Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Tautiniai kostiumai paveiksluose ir ant manekenų

 
2017 05 16 11:30
Kostiumų ekspoziciją papildo dailės kūriniai./Romo Jurgaičio nuotrauka
Kostiumų ekspoziciją papildo dailės kūriniai./Romo Jurgaičio nuotrauka

Koks buvo šimtmečius vilkėtas lietuvių tautinis kostiumas, galime susidaryti vaizdą ne tik iš muziejuose saugomų eksponatų, bet ir iš dailės kūrinių. Yra kur akis paganyti ką tik Lietuvos dailės muziejaus Radvilų rūmų muziejuje sostinėje atidarytoje parodoje, kuri veiks iki lapkričio 5 dienos.

Parodos „Lietuvių tradiciniai ir tautiniai drabužiai: tekstilė, grafika, tapyba“ kuratorės Dalia Bernotaitė-Beliauskienė ir Rima Rutkauskienė iš muziejų fondų ištraukė 86 kostiumus, o šalia pateikė daugybę jų atspindžių profesionalių dailininkų kūryboje.

Penkių regionų spalvos

Kaip pasakojo aukštaitišką kostiumą vilkėjusi D. Bernotaitė-Beliauskienė, parodos lankytojams rodomi lietuvių valstiečių tradiciniai šventadieniniai XIX amžiaus vidurio – XX amžiaus pradžios drabužiai. „Gaila, bet muziejuje neturime nė vieno viso kostiumo, kuris būtų iš vienos vietos, vieno žmogaus. Juos sukomplektavome iš atskirų dalių, skirtingų žmonių, – sakė kuratorė. – Lietuvoje išskiriami penki etnografiniai regionai: Aukštaitija, Dzūkija, Suvalkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Juose moters aprangą sudarė tos pačios dalys: marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, juosta, galvos apdangalas, apavas, šilti drabužiai. Moterų ir merginų drabužiai tokie patys, šeimos padėtį atskleidė tik galvos apdangalas – moterys dėvėjo įvairias kepurėles, ryšėjo nuometus, merginos puošėsi gėlių vainikais, galionais, karūnėlėmis. Ir vienos, ir kitos ryšėjo skareles. Įvairiuose etnografiniuose regionuose, taip pat mažesniuose teritoriniuose dariniuose, kaip antai parapijose, skyrėsi drabužių kirpimas, papuošimas, audinių raštai, spalvų deriniai.“

Muziejuose daugiausia sukaupta dzūkiškų kostiumų, parodoje jų eksponuojama dvidešimt. Pasiteiravus, kodėl daugiausia – moterų drabužiai, D. Bernotaitė-Beliauskienė sakė, kad vyrai taip drabužių nesaugojo, todėl moteriškų ir išlikę daugiausia. Be to, jiems ne taip svarbu buvo puoštis.

Daugiausia – namie austų

Parodoje eksponuojama daug kostiumų, kurių medžiagos austos namie. XVIII amžiaus pabaigoje-XIX amžiuje fabrikinių audinių kaime naudota palyginti nedaug – moterys pirko tik šilkines, vilnones skareles ir skaras, šilkinius ir brokatinius kaspinus, karolius, audinius liemenėms – brokatą, aksomą, damastą, kašmyrą.

Sovietmečiu tautinių drabužių vilkėjimas kartais buvo suvokiamas ir kaip savitas pasipriešinimas okupacijai.

Dviejuose muziejaus aukštuose galima patyrinėti, kuo, pavyzdžiui, skiriasi senesnės naminės bei pastaraisiais metais garsių tautodailininkių ar sovietmečiu dailės kombinatuose austos medžiagos. Tuo laikotarpiu daug pasidarbavo tautinį kostiumą populiarinęs tekstilės dailininkas Antanas Tamošaitis, kuris vėliau emigravo į Vakarus. „Kaip pastebėjome, užsienio lietuvių tautiniuose kostiumuose kažkodėl atsirado daug mėlynos spalvos. Tie atspalviai nepanašūs į tradicinius lietuvių spalvų derinius. Gal A. Tamošaitis taip bandė prisitaikyti prie amerikietiško skonio“, – spėliojo parodos kuratorė.

