Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Tauras Čižas: vaidinimai nuo saulėlydžio iki saulėtekio

 
2017 03 08 12:00
„Laikas kelionėse – puiki galimybė pabendrauti tarpusavyje, aptarti ateities planus, idėjas“, - įsitikinęs aktorius, teatro „Meno fortas“ vadybininkas ir režisieriaus asistentas Tauras Čižas./Romo Jurgaičio nuotrauka

Kovo 10 dieną režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Jobo knyga“ bus rodomas vienintelį kartą šį sezoną. Paskutinį kartą pavasarį Vilniuje bus rodoma ir „Dieviškoji komedija“. Balandį „Meno fortas“ gastroliuos Italijoje ir Vengrijoje – pradės 20-uosius savo veiklos metus.

Išvykoje trupė vaidins „Bado meistrą“ pagal Franzą Kafką. Meistro vaidmenį kuria aktorė Viktorija Kuodytė, scenografiją – Nekrošius. Spektaklis bus suvaidintas Neapolio Bellini teatre, iš ten trupė vyks į Kalabrijos universiteto teatro salę, joje prieš metus gastroliavo E. Nekrošiaus „Rojus“ pagal Dante Alighieri. Paskutinis turo spektaklis vyks balandžio 30 dieną Vengrijos nacionaliniame teatre, tarptautiniame teatro festivalyje.

Apie „Meno forto“ gastroles pasakojo teatro atstovas aktorius Tauras Čižas, vaidinantis ir ką tik pasirodžiusiame filme „Emilija iš Laisvės alėjos“.

– „Jobo knyga“ – prasmingas, nepaliekantis abejingų spektaklis. Dažnas teatralas ir žiūrovas dabar užsimena, kad tokie pojūčiai – reti. Kodėl?

– Čia, matyt, yra abipusis ryšys. Negaliu sakyti, kad Lietuvoje trūksta susimąstyti verčiančių spektaklių. Tačiau dažniausiai jie sukuriami ne valstybiniuose teatruose, o tie „mažieji“ teatrai tiesiogiai priklausomi nuo žiūrovų lankomumo. Valstybiniai taip pat spaudžiami užpildyti žiūrovų sales. Ne paslaptis, kad pastatymai, per kuriuos gali į valias pasijuokti, būna nuogybių ar kitokių vadinamųjų šokiruojančių scenų, yra gausiai lankomi. Taigi – tai žiūrovų pasirinkimo reikalas.

Bet negalima kaltinti ir jų. Realus mūsų gyvenimas nelengvėja, ypač po lito panaikinimo, ir žmonės bent vakarais nori užsimiršti. Tam lengvų pramogų pasiūla – gausi. Antra vertus, problema nėra tik lietuviška – panašių tendencijų galima patirti ir kitose šalyse.

– Filme „Emilija iš Laisvės alėjos“ suvaidinote Leoną. Atsiliepimai apie Donato Ulvydo filmą – įvairūs. Vieni žiūrovai gyrė režisierių, kitiems pasirodė, kad istorija nusaldinta ir sutirštinta. Kokia jūsų patirtis iš šios juostos filmavimo?

Aktorius Tauras Čižas suvaidino šiemet pasirodžiusiame filme „Emilija iš Laisvės alėjos“./Astos Martinonytės nuotrauka

– Mano supratimu, filmas sumanytas, nufilmuotas ir padarytas gerai. Tai – prodiuserės Živilės Gallego, scenarijaus autoriaus Jono Banio ir režisieriaus nuopelnas. Jie nuo pat pradžių aiškiai žinojo, kokį filmą siekia sukurti, ir įgyvendino savo viziją.

Taip, juostoje yra meilės, žiaurių scenų, sentimentalumo ir rimtų istorinių paralelių, melodramos ir gilesnės psichologijos. Būtent todėl ją žiūri įvairūs žmonės, o man smagu, kad galėjau prie to prisidėti. Nereikia pamiršti, kad tai – meninis filmas, ne istorinio laikotarpio rekonstrukcija. Ir sukurtas jis profesionaliai, sąžiningai.

– Kur dažniau jums tenka vaidinti – kino aikštelėje ar teatro scenoje?

– Abi veiklos teikia džiugesio, tuo labiau kad lig šiol pavyko išvengti filmų ar spektaklių, dėl kurių būtų gėda. Pastaruoju metu teatre dažniau ne vaidinu, o užsiimu įvairiausiais kitais darbais, todėl darbas kine tapo tikra atgaiva, kai esu atsakingas tik už save ir savo vaidmenį.

