Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Tapytojos siekiamybė – šviesa

 
2016 06 07 6:00
Paroda – kontrastinga jungtis tarp naujų kūrinių bei Energetikos ir technikos muziejaus eksponatų. „Ugnies saugotojas“. 2015 metai.
Paroda – kontrastinga jungtis tarp naujų kūrinių bei Energetikos ir technikos muziejaus eksponatų. „Ugnies saugotojas“. 2015 metai. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Kristinos Mažeikaitės paroda „Tapytojo peizažas“ veikia Energetikos ir technikos muziejuje. Pirmojoje personalinėje parodoje menininkė eksponuoja pastarųjų metų didelio formato tapybos darbus.

Tapybos darbų ciklą K. Mažeikaitė tapo daugmaž metus. „Kambarius“ ir jų interjerus kūrė 2011–2012 metais. Juokavo taip ilgai užsibuvusi kambariuose, kad prireikė pasižiūrėti, kas yra už lango. Po jų kūrė ciklą „Naktis irgi šviesa“, jame dominavo abstrahuotos ritminės struktūros, ciklą „Tylūs kambariai, vieniši namai“ inspiravo artima aplinka, o parodoje „Tapytojo peizažas“ eksponuojami nuo 2015-ųjų sukurti darbai.

„Peizažas man svarbus, nes suteikia plačias transformacijos bei ekspresijos galimybes – taip drobės išaugo iki trijų keturių metrų. Dideliame formate platesnės raiškos galimybės, teptukas tarsi pratęsia kūną. Kartu didėja ir uždaviniai – suvaldyti erdvę, suteikti formą. Prie didelio formato priėjau palaipsniui, kaupiausi, dabar, atrodo, pakanka užmojo ir dideliems kūriniams“, – svarstė Kristina.

Menininkės teigimu, vienai temai realizuoti dažniausiai pakanka vienų metų – per tiek laiko subręsta idėja, ištobulinami darbai.

Kristinai Mažeikaitei dabar pakanka užmojo ir didelio formato paveikslams.
Kristinai Mažeikaitei dabar pakanka užmojo ir didelio formato paveikslams.

Tapybos tradicijos tąsa

K. Mažeikaitė baigė sostinės Justino Vienožinskio dailės mokyklą, tuo metu jau studijavo ekonomiką. Mokytoja palinkėjo nepamiršti tapybos, tad svarstydama, kaip jos neapleisti, nuėjo tiesiai į Vilniaus dailės akademiją. „Joje atsidūriau netikėtai. Tapybos raiška, plastika man pasirodė artimiausia, jaučiau, kad būtent tai galiu daryti – tapyti“, – pasakojo ji.

Po kambarių interjerų menininkė ėmė tapyti abstrakčiau. Ciklas „Naktis irgi šviesa“ inspiruotas lietuvių liaudies audinių struktūrų. Ritmas jame itin svarbus. „Tapybos veiksmas buvo tarsi būgno mušimas. Šis ciklas išprovokavo laisvesnį, ekspresyvesnį tapymą, po kurio galėjau pereiti prie peizažo“, – prisiminė Kristina.

Tapyboje ji naudoja struktūrinimo metodą – peizažai, interjerai, aplinkos vaizdai struktūrinami, transformuojami, per juos apmąstoma tai, ką pamato, būsenos, jutimai. Lietuvių tapyboje šis metodas siekia Vlado Eidukevičiaus, Algirdo Petrulio, Henriko Čerapo ištakas. „Struktūravimas – tam tikras tvarkos fiksavimas: vertikalė ir horizontalė, žemė ir dangus. Tapymas ne kaip momentas, ekspresijos pliūpsnis, o apmąstytas, transformuotas vaizdinys“, – sakė K. Mažeikaitė.

Intriguojančios jungtys

Dailininkės kūryboje reikšminga tampa ne istorija, pasakojimas, naratyvas, kurio atsisakoma abstrakcijoje ir peizaže, o formalieji tapybiniai kriterijai: šviesa ir koloritas, forma ir struktūra. Pavadinimas „Tapytojo peizažas“ išryškina pastangą fiksuoti artimą kūrėjos aplinką. „Šiais laikais, kai tapyba tampa bet kas, man svarbi tradicijos tąsa, vertybių išryškinimas. Būtent apie tai ir noriu kalbėti parodoje. Stengiuosi išvengti naratyvo – paveikslus reikia žiūrėti, pajusti, man svarbu, kad jie būtų pakankamai paveikūs, stiprūs ir be žodžių“, – tikino Kristina.

Paroda – kontrastinga naujų kūrinių bei Energetikos ir technikos muziejaus eksponatų jungtis. „Maniau, priešprieša tarp ryškiaspalvių agregatų ir mano darbų, atsiradusių šioje aplinkoje, bus didelė bei agresyvi. Vis dėlto peizažų motyvai „suskambo“ kartu su muziejaus detalėmis“, – svarstė pašnekovė.

Per parodos pristatymą grojo alternatyvaus roko grupė „Arklio galia“. „Tai laisvi, kūrybingi žmonės, man imponuoja jų kūryba, – kalbėjo autorė. Jos nuomone, muzikantai, prisidėję prie parodos, tarsi suteikė ekspozicijai išbaigtumo.

Jaunųjų progresyvumas

K. Mažeikaitė augo, gyvena ir kuria Vilniuje. Vilniaus dailės akademijos tapybos magistrantūrą Henriko Čerapo studijoje baigė prieš metus. Kūrinius eksponavo parodoje „No More Excuses“, grupinėse parodose: „Mitas ir menas“, „Ar(t)chyvas“.

Balandį „Arkos“ galerijoje veikė „Ad Originem“ – tęstinė progresyvios tapybos paroda. „Su kolegomis išsiskyrėme iš dominuojančio konteksto. Iš gelmių, iš pradžių, iš šaknų, tolesnio tradicijos puoselėjimo kyla mūsų progresyvumas. Tuomet kūryba niekada nesikartoja, o kūrybos momentas yra prasmingas“, – teigė Kristina. Rudenį parodą planuojama pristatyti Krokuvoje.

„Tapytojo peizažas“ – pirmoji personalinė paroda. Kristina taip pat dirba galerijoje „Kunstkamera“, savo studiją įkūrė Spaudos rūmuose, kur kiekvieną dieną tapo.

Nėra kito tikslo

Vienas parodos kūrinių pavadintas „Ei, pasauli, aš čia“. „Galimybių pasireikšti yra. Visgi meno institucijos vertina tik vienos pakraipos (socialinį) meną. Kūryboje nėra vienos teisingos krypties. Menininkų grupė, tokia kaip „Ad Originem“, dailės kontekste – gyvybiškai svarbus reiškinys, tai – atsvara dominuojančiam „socializmui“, – svarstė Kristina.

Pasak jos, pagrindinė tapytojo siekiamybė – šviesa. Ir filosofine, ir formaliąja prasme. „Tapyba – magiškas dalykas, leidžia dažo materiją paversti šviesa, spindėjimu. Mano tapyba nėra pasakojanti, kalbu apie vertybes, einantį laiką. Mano manymu, tai – didžiausia siekamybė ir nėra kitos“, – teigė personalinę parodą atidariusi menininkė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"