Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Tarmė – tapatybės kortelė

 
2017 02 19 6:00
Paklausta, ar sunku pritraukti jaunimo į kraštiečių susibūrimus, etnologė Gražina Kadžytė juokavo: „Jei trauksi – nepritrauksi. Ožį tempk netempęs – įsispyręs nesiduos... Reikia leisti patiems tai atrasti." Alinos Ožič nuotrauka

Etnologė Gražina Kadžytė sako, jog tarmės yra tarsi prieskonis, padedantis pajusti, savosios kalbos skonį. Nors manoma, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, visuomet yra jos sergėtojų.

Jei neturėtume tarmių, anot G. Kadžytės, nebūtume išleidę 20 tomų Lietuvių kalbos žodyno, vieno didžiausių leksikografinių darbų. Į jį iš lietuviškų raštų ir gyvosios kalbos sudėta apie pusė milijono žodžių. Tai dar ne viskas. „Per gyvąją kalbą ateina ir įsikuria naujadarai, dažniausiai nelaukdami, kol naujam daiktui arba reiškiniui įvardijimą sugalvos kalbininkai. Naujovei apibūdinti neretai pasitelkiami kartu atėję svetimžodžiai, pritaikant jiems lietuviškas priesagas, galūnes... Jei žodis „neiškrinta“ iš mūsų kalbinės aplinkos – imame tokį, koks galbūt juokais atsiradęs ėmė ir prilipo. Tarmės, išlaikančios senąjį paveldą ir surenkančios naujoves, kaip tik ir sukrauna visą gausų žodyno kraitį“, – kalbėjo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) mokslininkė.

Suvokti savo tapatumą

Bendrinė kalba – viešojo bendravimo valstybės mastu kalba. Kalbos normos įteisintos ir teoriškai apibrėžtos tam, kad raštai, įstatymai, kiti dokumetai ar tekstai būtų visiems suprantami. Tam tikslui sudarytas žodynas, parašyta gramatika. Taisyklingos bendrinės kalbos mokomasi mokyklose.

Tarmės – intuityvus, pagaulus dalykas. „Vaikai klausosi aplinkinių kalbos ir ją perima. Tiems, kurie gyvena regionuose, tai savaime suprantamas dalykas. Tačiau ir sostinės vaikai, kurie vasaromis turi galimybių viešėti pas senelius ar gimines, tarkim, pasisvečiavę pas močiutę Varėnoje – dzūkuoja, grįžę iš atostogų palei Varnius – žemaičiuoja“, – kalbėjo G. Kadžytė.

Šeima, aplinka padeda vaikams geriau suvokti savo tapatumą, perimti patirtį, gerbti ir puoselėti tradicijas. G. Kadžytė pasakojo studijų laikais pažinojusi įdomų kalbininką, Vilniaus universiteto profesorių Aleksą Girdenį. Iš Mažeikių krašto kilęs žemaitis net Vilniuje su savo šeima kalbėjosi tik žemaitiškai. „Daugiabučio kaimynai juokaudavo, esą Girdenio vaikus iš tolo išgirsi ir atpažinsi. Žemaičiuodami garsiakalbe vienas kitą šaukdavo“, – šypsodamasi sakė etnologė. Vienas sūnų Povilas Girdenis – dainuojamosios poezijos atlikėjas, bardas – sukūrė tarmiškų dainų pagal tėvo žemaitiškus eilėraščius, išleido albumą „Žemaičiūse“. „Tėvas jaunystėje kūrė rimtus ir juokingus posmus, o sūnus gražiai juos dainoms pritaikė: ...Torio daržą, torio truobą, tik padiekėt rastė buobą (Turiu daržą, turiu trobą, tik padėkit rasti bobą)...“ – žemaitškos dainos žodžius priminė Gražina.

