Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Tapytojos D. Kirkutienės žaidimas kvadratėliais

 
Dailininkė Dalia Kirkutienė
Dailininkė Dalia Kirkutienė Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Antradienio popietę Pylimo galerijoje atidaryta dailininkės Dalios Kirkutienės tapybos paroda „Laikas“. Autorė visiems žinoma dėl savito tapybos braižo – kiekvienas dailininkės paveikslas lyg mozaika sudėliota iš daugybės kvadratėlių. 

„Nebuvo dar nė vienos parodos, kad kas nors nepaklaustų, kokiu antspaudėliu naudojuosi. Tad iš karto atsakau – neturiu jokio antspaudėlio, kiekvienas kvadratas nutapytas teptuku“ – per parodos atidarymą juokavo D. Kirkutienė.

Autorė yra baigusi dailiosios tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje, tad mozaikos technika jai labai gerai žinoma ir artima, o paveikslų tapymas – tarsi rūbo audimas, skiautinių siuvimas. Dailininkės teigimu, langeliais, kvadratėliais ji žavėjosi jau nuo vaikystės, o viskas, kas yra languota, jai tiesiog atima žadą.

„Mes, tekstilininkai, darydavome tokius projektus ir man tokia technika yra labai artima. Kažkada radau savo vaikystės sąsiuvinius langeliais – visi jie pripaišyti, nuspalvinti. Man langeliai yra kažkas tokio, viskas kas su langeliais, languota man yra labai gražu. Tiesiog dievinu langelius, kvadratėlius, taškelius. Ir dėl jų visiems esu puikiai atpažįstama, tai yra mano braižas. Aš galiu tapyti ir kitaip, iš pradžių juk paveikslą nutapau teptuku, mentele, tik vėliau teptuku dėlioju tuos kvadratėlius, bet man iškart trūksta kvadratėlių, kurie lyg savotiškas rūbas, audinys. Be jų man darbai lyg nuogi, neapsirengę“, – „Lietuvos žinių“ internetiniam portalui lzinios.lt pasakojo D. Kirkutienė.

Dailiosios tekstilės studijos turėjo įtakos ne tik atsirenkant, bandant prisijaukinti sau artimą tapybos techniką bet ir paveikslų turiniui, jų nešamai žiniai, idėjai. D. Kirkutienė savo paveiksluose dažnai vaizduoja liaudies motyvus, su kuriais ji labai gerai susipažino studijuodama tekstilę.

„Mano darbuose yra daug liaudies raštų ir man jie labai artimi, nes esu tekstilininkė. Man tai savotiški kodai – kodai laimei, vaisingumui, meilei, darbingumui, tokie kokie buvo naudojami tautiniuose raštuose. Jie svarbūs ne tik dėl prasmės, turinio, bet suteikia paveikslams savotišką sluoksniavimąsi, tam tikrą faktūrą, judėjimą“, – parodos atidarymo metu sakė D. Kirkutienė.

Paveikslas turi sukelti emociją

Prieš tapydama paveikslą, D. Kirkutienė visada turi aiškią viziją, žino kas konkrečiai bus vaizduojama jos paveiksluose ir nors galbūt kartais, kai kuriuose paveiksluose sunku įžvelgti idėją, kurią dailininkė bando perteikti, visi jos paveikslai yra labi aiškūs, konkretūs, nesuprantamų dalykų ji vaizduoti nelinkusi.

„Prieš tapydama paveikslą, aš jau turiu galvoje sukūrusi istoriją, žinau ką noriu papasakoti. Tapymo procesas yra ilgas, todėl savaime vyksta meditacija, dėlioji kažkokią dėlionę, vyksta žaidimas kvadratėliais, kol galiausia iš jų gimsta paveikslas. Vienuose paveiksluose tos istorijos labai aiškios, suprantamos, kituose – ne tokios konkrečios. Tačiau niekada nekuriu jokių mistinių istorijų, nesuprantamų dalykų, nemanau, kad to reikia“, – pasakojo parodos autorė.

Ir iškart skuba pridurti, kad žiūrint į paveikslą, svarbiausia yra nebandyti suprasti, kokią mintį bando perteikti dailininkas, ką jis nori pasakyti, o tiesiog kokios mintys ir emocijos žiūrovui kyla iškart pažiūrėjus į paveikslą. Todėl anot D. Kirkutienės, kartais nereikėtų ir „prisirišti“ prie paveikslų pavadinimų, nes jie gali net nebūti susiję su žiūrovo emocijomis ir kelti jiems visai kitas asociacijas.

„Aš visada sakau, kad visiškai nesvarbu, ką tapytojas tapo, svarbu ką „matytojas“ mato. Aš papasakoju vieną istoriją, bet žiūrovas gali įžvelgti ir kitą idėją, istoriją. Todėl labai dažnai net nesvarbus kūrinio pavadinimas, nebūtina žinoti jį, kad galėtum vertinti paveikslą, svarbiau yra emocija, kuri kyla žiūrint į paveikslą. Žinoma, kartais jei tikrai sunku įžiūrėti, suprasti paveikslo nešamą žinią, mintį, tada pavadinimas gelbsti, yra tarsi užuomina“ , – savo mintimis dalinosi D. Kirkutienė.

Dailininkės žaidimas kvadratėliais užtrunka. Pasak D. Kirkutienės, vienus darbus ji nutapo labai greitai, kai kuriems darbams prireikia daug laiko, nes mozaikos technika reikalauja didelio kruopštumo – kiekvienas taškelis turi būti savo vietoje.