Iš „Emilijos“ filmavimo aikštelės – 2015-ųjų liepą./Astos Martinonytės nuotrauka

Jie vis sėdi Italijoje

– „Meno fortas“ 20-uosius veiklos metus pradeda gastrolėse. Du dešimtmečiai – ilgas teatro gyvavimo laikotarpis. Koks jis?

– 20 metų – netrumpas laikas, net nejauku, kai pagalvoji, kaip greitai prabėgo. Buvo laikotarpis, kai drąsiai ir optimistiškai žvelgėme į ateitį, planavome ir kūrėme naujus spektaklius. Netrūko gastrolių (dar ir dabar tenka nugirsti, esą E. Nekrošiaus teatro niekada nebūna Lietuvoje, kad „jie vis sėdi Italijoje“), tarptautinių partnerių, nereikėjo ubagauti naujiems pastatymams.

„Nesmagu, kai teatras negrabiai, neapgalvotai ar net ciniškai kalba imigrantų, Ukrainos tragedijos, tikėjimo temomis.“

Prieš dešimtmetį ištikusi krizė pakoregavo kultūros finansavimo politiką visame pasaulyje. Net ir didieji festivaliai buvo priversti tenkinti žiūrovų poreikius, o ilgi, išskirtiniai spektakliai tapo nebepaklausūs. Apie tokius nepakartojamus vaidinimus kaip „Idioto“ premjera Adriano viloje prie Romos, kai spektaklį pradėjome saulei leidžiantis, o tvarkytis baigėme jai jau patekėjus, šiandien galima tik pasvajoti. Ne tik dėl finansinių, bet ir moralinių aspektų tenka koreguoti ir santykius su partneriais Rusijoje. Taigi pastaraisiais metais daugiau vaidiname Lietuvoje, visiems mums tenka ieškotis ir papildomų darbų, kad „Meno forte“ galėtume kurti tai, kas mums atrodo svarbu ir prasminga.

– Kol dauguma teatrų stengiasi stebinti žiūrovus, spėti koja kojon su pasaulio aktualijomis ar net užbėgant už akių pranešti ką nors pranašiškai svarbaus, jūsų teatras gyvybingas kiek kitokia – lėtesne, egzistencine – filosofija?

– Taip, nesame greito vartojimo teatras. Desperatiškas aktualijų ir pseudovertybių vaikymasis – ne „Meno forto“ sritis. Nesmagu, kai teatras negrabiai, neapgalvotai ar net ciniškai kalba imigrantų, Ukrainos tragedijos, tikėjimo temomis. Abejoju, ar toks aktualijų eksploatavimas turi bent kokią pozityvią visuomeninę prasmę.

Su filmo "Emilija iš Laisvės alėjos" režisieriumi Donatu Ulvydu (dešinėje)./Astos Martinonytės nuotrauka

E. Nekrošius savo darbuose visuomet stengėsi ieškoti priežastinių ryšių, dvasinių, emocinių tiltų, per šimtmečius mus atvedusių ten, kur esame dabar. Turbūt todėl mūsų spektakliuose daugiau klausimų nei atsakymų. Svarbu, kad kiekvienas tuos klausimus bent retkarčiais sau užduotume, sustotume ir susimąstytume, ar tikrai darome tai, kas mums svarbu, ar skubame ten, kur norime. Taip, kaip Jobas klausia Dievo: „Kodėl pavertei mane savo taikiniu? Kodėl tapau tau našta? Kodėl slepi savo veidą ir elgiesi su manimi kaip su priešu?“

Kita vertus, režisierius sau ir aktoriams kaskart kelia vis sunkesnius uždavinius. Tam, kad pats darbas, repeticijos būtų prasmingos, verstų mus tobulėti, prisiliesti prie naujų, neištirtų kultūros, istorijos, sąmonės klodų. Matyt, todėl mūsų teatro repertuare nebėra spektaklių pagal tradicines teatrines pjeses.

– Sakėte: „Teatras bus gyvas tol, kol bent vienas, turintis ką pasakyti, išdrįs atsistoti prieš auditoriją.“ Toks ir yra aktoriaus, režisieriaus darbas?