Lietuvių kalbos mokslo šiuo metu įteisintos dvi pagrindinės tarmės – aukštaičių ir žemaičių, jos savo ruožtu skirstomos į patarmes, o šios – į dar smulkesnius tarmių dalinius – šnektas ir pašnektes. „Moksliškai, teoriškai tarmės sugrupuotos ir suskirstytos, kad būtų lengviau jas tyrinėti. Tačiau domėdamiesi paprastai, ne specialisto supratimu, galime pajausti, jog mažne kiekvienos parapijos ribose nuo seno susiformavusi tam tikra kalbėsena, ją atitinkantis žodynas, tekstų pavyzdžiai, kuriuos jau šiek tiek pakitusius rasi nuėjęs į gretimą parapiją. Negana to, kiekviename kaime rastum kokį nors posakį ar žodį, suprantamą tik vietos žmonės. Būna žodžių, sukurtų šeimoje, savai vartosenai, tačiau jeigu jie įdomūs, patrauklūs, prigyja bendruomenėje, tai ilgainiui gali pasklisti toli ir plačiai“, – aiškino etnologė.

Pasak jos, tarmė yra tarsi tapatybės kortelė. Pagal ją įmanoma nuspėti pašnekovo kilmės kraštą. Pasakota, kaip XX amžiaus pirmoje pusėje Vytauto Didžiojo universitete studijavusi humanitarų, naujųjų romantikų karta – poetai Jonas Aistis, Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis, jų bendramoksliai mėgdavę Kauno turguje klausytis suvažiavusių žmonių šnektos ir nustebinti juos paklausdami ko nors apie jų krašto įdomybes ar žmones.

Įgavusi tarmės klausą

G. Kadžytė studijų metais dalyvavo klubo, anuomet vadinto Vilniaus universiteto kraštotyros ramuva, veikloje. „Kas vasarą važiavome į kompleksines kraštotyros ekspedicijas kuriame nors Lietuvos regione. Klubas vienijo ne tik humanitarus. Įdomu, jog užrašinėti istorijos bei etnografijos dalykus geriausiai sekėsi tiksliųjų mokslų atstovams: fizikams, matematikams, informatikams. Jie, įpratę prie tikslumo, iškart suvokdavo, kas reikalinga pasiaiškinti. Mes tautosaką įrašinėjome į magnetofonus, tad perklausydami įrašus kartais išgirsdavome nesuprastų žodžių ir turėdavome grįžti pas tuos pačius pateikėjus. Šalia savo temų visi užrašinėjome išgirstus įdomesnius žodžius, sakinius, taip pildydami Lietuvių kalbos žodyno kartotekas“, – prisiminimais dalijosi tautosakininkė.

Su ramuviškiais, vėliau darbuojantis Lietuvos kraštotyros draugijos centro taryboje, konsultuojant regionų kraštotyrininkų ekspedicijas, pačiai tokias organizuojant, G. Kadžytei pavyko pažinti visą Lietuvą. „Įgavau tarmės klausą. Kai žmogus pradeda kalbėti, galiu apytiksliai nuspėti, iš kurio regiono kilęs“, – pasidžiaugė ji.

Lengviausia, anot pašnekovės, atpažinti saviškius. „Kadangi esu aukštaitė iš Utenos krašto, tai uteniškiai nuo manęs nepasislėps, – juokėsi Gražina. – Netgi kalbančius bendrine kalba galiu atpažinti iš intonacijų.“

Nors manoma, kad gyvoji tarmių tradicija Lietuvoje sparčiai nyksta, visuomet yra jos sergėtojų. Turime rašytojų, rašančių gimtosiomis tarmėmis. Dar daugiau yra literatų, kurie kasmet dalyvauja tarmiškos kūrybos konkursuose. Gausu tarmiškų tekstų skaitovų. Jų atkaklumu buvo priimtas nutarimas 2013-uosius paskelbti Tarmių metais. Tačiau, G. Kadžytės manymu, Tarmių metai nepasiteisino tiek, kiek būtų galėję: „Nepavyko išugdyti suvokimo, kad tarmės – ne tik žodžių rinkiniai, kuriuose, beje, gausu skolinių – jų savitumai skleidžiasi per sintaksę, fonetiką, stilistiką, net kalbėseną. Gaila, kad nepavyko atgaivinti XX amžiaus pabaigą papuošusių Lietuvos radijo tarmiškų laidų...“

Lietuvių literatūros ir tautosakos institute saugoma daugiau kaip 2 mln. tautosakos tekstų įvairiomis tarmėmis. Lietuvių kalbos institute – gausūs įrašai tarmių žodynams. Yra ką pažinti.

