Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Tautų sambūrio parodoje Niujorke – Jolantos Talaikienės mėnesienos spalvos

 
2017 06 29 15:50
„Dviese“, 2016 metai. Asmeninio albumo nuotrauka

Niujorko galerijoje „Agora“ veikia grupės menininkų paroda, kurioje eksponuojama ir lietuvės Jolantos Talaikienės kūryba.

J. Talaikienė gyvena ir kuria JAV, Naujajame Džersyje. Parodos „Unbound Perspectives“ anotacijoje ji pristatoma kaip tapytoja, dirbti pradėjusi vėlyvuoju sovietmečiu, tačiau ano meto kūrėjų suvaržymas, politinės ideologinės nuostatos jai atrodė keistos ir nepriimtinos. Tik išvykusi į JAV iliustruotoja pradėjo tapyti. Siurrealistės paletėje dabar dominuoja šaltos (arba, kaip vadina pati autorė, mėnesienos) spalvos.

Paskatino dukra

Vilniaus dailės akademijoje J. Talaikienė baigė grafinį dizainą. Po studijų ji piešė filmukus Lietuvos kino studijoje, dėstė Vilniaus dizaino kolegijoje, dešimtmetį Lietuvos vidaus reikalų ministerijoje dirbo grafikos dizainere. Taip pat iliustravo knygas vaikams: Vytautės Žilinskaitės apysaką „Kintas“, Vytauto Tamulaičio „Vytuko užrašus“, Lois Lowry romaną „Siuntėjas“ ir kitas.

Menininkė su dukromis į JAV atsikėlė 2011 metais. „Lietuvoje kūriau tik grafiką, be to, iliustravau vaikų vadovėlius. Žinoma, draugams vietoj dovanų nupiešdavau piešinių, tačiau spalvos, didelio formato bijojau“, – pasakojo J. Talaikienė.

Atvykusi į JAV jos vyresnioji dukra Jurga nusipirko dažų, teptukų. Kai mergina grįžo į Lietuvą studijuoti, dailės reikmenis paliko Amerikoje. „Nusprendžiau ir aš pabandyti imtis tapybos, – prisiminė pašnekovė. – 2011-ieji buvo sunkūs laikai. Jungtinė Karalystė, Vokietija sulaukė didelių emigrantų bangų. Kelios pažįstamos šeimos įsikūrė Amerikoje. Kitur reikėjo darbininkų – darbo atlikėjų, o aš tikėjausi gyventi iš meno. Praėjo pora metų ir apsitryniau, įsitraukiau į vietos kultūros gyvenimą, pradėjau eksponuoti savo darbus.“

Kitų darbai „prilimpa“

Niujorko galerija „Agora“ veikia nuo 1984 metų ir meno kolekcininkams pristato kūrėjus iš įvairių pasaulio šalių. Šioje parodoje žvelgiama į įvairių tautybių menininkų kūrybą, jų stilių, kokie kontekstai ir tradicijos dominuoja kiekvieno tapyboje.

Greta tradicinės aliejinės ir akrilinės tapybos parodoje eksponuojami piešiniai akvarele, tušu, ant tekstilės, medienos mozaika, skaitmeninė fotografija. Hiperrealistiniai meksikiečių autorės Carmen Felix portretai, ryškūs olandės Johannos Wray peizažai, indų menininko Vinodo More‘o begalybės iliustracijos ar abstraktūs, stilizuoti Izraelyje gimusios Gitos Levy darbai atskleidžia šiuolaikinio meno įvairovę.

„Amerika – tikras tautų suvažiavimas. Kiekvienos šalies dailės tradicijos neišvengiamai atsiskleidžia darbuose. Kultūrinis gyvenimas – įvairus, be galo įkvepiantis. Negaliu gilintis į kitų kūrėjų darbus, nes jie man „prilimpa“. Turiu susitelkti, kad nesinaudočiau kitų įtaka ir neužsikrėsčiau svečių šalių daile“, – tikino Jolanta.

Su dailininkais, galerijų vadovais, parodų kuratoriais jų atidarymo dieną bendrauja žiūrovai ir kolekcininkai. Per parodų atidarymus Jolanta mėgsta stoviniuoti lankytojams už nugarų ir iš tolo stebėti jų reakciją į kūrinius. „Iš kur tokios mintys?“ – klausia jie. „Matyt, susikaupė per tuos metus, kai nedirbau, todėl dabar liejasi per kraštus. O kolekcininkams svarbus menininko vardas, specialistų nuomonė, tuomet jie svarsto, ar įsigyti kūrinius. Galerijų atstovai nudirba didelį darbą – bendrauja su meno kolekcininkais iš viso pasaulio, nuolat siunčia informaciją apie autorius, kurie jiems galėtų būti aktualūs. Parodų ir menininkų čia nemažai, bet tereikia išsiskirti“, – įsitikinusi tapytoja.

