Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Tapytojos gyvenimo atspindžiai spinduliuoja šviesa

 
Tapytoja Sofija Rickevičiūtė/Romo Jurgaičio(LŽ) nuotrauka

Rugsėjo 1-ąją Pylimo galerijoje atidaryta kaunietės dailininkės Sofijos Rickevičiūtės tapybos paroda „Atspindžiai“. Paveiksluose – ne tik augalai, gamtos reiškiniai, portretai, bet ir pačios autorės gyvenimo atspindžiai – išgyventa Sibiro tremtis, mamos išugdytas stiprus religingumas, brangūs prisiminimai iš Nidos, kur vaikystėje prabėgo visos būsimosios tapytojos vasaros.

Keli paveikslai išbaigti ir aiškūs: „Baltos rožės“, „Prieš startą“, „Žydėjimas“, tačiau kituose dailininkė palieka intrigą ir nenutapo visos drobės. Pasak S. Rickevičiūtės, ji sąmoningai palieka neišbaigtumo – tai lyg šviežias oras, esą drobėje pradėtas atspindys turi kvėpuoti, judėti ir užsibaigti kažkur tarp mūsų.

„Norisi tokio judėjimo, kvėpavimo, kad mano darbuose būtų oro, jaustųsi oro virpėjimas. Tapydama noriu per spalvas atskleisti dvasinį skambesį, kad darbai būtų spalvingi ir juose šviestų žmogiška šiluma ir šviesa. Tapydama labai dažnai klausausi muzikos, tai padeda pajausti judėjimą, bangavimą, virpėjimą ir jį perteikti savo paveiksluose. Palieku neišbaigtą drobę, kad paveikslas būtų skrendantis, laisvas, skambantis“, – „Lietuvos žinių“ internetiniam portalui lzinios.lt sakė parodos autorė.

Daug darbų vaizduojančių jūrą, bures, laivus – tai autorės vaikystės atspindžiai. Daug vasarų vaikystėje autorė praleido Nidoje ir sako, kad tai buvo nuostabiausias jos vaikystės laikas.

„Jūros tematika irgi ne bet kaip atėjo į mano kūrybą. Po kelis mėnesius praleisdavau Nidoje pas dabar jau garsaus architekto Ričardo Krištapavičiaus šeimą. Jo mama buvo labai dvasinga, šviesi moteris, būdama su jais išgyvenau labai daug gražių dalykų, tie Nidos vaizdai man labai artimi“, – teigė S. Rickevičiutė.

Dailininkė daug vasarų vaikystėje praleido Nidoje, todėl jai labai artima jūros tematika

Jai taip pat artima ir dvasingumo, sakralinė tematika. Tapydama ji dažnai klauso sakralinės muzikos ir į savo rengiamas parodas visuomet stengiasi įtraukti bent kelis darbus, nutapytus šia tema. Šioje parodoje sakraliniai atspindžiai net keturi – „Šventorius rudens saulėje“, „Madona“, „Laukų žemės globėja“, „Natiurmortas su granatu“. Paveikslai irgi „neišbaigti“ – negali įžvelgti aiškių veido bruožų ar Šventoriaus struktūros.

„Sakraline tema nutapyti portretai atspindi ir mano tikėjimą, ir mano meilę mamai, ir mano vaikystę. Kai buvau maža, mano šeimą ištrėmė į Sibirą, išsigelbėjom tik dėka mūsų mamos, o gal greičiau dėl jos stipraus tikėjimo. Grįžę į Lietuvą, mes labai dažnai vaikščiojome į bažnyčią, mano senelis baigė kunigų seminariją, augau labai religingoje aplinkoje ir tai manyje išugdė stiprų tikėjimą. Sakraliniuose paveiksluose noriu atspindėti tą tikėjimą, mamos dvasingumą, meilę mums ir jos tikėjimą“, – savo išgyvenimais dalijosi S. Rickevičiūtė.

Pavyzdys jaunimui

S. Rickevičūtė gimė 1950 metais, gyveno ir mokėsi Kaune. 1977 metais baigė Valstybinį dailės institutą (dabar Vilniaus dailės akademija), įgijo dailininkės tapytojos ir pedagogės specialybę. Aštuonerius metus dėstė Marijampolėje, vėliau pasirinko kūrybinį kelią.

Dailininkė parodas rengia nuo 1995 metų ir yra surengusi jų labai daug, kad, anot Lietuvos Dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Gintauto Vaičio, net sunku suskaičiuoti, kiek tų parodų buvo.

„Sofija pastaruoju metu yra įgavusi naują kvėpavimą, išgyvena dar vieną aukso amžių, nors tų aukso amžių buvo nemažai, bet dabar yra tikrai nuostabus jos kūrybinis periodas. Aš visuomet Sofiją kaip pavyzdį rodau mūsų jauniems menininkams, parodau koks aktyvus, kruopštus, energingas gali būti menininkas, kiek daug parodų gali surengti. Šioje parodoje vyrauja minimalizmas ir šviesa, darbuose atsispindi kūrybinis profesionalumas, patirtis“, – kalbėjo G. Vaičys.

Jis taip pat pridūrė, kad S. Rickevičiūtė yra labai šviesus, pozityvus žmogus, visuomet geros nuotaikos, o tai labai svarbu kūrybiniame procese. Nes pasak G. Vaičio, tuomet tokios emocijos ir perduodamos paveiksluose, dailininkė nesiekia „apkrauti“ žiūrovų ir neša jiems žinią, kad menas gali būti ir netragiškas, o šviesus.

Išties S. Rickevičiūtės darbai labai šviesūs, nutapyti šiltomis spalvomis, spinduliuojantys pozityvą. Kaip teigia pati autorė, grožis, šiluma, šviesa, jai labai svarbūs. Ji nesiekia vaizduoti sunkių, skausmingų dalykų, viskas jos paveiksluose yra iš realaus mus supančio pasaulio, tik su dar didesne pozityvumo doze.

„Tai gyvenimo atspindžiai – tai ką pamatau, užfiksuoju savo aplinkoje. Padovanotos rožės, pamerktos vazoje, praskridęs paukštis, medžio atspindys upelyje, laivo atspindys jūroje. Aš netapau jokių sudėtingų, nesuprantamų, tamsių dalykų. Tapau tai, kas apčiuopiama, ką supranta kiekvienas, kas yra mūsų gyvenimuose. Man norisi kuo daugiau šviesos, pozityvumo, šilumos, gražių emocijų, nes negatyvo ir taip labai daug aplinkui mus“, – sakė S. Rickevičiūtė.

Ji taip pat pridūrė, kad didelis parodų skaičius leido sukaupti daug patirties ir dabar tapyti vis lengviau ir lengviau.

„Džiaugiuosi tuo, kuo ir kur esu dabar. Tai tikrai mano gyvenimo kelias. Iš pradžių rengiant pirmąsias parodas buvo nedrąsu, daug ko nežinojau, nuolat klausdavau kitų, diskutuodavau. O dabar labai tvirtai stoviu ant kojų, nes su amžiumi kūrybinis procesas darosi lengvesnis, esi sukaupęs daug patirties, žinai, kaip viską daryti ir darai nedvejodamas“ , – džiaugėsi autorė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"