo maniera jokia naujovė, o veikiau – norma, pasidarė ramiau. Grįžusi į kritiką taip nereaguodavau kaip anksčiau. Galop įvertino ir menotyrininkai.“

"Renkuosi vienatvę, kūrybai ji reikalinga. Tačiau mano vienatvės supratimas neatitinka vienišumo sampratos“, - sakė Rūta Katiliūtė.
"Renkuosi vienatvę, kūrybai ji reikalinga. Tačiau mano vienatvės supratimas neatitinka vienišumo sampratos“, - sakė Rūta Katiliūtė.

Užsienyje R. Katiliūtės kūryba visada buvo vertinama. Menininkei skirta viena labiausiai vertinamų pasaulyje Pollocko-Krasnerio fondo stipendija (Niujorkas, 1993 metai), Miuncheno kultūros departamento stipendija (Vokietija, 1996 metai). Jos kūriniai yra saugomi Lietuvos ir užsienio muziejuose, privačiose kolekcijose.

Paklausta apie įkvėpimą, dailininkė jį lygino su vėju, įlekiančiu pro langą. „Tik šast, ir pradedi dirbti su įkvėpimu, – paslaptingai šypsojosi tapytoja. – Tačiau net pradėjus tapyti įkvėpimas gali dingti. Darbas pavyksta arba ne. Neįsivaizduoju, kad įkvėpimą įmanoma būtų kur nors gauti. Tapytojo profesija – kaip liga, gyvenimo būdas.“

Kūrėja įsitikinusi: visa, ką pamatė akys (nauji vaizdai, spalvos, įspūdžiai), ką sukaupei – vėliau išsilieja ant drobės, virsta paveiklsu. Rodo į vieną savo darbų – platus, migloje skendintis melsvumo prisodrintas horizontas – tai jūra, kurią autorė išvydo prie jos priartėdama.

Eilutės iš dailininkės poezijos rinkinio gražiai vizualizuoja kūrybos proceso pradžią: „Viskas labai asmeniška / prieblanda melsva – teptuku paliečiu drobę...“

. . .

Rūta Katiliūtė gimė 1944 metų kovo 15 dieną Marijampolėje. 1968– aisiais baigė vitražo specialybę Lietuvos dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija). Nuo 1969-ųjų dalyvauja įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje. 1977 – 2005 metais surengė 26 individualias parodas Lietuvoje, Baltijos šalyse, Vakarų Europoje. Nutapė monochrominių abstrakčių paveikslų ir jų ciklų. Paveikslai „Vasaros miražai“ (1986), „Krantas“ (1987), „Mėnulio vasara“ (1989) turi simbolinio peizažo užuominų, liaudies meno įvaizdžių. Didelio formato abstrakčios kompozicijos „Mėlyna“, ciklas „Tamsėjanti mėlyna“ (1996) – į akis krinta minimalizmas ir stulbinama meninės saviraiškos formų įvairovė. Paveikslų cikluose „Balti šešėliai“ (2003), „Dangaus teritorija“ (2004) spalvų paletė įvairesnė – nuo sodrios mėlynos iki gelsvų, pilkšvų ir baltų spalvų derinių. Kuria piešinius, instaliacijas („Žaidimas su Kandinskiu“, 1995).

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"