Mėlynasis siurrealizmas

Vėlyvuoju sovietmečiu, prieš atkuriant nepriklausomybę, menininkų kūrybinės raiškos varžymas J. Talaikienei atrodė nepriimtinas. „Studijų metais komponavimo taisyklės, spalvų derinimo dėsniai buvo griežti. Žingsnis į kairę ar į dešinę, ir balas mažinamas. Tai smukdė kūrybinę motyvaciją. Iš paskaitų bėgdavau ir jų vengiau“, – prisiminė Jolanta.

Siurrealizmo judėjimu ji susidomėjo anksti. Žavėjosi mistine Jeronimo Boscho, siurrelistų laikomo vienu savo pirmtakų, tapyba. „Iki šiol mano darbuose ryški grafikos įtaka – nėra vieno pagrindinio veikėjo, smulkios, kruopščios detalės žaidžia tarpusavyje. Siurrealizmas man atrodė savas, išraiškingas ir visiems suprantamas“, – mąstė menininkė.

„Negaliu gilintis į kitų kūrėjų darbus, nes jie man „prilimpa“. Turiu susitelkti, kad nesinaudočiau kitų įtaka.“

Temų, siužetų ji semiasi iš įvairių tautų ir laikotarpių mitų, taip pat – fundamentaliųjų mokslų. „Dirbdama namuose nuolat stebiu dokumentikos kanalą, kuriame pasakojama apie naujausius mokslininkų išradimus ir atradimus, šie staigiai keičia mūsų pasaulio sampratą. Visada knaisiojausi po aplinką ir gamtą, kuri mus supa. Įsigilinu, kaip tam žemės vabalui mes atrodome, kur esame ir kur einame, – sakė Jolanta, kurios drobėse daugiausia mėnesienos spalvos. – Kad ir kiek stengčiausi naudoti šiltus, geltonus, žemės atspalvius, pabaigoje juos vis tiek pakeičia mėlynos ir sidabrinės pustoniai.“

Ir vėl anūkė arklius nuvarė

Tarp J. Talaikienės paveikslų grupės menininkų parodoje – „Sapnų gaudytojas“, „Harmonija“, „Amarilė“, „Piemuo“. Visi šie darbai sukurti 2016-aisiais. Praėję metai, pasak tapytojos, buvo produktyviausi, mat tuomet ji ir išdrąsėjo tapyti. Šiemet jau tapo prancūzų „Mondial Art Academia“ bendruomenės, vienijančios visų pasaulio šalių menininkus, nare. Savo kūrinį padovanojo Europos meno muziejui Danijoje, kur jis bus rodomas nuolatinėje ekspozicijoje.

Šiuo metu Jolanta tapo naują paveikslą, kuriame vaizduoja būtybę – žmogaus ir paukščio hibridą. „Dažnai sapnuoju, kad skraidau – lyg žinau šį jausmą. Savo sapną bandau parodyti drobėje“, – paaiškino ji. Rytais mažąją, aštuonerių, dukrą Urtę Kotryną ji nuveža į mokyklą, devintą sėda prie darbo stalo, klausydamasi muzikos ir dokumentinių filmų pasakojimų, tapo. Dažniausiai – iškart drobėje, ne eskizuose, pasižymėdama tik detales.

Netoli namų – žirgynas, kur su dukra jos retkarčiais jodinėja. „Tik joti ratais, ant balno, man sunku. Esu pratusi prie lietuviško kaimo. Maža pas močiutę, vienkiemyje Kernavės apylinkėse, naktį išlipdavau pro langą, nubėgdavau į ganyklą, atsirišdavau arklį ir laikydamasi už karčių pasileisdavau joti kolūkio laukais ir miškais. Kitą rytą pro šalį važiuodamas pienininkas šaukdavo močiutei: „Anūkė vėl arklius nuvarė!“ – juokėsi J. Talaikienė.

Vyriausioji jos dukra Vilniaus dailės akademijoje studijavo mados dizainą, dabar gyvena Norvegijoje. Su mažąja šią vasarą jos ketina sėsti prie bendros drobės – tapytoja pasinaudos įdomiais dukters piešinių siužetais.

„Į Lietuvą stengiuosi negrįžti – bijau nostalgijos, kad ir vėl skaudės širdį išvažiuoti. Dėl to mama, draugai lankosi pas mane, – sakė Jolanta. – O čia ieškojau namų, kurie primintų Lietuvą ir gamtą. Gyvename miškuose, kalnuose. Kartais rytą negalime išvažiuoti – laukiame, kol lokys išeis iš kiemo.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"