Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Tarp gitaros ir teptuko

 
2015 10 03 6:00
Gintas Banys tapo, kai negroja, groja, kai netapo, nors dažniausiai jo dienotvarkę reguliuoja sūnus Pijus.
Gintas Banys tapo, kai negroja, groja, kai netapo, nors dažniausiai jo dienotvarkę reguliuoja sūnus Pijus. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Beveik tris dešimtmečius skaičiuojančios roko grupės 'Pelenai' bosistas Gintas Banys gyvena tarp dviejų studijų - tapo, kai negroja, ir groja, kai netapo. Gitarą į rankas pirmąkart jis paėmė dar vidurinėje mokykloje, o prie tapybos grįžo prieš ketverius metus.

Druskininkuose veikia muzikanto, dainų autoriaus ir dailininko G. Banio tapybos darbų paroda „Saldžios mintys“. Grupės „Pelenai“ bosistas yra baigęs Šiaulių dailės mokyklą.

„Muzika „suvalgydavo“ visą laiką – eskizuodavau namuose, kai namų erdvės nebepakako drobėms, radau studiją“, - pasakojo G. Banys. Ten jis rašo ir naujas dainas – prie paveikslų sukurtos albumo „Zona 51“ dainos „Tebūnie“ ir „Neliūdėk, kad sapnas baigias“. „Ją parašiau sūnui. Nors dedikacijos albume nėra, bet, manau, paaugęs jis paklausys ir supras“, - šypsojosi Gintas.

Kurdamas tekstus muzikantas prirašo ištisus puslapius. „Juodos eilės – baltos eilės. Nėra skirtumo – rašyti studijoje, namuose ar odontologo kėdėje. Kartą pas odontologą turėjau valandą laisvo laiko – paskui skubėjau namo, nes galvoje jau buvau užrašęs visą dainą“, - kūrinio „Žiema“ atsiradimo istoriją prisiminė G. Banys.

„Game Over”. Savo juodų dažų kibirą Gintas jau išdažė – paveiksluose atsiranda ir daugiau ryškių, sluoksnis po sluoksnio nutapytų spalvų.
„Game Over”. Savo juodų dažų kibirą Gintas jau išdažė – paveiksluose atsiranda ir daugiau ryškių, sluoksnis po sluoksnio nutapytų spalvų.

Natas išmok per dvi savaites

Studijų metais G. Banys grojo grupėse „Tu ir aš“, „Faktas“, įkūrė „Pelenus“. Bosinę gitarą jis išsirinko todėl, kad į muzikos konservatoriją ir taip stojo keletas gitaristų. Anuomet buvo natų savamokslis, ambicingas gitaristas ir dar mokėjo dailės kompozicijos. Bet pasiryžo uoliai dirbti – išmokti gerai groti ir suprasti, kaip „bičai“ iš užsienio sugeba išraityti legendines melodijas.

Dėstytojai jam davė dvi savaites išmokti natas ir pasivyti kurso draugus. „Reikia daug valandų prie natų ir metronomo, bet dviejų savaičių pakanka, - šypsodamasis aiškino Gintas, vėliau taip ir nepanoręs bosinės gitaros iškeisti į kitą. – Supratau, kad bosas ir mušamieji yra muzikos pulsas. Žiauriai norėjau groti – grodavau po aštuonias valandas kasdien. Kaip sakoma, kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad žinai mažai.“

Prieš beveik tris dešimtmečius, 1986 metais, susibūrė „Pelenai“. Kaip teigia Gintas, kolektyvas niekuomet neturėjo atsitiktinių tekstų. Juos rašydamas palieka minčių tarp eilučių – kai į repeticiją atsineša juodraštį, grupės vokalistas Česlovas Gabalis paprašo papasakoti ne tik apie dainą, bet ir tai, kas liko neužrašyta.

Gintas Banys. „Seserų suokalbis”.
Gintas Banys. „Seserų suokalbis”.

Paskutinis bandymas dainuoti

Pirmoji ir trumpiausia „Pelenų“ vokalisto karjera buvo paties Ginto. Jis pasakojo: „Įrašėme porą dainų, sėdime su kompanija. „Na ką, - sakau. – Einu įdainuosiu ir bus baigta su tais reikaliukais.“ Padainavau, bet broliukų veidai – nekokie. Paklausiau vieno dublio ir nusprendžiau, kad mums reikia tikro vokalisto.“

Jį rado festivalyje, išgirdęs grupę iš Ukmergės. „Kad ir kaip būtų keista, žmogus sutiko, paliko savo grupę ir persikėlė į Vilnių, - apie Sigitą Meilų kalbėjo Gintas. – Nusprendėme, kad reikia gerai nušlifuotos programos. Nors naujokai, bet neleidome sau klysti. Repetuodavome keturiskart per savaitę, galvos zvimbė ir vis norėjosi ieškoti įdomesnių harmonijos sprendimų, kelti sau kartelę, prie tų „kietų bičų“ priartėti.“

Net 15 metų „Pelenai“ turėjo tradiciją vasaras rokeriškai leisti Nidoje. Pajūryje pabūdavo mėnesį, beveik kas dieną grodavo „Fakse“, yra gyvenę kareivinėse, o namo grįždavo įdegę. Paskui pavargo nuo tos komunos ir rokenrolo. Tačiau vidinis rokenrolas niekur nedingo – kaskart groja lyg per paskutinį koncertą.

