Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Tapytojas vengia mėgstamiausios spalvos

 
2016 11 26 6:00
Trisdešimtmetis Majdas Kara – pabėgėlis, iš Sirijos atvykęs į Lietuvą ieškoti saugaus prieglobsčio. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos galerijoje Vilniuje atidaryta sirų tapytojo Majdo Karos paroda „Antrasis gimimas“. Trisdešimtmetis M. Kara – karo pabėgėlis, iš Sirijos atvykęs į Lietuvą ieškoti saugaus prieglobsčio. Menininkas įsitikinęs: profesiją skiria likimas.

– Kaip nusprendėte tapti dailininku? – teiravosi pašnekovo „Lietuvos žinios“.

– Nenusprendžiau. Manau, taip buvo lemta likimo iš pat pradžių. Tapiau visą laiką, nuo vaikystės. Būdamas paauglys bandžiau rašyti, norėjau būti trumpų istorijų rašytoju, novelistu.

Baigiau Damasko universitetą, Dailės fakultete studijavau tapybą. Po studijų papildomai mokiausi grafinio dizaino, nes Sirijoje tapytojai iš savo amato vargiai išgyvena. Apie septynerius metus bandžiau susigyventi su šia specialybe. Tačiau nuolatinis sėdėjimas priešais kompiuterio ekraną man nepatiko. Supratau norįs tapyti.

Dailininko galvoje būsimo paveikslo idėja sukasi gerą mėnesį, kartais net ilgiau.

Atgimęs būtų muzikantu

– Dvylika darbų simboliškai pavadinti „Antru gimimu“. Jei būtų suteikta tokia galimybė – atgimti, kuo būtumėte? Vėl tapytoju?

– Ne... Tikriausiai būčiau muzikantu. Nežinau, kokį muzikinį instrumentą įvaldyčiau, bet mano veikla tikrai būtų susijusi su muzika. Džiazas, klasika, rokas... Taip, rinkčiausi muziko kelią.

– Papasakokite apie širdžiai mielas vietas, kur jautėtės laimingas?

– Laimingas? (Ilga pauzė.) Gal Damaske, ten pralėkė studijų metai. Galbūt čia? Juk pradedu antrą gyvenimą. Ateitis svarbesnė už praeitį...

– Tai jau antra autorinė paroda Lietuvoje?

– Taip, pirmoji buvo eskponuojama „House of Puglu“ Vilniuje, tuomet dar gyvenau Ruklos pabėgėlių priėmimo centre. Tačiau paroda neturėjo pavadinimo, buvo surengta gana skubotai, neturėjau daug laiko tapymui. Visus tuos paveikslus sukūriau Ruklose centre. Reikia pripažinti, būsena ir sąlygos tapyti – nekokios. Juo labiau atgimimui...

(Ne)kalbančios skulptūros

– Šiuo metu gyvenate ir dirbate Vilniuje. Koks miesto kampelis labiausiai įkvepia?

– Man labai patinka Vytauto Nalivaikos „Žibintininko“ skulptūra, esanti Šv. Jono gatvėje. Išmaniuoju telefonu nuskenavęs kodą išgirsti, kaip skulptūra prabyla, papasakoja apie save.

– Modernaus meno centro iniciatyva taip prakalbo penkiolika Vilniaus miesto skulptūrų.

– Įdomi patirtis. Semiuosi įkvėpimo iš savo potyrių. Sirijoje, Turkijoje, čia – Lietuvoje.

– „Antrasis gimimas“ kalba apie transformacijas ir dvasinį žmonių prisikėlimą.

Tapytojas iš anksto žino, koks bus jo piešinys.

– Kas formuoja žmogaus charakterį, jo ypatybes? Kas atsakingas už dvasios pokyčius – visuomenė ar pats buvimas bendruomenėje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi, religija, politika? Viena aišku: gyvenimas – nuolatinių virsmų kelionė.

Priimti tai, ką matai

– Nemanote, kad lietuviams derėtų labiau domėtis kitomis kultūromis?

– Nežinau... Reikėtų klausti pačių lietuvių. Visur yra ir gerų, ir blogų žmonių. Daugelis sutiktų žmonių čia buvo malonūs, tačiau yra tiesos – jie tikrai turėtų labiau atsiverti kitoms kultūroms, svetimiems, nepažįstamiems... Turėtų priimti tai, ką mato akys. Manau, laikui bėgant taip ir bus.

Buvusios Sovietų Sąjungos šalys bijo permainų. Kodėl? Yra daug priežasčių. Tačiau reikia atsiverti. Negali pasakyti, kad nesistengiama. Patikėkit, stengiamasi.

– Tapyba – spalvų ir formų begalybė, kuria galima pasakyti tai, ko negali išreikšti žodžiais. Ši kalba vis dar gyva ar jau nebe?

– Mirštanti, dėl šiuolaikinį pasaulį užplūdusių moderniųjų technologijų.

Neturi ritualų

– Papasakokite apie dailininko ritualus. Kaip pradedate piešti?

– Kad neturiu tokių... Mano galvoje būsimo paveikslo idėja sukasi gerą mėnesį. Kitą kartą rutuliojasi ir ilgiau. Tačiau kai pradedu dirbti, iš anksto žinau, ką darysiu, koks bus piešinys.

– Jūsų mėgstamiausi dailininkai?

– Dailininkas ir iliustruotojas Francisco de Goya, modernizmo periodo Italijos tapytojas ir skulptorius Amedeo Modigliani, italų architektas, dailininkas Raffaello Sanzio...

Negaliu sakyti, kad žaviuosi visomis jų drobėmis. Kad ir menininko Goyos kūryba. Jis laikomas pirmuoju iš naujųjų, moderniųjų dailininkų Europos meno istorijoje ir kartu įvardijamas kaip paskutinis iš senųjų meistrų. Man patinka ne visi jo darbai, o atskiri paveikslai. Gyvenimo pabaigoje jis nuo visų atsiskyrė ir ėmė tapyti tamsius paveikslus.

Tad, mano manymu, sąvoka „mėgstamas dailininkas“ nėra pati teisingiausia. Yra mėgstami darbai.

"Gyvenimas – nuolatinių virsmų kelionė", - sakė menininkas.

– Kokia spalva labiausiai patinka?

– Mėlyna. Beje, savo piešiniuose dažnai jos nenaudoju. Kodėl? Nenoriu pernelyg prie jos priprasti.

– Ateities planai?

– Nekuriu jokių ateities planų. Noriu gyventi šia diena. Viliuosi kada nors grįžti namo...

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"