– Be abejo. Turi labai atsakingai apgalvoti, ką ir kaip pasakysi žmonėms. Žiūrovas – teatro esmė. Kiekvieno kūrėjo tikslas – siekti, kad sėdintys salėje tave išgirstų, suprastų, ir tavo mintys paliktų emocinį atspaudą jų pasaulėjautoje. Teigiantys, kad jiems nesvarbu, ką galvoja publika, jog reikia atrasti ką nors savyje ar pasiekti kažkokią būseną, kalba nesąžiningai. Tam nereikia auditorijos, galima garsiai skaityti „Hamletą“ tualete.

Gastrolių darbai ir šėlionės

– „Meno forto“ salė po rekonstrukcijos buvo atidaryta 2008 metais. Sava erdvė reikalinga.

– „Meno forto“ salytė (joje telpa iki 70 žiūrovų) yra vieta, kurioje gimė visi pastarųjų dviejų dešimtmečių E. Nekrošiaus spektakliai – nuo „Makbeto“ iki „Bado meistro“. Spektaklių eskizus čia visuomet pristatydavome užsienio koprodiuseriams, vėliau galutinis variantas būdavo perkeliamas į dideles scenas. Kelis kartus bandėme vaidinti žiūrovams „Giesmių giesmę“ ir, regis, „Jobo knygą“.

Šioje salėje vyksta ir mažesni spektakliai, eksperimentuoja, kuria jaunieji aktoriai. F. Kafkos „Bado meistras“ – pirmasis spektaklis, kurį kurdami iškart galvojome apie savo salę. Kadangi pastatymas mobilus, gastroliuodami vaidiname jį ir didelėse scenose, o pernai Italijoje, Spoleto festivalyje, parodėme neveikiančioje bažnyčioje. Dabar džiaugiamės galėdami pakviesti teatro gerbėjus į salę, kurioje, matyt, vis dar gyvena Otelo, Fausto, Kaligulos, Boriso Godunovo, kunigaikščio Myškino, Kristijono Donelaičio „Metų“ personažų dvasia.

– Kokios būna jūsų gastrolės su E. Nekrošiumi? Į kokį dienos ritmą įsitraukiate?

– Gastrolės – darbas. Jei vyksta festivalis, stengiamės pamatyti kolegų spektaklius. Kitur – apsilankyti muziejuose, paklaidžioti po įdomesnių miestų gatves, kalnus, prie jūros. Bet jei tenka vaidinti vieną spektaklį, dažnai iš oro uosto vykstame tiesiai į teatrą. Po spektaklio susikrauname dekoracijas ir ankstų rytą vėl sėdame į lėktuvą. Žinoma, laikas kelionėse – puiki galimybė pabendrauti tarpusavyje, aptarti ateities planus, idėjas.

Eimunto Nekrošiaus „Jobo knyga“./Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

– Kokie pokalbiai jus lydi?

– Pokalbių temos – įvairiausios. Nefilosofuojame aukštomis temomis. Aptariame naujienas, bandome suvokti jų priežastis, analizuojame pasekmes. Dažnai tiesiog pakvailiojame, kaip ir visi, tikriausiai. Humoras – galingas įrankis, padeda ir gelbsti net sudėtingose situacijose.

Kaip mene, taip ir gyvenime

– Kokios reakcijos ir atsiliepimų sulaukiate iš publikos užsienyje?

– Neišeina sutapatinti žiūrovų Korėjoje ir Meksikoje, yra tam tikrų skirtumų. Visgi per bemaž 30 metų kelionių po pasaulį supratau, kad žmonės visur gyvena panašiomis svajonėmis, o skauda jiems dėl tų pačių dalykų. Visai nesvarbu, kokia kalba ir žodžiais jiems kalbi – K. Donelaičio „Metų“, Fiodoro Dostojevskio „Idioto“ ar Šventojo Rašto.

– Sakoma, kad menininkai – dvilypės asmenybės: viena jų dalis gyvena, kita kuria. Kaip manote, čia yra tiesos?

– Kaip ir bet kurioje kitoje profesijoje – darbe dirbi, o namuose rūpiniesi šeima, vaikais, sprendi buities problemas. Nutinka, kad ilgesnių išvykų metu ar prieš premjerą atitrūksti nuo realaus gyvenimo, tiesiog tam nelieka nei laiko, nei jėgų. Paskui neišvengiamai tenka grįžti prie susikaupusių kasdienių reikalų.

Nuolatinis bendravimas su literatūra, muzika, daile, siekis per sceną į gyvenimą atnešti ką nors pozityvaus, koreguoja elgseną bei požiūrį ir gyvenimiškose situacijose. Netikiu, kad gyvenime šiurkštus ir ciniškas žmogus gali būti kūrybingas mene.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"