Pasirodymų netrūksta ir šiuo metu. Pasak muzikos, tekstų autoriaus, bosisto ir agentūros „Pelenų zona“ vadybininko, grupėje – ne „faneriniai“ atlikėjai, su "kompaktu" po pažastimi lakstantys į tris koncertus per vieną vakarą. Iki šiol jiems labiausiai patinka muzikuoti kamerinėje erdvėje, kur komisija (žiūrovai) sėdi arti ir nekantraudami laukia, ką nauja išgirs. „Atsiranda stimulas pagroti taip, kad po koncerto atsistojusi salė šauktų: „Pakartot!“ Tai turi būti artimas, tikras kontaktas. Negali meluoti norėdamas iš publikos gauti gerą emociją“, - įsitikinęs Gintas.

Rokeriškas vasaras „Pelenai“ leido Nidoje. Ten mėnesį vien kurdavo ir beveik kasdien grodavo nedideliame muzikiniame bare „Faksas“. Iki šiol jiems labiausiai patinka koncertuoti kamerinėse salėse. Iš kairės: Gintas Banys, Česlovas Gabalis ir Romanas Asmolkovas. /Asmeninio albumo nuotraukos
Rokeriškas vasaras „Pelenai“ leido Nidoje. Ten mėnesį vien kurdavo ir beveik kasdien grodavo nedideliame muzikiniame bare „Faksas“. Iki šiol jiems labiausiai patinka koncertuoti kamerinėse salėse. Iš kairės: Gintas Banys, Česlovas Gabalis ir Romanas Asmolkovas. /Asmeninio albumo nuotraukos

Dainos po vyšniomis

G. Banio mama ir močiutė skambino gitara, tėtis mušė būgną, senelis grojo akordeonu, armonika, gitara, mandolina, bandža. Ginto susidomėjimas muzika radosi jau vaikystėje, kai pas senelius, tėčio tėvus, susirinkdavo gausi šeimyna – senelių vaikai su anūkais. „Didžiulis apskritas stalas, moterys gamina maistą, vyrai šneka savo kalbas, vaikai sėdime tėvams ant kelių, nes visi netelpame. Ir niekas neskuba skirstytis – prasideda dainos. Pasiilgstu tos darnos, bendrumo ir apskrito stalo po vyšniomis“, - minėjo gitaristas.

Dailininkų Banių šeimoje nebūta. Šiaulių dailės mokyklos dėstytojai Gintui prognozavo skulptoriaus karjerą. Tačiau tėvai nenorėjo dar mažo sūnaus vieno siųsti į sostinę mokytis Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Tuomet jo dėmesį patraukė muzika.

Vidurinėje mokykloje krimto ne menus, o sustiprintą vokiečių kalbą. Užtat dailė, muzika buvo lyg atsvara, laisvė ir džiaugsmas sielai. „Jei grodavome šokiuose, šeštadienį nereikėdavo eiti į pamokas. Visi su uniforma, tu – su džinsais ir gitara. Paskui mes, didieji revoliucienioriai, protestuodami prieš santvarką auginome plaukus. Nuvesdavo į kirpyklą – vėl visi vienodi ir gražūs“, - juokėsi pašnekovas.

Groti gitara Gintas yra mokęs savo dukrą Gabrielę, ateityje tokių pamokų galės pasiprašyti ir jaunėlis sūnus Pijus. „Smagu turėti tėvus, kurie gali ko nors išmokyti. Spalį mažajam tautiečiui bus tik dveji. Vaikui turi padėti tapti žmogumi, daug ką duoti išbandyti, daug veiklų jam nepatiks, bet tai, ką atsirinks, bus investicija į ateitį“, - mąstė muzikantas.

Tarp gitaros ir teptuko

„Saldžios mintys“ yra jau trečioji autorinė G. Banio paroda. 2014 metais „Laiko trupiniai“ kabojo taip pat Druskininkuose, „(Ne) Visai rimtai...“ rengė Vilniaus galerijoje „Menų tiltas“ (2013). Menininkui patinka pastelės, akrilo dažai, mėgsta eksperimentuoti mišria technika. Perėjo juodąjį periodą, kai paletėje maišė juodus ir baltus dažus. „Reikia išdažyti kibirą juodos, kad suprastum spalvų niuansus, - teigė jis. – Mėgstu dėti sluoksnį po sluoksnio – nuo permatomos iki sunkios spalvos. Svarbus ir pavadinimas. Nutapyti hiperrealistinį stalą ir pavadinti „Stalu“ – nuobodu. „Padėklas arbatos puodeliui“ prasmę atskleistų jau netiesiogiai.“

Su „Pelenais“ Gintas koncertuoja savaitgaliais, darbuojasi muzikos studijoje, netoliese – jo antroji studija, skirta tapybai. Tapo, kai negroja, groja, kai netapo. „Kaip su žmona sakome: „Koks biznio planas bus rytoj?“ Laisvą laiką ir dienotvarkę reguliuoja sūnus. Geras metas, kai mažasis miega – tuomet ir važiuoju tapyti“, - šypsodamasis sakė menininkas.

Tarp dviejų – gitaros ir teptuko – studijų gyvenantis G. Banys porą rugsėjo savaičių (kaip ir kiti „Pelenų“ nariai) buvo skyręs atostogoms Kalabrijoje, Italijoje. Kelionės – tik pažintinės, o anksčiau su žmona Juste tolimus atstumus įveikdavo ir automobiliu.

Kadangi visų pirma G. Banys yra muzikantas, tapybą jis juokais vadina dažymu. „Tapyba nėra mano pirmoji profesija, netapau pagal užsakymą, o tik taip, kaip man patinka. Dailei turėjau pribręsti, kad galėčiau ja užsiimti rimtai", - aiškino Gintas. Jo žvilgsnis dažnai nukrypsta į žmones, yra nupiešęs ir savo žmoną. "Ji nutapyta ne viename paveiksle, tik vis kitaip. Mimikos, akys (sielos veidrodis), žvilgsnis, rankos daug perteikia. O kartais norisi įterpti ir ko nors netikroviško“, - tikino G. Banys.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"