Neverta gėdytis savo kilmės

Tarmės tebėra ta gyva versmė, kuri turtina bendrinės kalbos raišką. Iš tarmių galima mokytis sklandžiai, vaizdingai, suprantamai reikšti mintis. Vis dėlto grįžimą į savo tarmes pašnekovė apibūdino taip: „Statai, statai tiltą, o upelis pasuka kita vaga, senvagę palieka. Mano tarmė jau gerokai skiriasi nuo tos, kuria kalbėjo tėviškės kaimo senoliai, kai buvau vaikas.“

Kas rudenį į Vilnių suplūsta studentų iš visos Lietuvos. Troleibusuose, gatvėse skamba tarmės, vėliau jos apmalšta, kai visi prisitaiko prie bendrinės kalbos. „Kaip pavasarį Neris patvinsta, taip rudenį patvinsta tarmės“, – palygino etnologė.

Ji skatina nesigėdyti, neparodijuoti savo tarmės – laimi tie, kurie didžiuojasi savo tapatybe. Kaip pats prisistatysi, taip ir kiti priims. Neverta dejuoti: „Mano tarmė negraži.“ Ypač tai patartina aukštaičiams, kurie pagal patarlę „būk giriamas, bet nesigirk“, peikia save, tikėdamiesi kitų pagyrimo, kurio, beje, gali ir nesulaukti.

Miestui reikia kaimo

Kaimo bendrijose tradicijos išlaikomos ilgiausiai. Miestiečiai atsigręžia į kaimus tuomet, kai supranta, kad išsibarstė. „Miestas kartkartėmis atsipeikėja, pamato, kokios vertybės prarandamos, tuomet stengiasi jas gaivinti“, – pabrėžė etnologė.

Taip atsirado Dainų šventės folkloro diena, didysis Vilniaus festivalis „Skamba skamba kankliai“, juo pasekė kiti. Tarmes palaiko kraštiečių klubai. Jų daug: Žemaičių, Zanavykų bendrijos, Vilniaus dzūkuliai, Aukštaitijos biržiečiai, rokiškėnai, kupiškėnai ir t. t. „Apsisprendimas išlaikyti savo tapatybę yra svarbus“, – įsitikinusi uteniškių kraštiečių klubo „Indraja“ vadovė. Gražinos tėtis kilęs iš Panevėžio rajono Ėriškių kaimo. Mama – užpalėnė. Todėl ji džiaugiasi išgirdusi panevėžiškių šnekas arba patirdama, jog uteniškių tarmė nenyksta – dargi plečiasi į kaimyninių šnektų valdas.

Paklausta, ar sunku pritraukti jaunimo į kraštiečių susibūrimus, Gražina juokavo: „Jei trauksi – nepritrauksi. Ožį tempk netempęs – įsispyręs nesiduos... Reikia leisti patiems tai atrasti, kaip kad mes savo laiku atradome. Ir dabar yra norinčių veikti: vieni eina į ekspedicijas, žygius, kiti organizuoja renginius. Kur susiburia pulkelis aktyvesnių jaunų žmonių, ten į juos ir krypsta akys. Gera matyti, jog bus kam saugoti ir gausinti tai, kas mums palikta, per mus perduota. Ką saugosime – tą išsaugosime.“

Post scriptum

G. Kadžytės manymu, kalbą veikia įvairūs veiksniai, o ypač radijas, televizija, spauda. Žurnalistai turėtų jausti atsakomybę: kurias kalbos klaidų klišes jie nesusimąstydami vartos, tų neteiktinumų žmonės ilgai negalės atsikratyti – klaidos labai kibios.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"