„Kartais labai impulsyviai ir greitai nutapau, o kartais užtrunku ilgai, kai reikia dėti daug sluoksnių. Be to, tapant vis reikia atsitraukti, pažiūrėti iš toli ar tie taškeliai gerai sudėlioti. Kitam iš šono gali atrodyti, kad viskas gerai, bet aš iškart pamatau, kuris taškas yra ne vietoje“, – sakė D. Kirkutienė.

Svarbu pastovus ritmas

Nors dažnai dailininkų gyvenimas yra labai laisvas, jie neturi nuolatinio darbo grafiko, tapo tada, kai jaučia įkvėpimą, o darbų parodoms „prisikaupia“ per tam tikrą laiką. Vis gi nors D. Kirkutienei tokia menininko laisvė patinka, jai labai svarbus ritmas, rėžimas, kuris ją ir „užveda“ tapyti. Būtent dėl to D. Kirkutienė kiekvienai parodai ruošiasi labai tikslingai, žinodama, kiek ir kokių darbų jai reikės nutapyti, kiek tai kainuos laiko ir pastangų.

„Nustatau konkrečią parodos atidarymo datą ir susitariu su galerija. Kai žinau, kada turiu pristatyti darbus, man tai būna tarsi variklis veikti, judėti pirmyn. Pradedu kryptingai dirbti, visiškai nesiblaškau ir nebeskiriu laiko kitoms veikloms, atsiranda pastovus ritmas ir jis man labai reikalingas. Daugiausia tapau žiemą, o žiemą šviesu būna tik kelias valandas, tad tas valandas išnaudoju maksimaliai, tik vakarais leidžiu sau nukrypti nuo tapybos“, – pasakojo parodos autorė.

Tačiau net ir turint pastovų rėžimą, svarbu nepamiršti pailsėti, atsitraukti nuo savo darbų. Anot D. Kirkutienės, jei ji būna užsibrėžusi nutapyti daug darbų, pasirinkusi plačią temą, nutapius kelis paveikslus, padaryti pertrauką būtina. Surengus vieną parodą, svarbu vėl atgauti jėgas, gerai pailsėti, iš naujo pagauti impulsą kurti, kad galėtum ir vėl tapyti.

„Kai susigalvoji plačią temą ir turi nutapyti daug paveikslų, būna tapai jau trečią, ketvirtą, penktą ir jauti, kad reikia pertraukos. Padarai trumpą pertrauką, kokį mėnesį atitrūksti, tada vėl grįžti prie tapymo. Bet būna ir taip, kad visiškai išsisemi, tada jau pailsėti, atitrūkti prireikia ir pusmečio. Buvo tokių atvejų, kad nespėjau padaryti parodos sutartu laiku, bet paprastai baigiu vienu mėnesiu anksčiau ir dar visada galvoju „na, dar vieną paveikslą papildomai nutapysiu“, bet niekada nenutapau. Nes jau nebebūna jėgų, nebeveikia nei galva, nei kūnas, visiškai atsileidžiu„, – atviravo D. Kirkutienė.

Rašo ir knygas

Dailininkė išbandė save ir rašytojos amplua – 2012 metais išleido novelių knygą „Eilėje prie laimės“, pasakojančią keturių moterų gyvenimo istorijas. Pasak D. Kirkutienės, ji rašė atskiras istorijas, kurios vėliau labai gražiai, natūraliai susijungė, o nusiuntusi leidyklai ji iškart gavo pasiūlymą knygą išleisti.

Menininkė taip pat priduria, kad ir rašant knygą jai niekaip nepavyko išvengti taip artimos mozaikos technikos: „O knyga – tai juk irgi savotiška dėlionė, mozaika – keturios skirtingos moterų istorijos, keturi skirtingi kampai, kvadratai. Rašiau sau jau vaikystėje. Vėliau kažkokius trumpus tekstus pradėjau rašyti į vietinį laikraštį. Tada pradėjau kurti jau ilgesnes istorijas ir žiūriu, kad jos dera, „limpa“, ir viskas labai gražiai, natūraliai susidėliojo. Galiausiai, tas istorijas nusiunčiau į leidyklą ir išleidau novelių knygą“, – džiaugėsi D. Kirkutienė.

Dailininkės teigimu, svarbiausia nuolat viskuo domėtis, veikti, nestovėti vietoje, tada nuolat kyla naujų minčių, idėjų, turi impulsą kurti. Negalėjimas išsėdėti vienoje vietoje – irgi savotiškas D. Kirkutienės braižas. Pradėjusi kurti, dailininkė negali sustoti ir nesvarbu ar tai tapyba, ar knygų rašymas. Nors tapyboje D. Kirkutienė jaučiasi geriausiai, nebijo savęs išbandyti ir kitose meno srityse.

„Žinote, kaip traukinys negali greitai sustoti, taip ir aš – jei jau judu pirmyn, kuriu, negaliu atsitraukti, nurimti, išsėdėti vienoje vietoje. Tapyba man yra artimiausia, joje aš kaip savo rogėse, bet nuolat noriu išbandyti save ir kitose meno srityse. Štai leisdama pirmą knygą, iškart pradėjau rašyti antrą. Viena fotografė siūlė man pradėti fotografuoti, nes neva turiu gera akį. Tad planuoju nusipirkti profesionalų fotoaparatą ir išbandyti save fotografijoje. Bet net bijau pradėti, nes matau, kad mano užmojams nebus galo“, – atviravo D. Kirkutienė.

***

Dalia Kirkutienė gimė 1959 m. Kulautuvoje, Kauno rajone. 1985 metais baigė dailiosios tekstilės studijas Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1997 m. gyvena ir kuria Klaipėdoje. 2010 metais tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Rengia personalines parodas, dalyvauja grupinėse parodose, pleneruose.

Pylimo galerijoje eksponuojama dailininkės paroda „Laikas“ veiks iki rugpjūčio 6 dienos.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"