Jos teigimu, kiekvienos etnografinės srities drabužiuose galima įžvelgti ypatumų, būdingų tik tam regionui. „Aukštaičių rūbuose daug baltos spalvos. Žemaičių apranga pasižymi skarų gausa ir įvairove, sodriais spalvų deriniais. Žemaičių net žalia spalva tamsesnė nei aukštaičių, – pasakojo D. Bernotaitė-Beliauskienė. – Dzūkių drabužiai margesni nei kitose etnografinėse srityse. Kapsės ir zanavykės puošėsi spalvingomis kaišytinėmis prijuostėmis, o marškinius gausiai siuvinėjo baltais siūlais kiauraraščiu. Lietuvininkių drabužiams išskirtinumą teikia spalvoti siuvinėjimai, rinktinės daugiaraštės juostos ir prie juosmens ryšimi delmonai.“

Interpretacija dailėje

Dailininkų kūrybą etnografai vertina ir kaip svarbią ikonografinę medžiagą lietuvių valstiečių vilkėsenos tyrinėjimams. Lietuvos muziejų rinkiniuose, bibliotekose ir privačiose kolekcijose darbų, vaizduojančių lietuvius valstiečius, sukaupta nemažai. Tačiau, pasak kuratorės, profesionaliosios dailės tyrinėtojai valstietijos temą iki šiol kultūringai apeidavo. Todėl parodoje pateiktas kostiumų (pirminių etninės kultūros formų) gretinimas su jų menine interpretacija dailėje yra labai įdomus, papildantis lietuvių kostiumo istorijos tyrinėjimą. Pavyzdžiui, gana netikėtas Antano Žmuidzinavičiaus 1941 metais tapytas Salomėjos Nėries portretas „Diemedžiu žydėsiu“ ar jo „Marti“, nematytas Nikodemo Ivanausko paveikslas, vaizduojantis Lazdynų Pelėdą (Sofiją Ivanauskaitę) tautiniu kostiumu, Adomo Varno tautiniais drabužiais aprengta kunigaikštienė Birutė, Vlado Didžioko „Verpėja“ ir daugelis kitų. O, pavyzdžiui, iš vokiečių dailininko Adolfo Closso litografijos „Lietuviai prekiauja Karaliaučiuje, Priegliaus upėje“ galima susidaryti vaizdą, kaip lietuviai rengėsi XIX amžiuje.

Daug vietos parodoje skiriama ir tautinėms juostoms, kurios, pasak D. Bernotaitės-Beliauskienės, lydėdavo žmogų visą gyvenimą: suvystytą naujagimį Dzūkijoje perrišdavo juosta, ant juostos kabindavo lopšį, į vyro namus išvažiuodama jaunoji juostas užrišdavo ant pakelės kryžių ir didžiųjų medžių, mirusiuosius į duobę nuleisdavo taip pat juostomis. „O keliose Suvalkijos bažnyčiose yra išlikusių iš juostų pasiūtų kilimų. Ant jų stovėdavo jaunieji per tuoktuvių ceremojimą“, – pasakojo D. Bernotaitė-Beliauskienė

Aukštaitišką kostiumą vilkėjusi parodos kuratorė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė žadėjo iki parodos uždarymo pasisiūti ir savo - Radviliškio - krašto tautinį kostiumą./Romo Jurgaičio nuotrauka
Aukštaitišką kostiumą vilkėjusi parodos kuratorė Dalia Bernotaitė-Beliauskienė žadėjo iki parodos uždarymo pasisiūti ir savo - Radviliškio - krašto tautinį kostiumą./Romo Jurgaičio nuotrauka

Tautinės mados

Parodoje ypač išsiskiria prijuostės ar liemenės iš gobeleno. Kaip pasakojo parodos kuratorės, XIX amžiaus pabaigos lietuvių drabužiai keitėsi, medžiagomis ir kirpimu artėjo prie miesto mados, neteko buvusio spalvingumo, prarado daug savo regiono savitumų. Tuo metu prasidėjęs tautinis judėjimas paskatino domėjimąsi praeitimi, tradicijomis, o kartu – ir tautinių kostiumų, kaip tautinio tapatumo ženklo, vilkėjimo madą, pritaikytą prie tų laikų estetikos suvokimo. Tarpukario Lietuvoje buvo madinga savo tautiškus ir patriotinius jausmus reikšti tautiniais kostiumais.

„Tautiniais kostiumais moterys dažnai vilkėdavo per religines procesijas. Parodoje turime vieną tokį, išsaugotą Rietavo bažnyčioje“, – sakė D. Bernotaitė-Beliauskienė. Sovietiniais metais tautinių drabužių vilkėjimas ypatingomis progomis kartais būdavo suvokiamas ir kaip savitas pasipriešinimas okupacijai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"