Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Teatralų protestai Vroclave. Kova tęsiama

 
2016 09 05 6:00
Lenkų teatro socialinio tinklo nuotrauka

Vroclavo miesto administracija šią savaitę pagaliau pastebėjo, kad Lenkų teatras (Teatr Polski ) apimtas protestų po to, kai jo vadovą – charizmatišką teatro fanatiką ir intelektualą Krzysztofą Mieszkowskį – inscenizuoto konkurso keliu nutarta pakeisti valdžiai priimtinesniu Cezarijum Morawskiu, teatro, kino ir televizijos aktoriumi, kurį teatro žmonės jau praminė „ponu Nieku“.

Pats vadovo rinkimo konkursas, kaip teigiama, užtruko 16 minučių.

Vroclavo Lenkų teatras ėmė kliūti valdžiai, kai praeitą sezoną parodė jaunos režisierės Ewelinos Marciniak premjerą „Mirtis ir mergelė“ pagal Elfriede´s Jelinek tekstus. Spektaklis buvo vadinamas pornografiniu, Vroclavo miesto administracija gavo krūvas piktų laiškų, prie teatro buvo rengiami piketai ir demonstracijos, reikalaujant, kad čia būtų meno šventovė.

Krzysztofas Mieszkowskis vadovavo Lenkų teatrui nuo 2006-ųjų ir buvo pašalintas iš pareigų po serijos šmeižtų, kurie nepasitvirtino. Paskelbus konkursą į atsilaisvinusią Lenkų teatro vadovo vietą, Mieszkowskis jame dalyvavo. Už Mieszkowskį – ne tik Lenkų trupė, bet ir Lenkijos kultūrinė visuomenė, tačiau šio intelektualo kandidatūrą komisija diskvalifikavo, nes jis neva neturi aukštojo išsilavinimo.

Oficialiame Vroclavo administracijos pareiškime teigiama: „Mes gavome Cezarijaus Morawskio planą, prieš savaitę pateiktą komisijai. Šio plano pagrindu buvo priimtas nutarimas, kad jis bus Lenkų teatro direktoriumi. Šis pasirinkimas sukėlė ne tik didesniosios teatro dalies, bet ir visos šalies kultūros veikėjų protestus. Komisijai pristatytoje Morawskio koncepcijoje išreikštas noras išsaugoti visas tris Lenkų teatro scenas. Kiekvienai jų sudarytas įvairiapusis repertuaras“.

Morawskio programos akcentas – komedijos ir farsai, numatyta ir keletas klasikos veikalų, ypač pagrindinėje Lenkų teatro scenoje. Ten naujasis direktorius yra numatęs kasmet premjeromis minėti ženklius Lenkijai ir pasauliui jubiliejus: Reformacijos 500 metų, Lenkijos nepriklausomybės 100-metį, Liublino unijos ir išsilaipinimo Mėnulyje jubiliejus ir taip toliau.

„Tai dramatiškai prasta koncepcija“, – komentavo Piotras Ruckis, Lenkų teatro literatūrinės dalies vedėjas, Lenkijos teatro sąjungos atstovas. „Teatras veikia ne tam, kad jame būtų minimi jubiliejai, tegu ir nepaprastai reikšmingi. Tai siauras mąstymas, būdingas žmogui, kuriam teatras yra svetimas. Derėtų siekti savęs pažinimo, suteikti šansą išgyventi svarbius dalykus. Jeigu norite pažinti istoriją, žiūrėkite televizijos serialus, tipo „M kaip meilė“.

Morawskio programą ėmėsi viešai ginti Jaroslawas Perduta, Žemosios Silezijos valdybos atstovas spaudai, kuris irgi buvo komisijos narys. Perdutai atrodo, kad Morawskio programa nėra sudaryta vien iš farsų ir patriotinių jubiliejų minėjimų. Maža to, Perduta netgi žada pasirūpinti, kad Lenkų teatras galėtų tęsti savo ankstesnio vadovo Krzysztofo Mieszkowskio programą. Tik, dalijant šiuos pažadus, buvo nepastebėta, jog Mieszkowskio pakviestas režisierius Krystianas Lupa ne tik protestuodamas nutraukė Franzo Kafkos „Proceso“ repeticijas ir išėjo iš teatro, bet ir paviešino konfliktą tarptautiniu mastu, duodamas interviu Lenkjos ir užsienio žiniasklaidai.

„Mano poelgis nėra nukreiptas prieš Cezarijų Morawskį asmeniškai“, – sakė Lupa per interviu wroclaw.wyborcza.pl., kai apsisprendė neberepetuoti „Proceso“. Jis paaiškino: „Man nelieka nieko kito, tik linkėti jam visko geriausio – teatro labui. Protestuoju prieš patį konkurso pobūdį. Komedija, kurią mums surengė valdžios pareigūnai su ministru, nepalieka pasirinkimo. Negalėjau į tai nesureaguoti. (...) Kalbėjausi su aktoriais. Visi verkiame dėl to, kas atsitiko ir kad nutraukiame repeticijas, nes visi pamilome tą darbą. Sprendimas mums skausmingas, bet galutinis“.

Visiškai neaišku, kas režisuos Morawskio programoje išvardytus žinomų veikalų pastatymus, nors pats Morawskis nepasidrovėjo išvardyti žymiausių Lenkijos scenos menininkų: Grzegorzas Jarzyna, Dorota Masłowska, Tadeuszas Słobodzianekas, Marcinas Liberas, Michałas Zadara... Morawskio sąraše atsidūrusieji vienas po kito pareiškia, kad bendradarbiauti su minėtu ponu jie neketina, o jis pats, sudarinėdamas programą, pasirodo, nė į vieną nesikreipė.

Aktorius Jacekas Poniedziałekas: „Manau, kad mano vardo vartojimas konkurso paraiškoje, prieš tai nieko nesuderinus su manimi, yra rimtas piktnaudžiavimas ir tai nesąžininga“.

Rašytoja Olga Tokarczuk – apie Morawskio planus inscenizuoti jos romaną: „Nei Cezarijus Morawskis, nei kas kitas niekada su manimi nėra apie tai kalbėję“.

Režisierius Marcinas Liberas savo vardo minėjimą Morawskio programoje laiko reklamine kampanija, pridurdamas, jog jam taip pat niekas nesiteikė pranešti apie tai.

Grzegorzas Jarzyna: „Aš ne tik nieko nežinau, aš niekad gyvenime nesu susitikęs su Morawskiu“.

Michałas Zadara: „Nepažįstu to žmogaus“.

O Cezarijus Morawskis atsisako viešai aptarti savo planus, tikindamas, kad padarys tai iškart, kai tik apskrities taryba galutinai patvirtins jo kandidatūrą.

Lenkų teatro aktoriai paskelbė streiką. Vyksta visuomenės protesto mitingai ir demonstracijos, palaikančios Lenkų teatrą. Ant vieno iš plakatų užrašyta: „NE MORAWSKIUI! TAIP TEATRUI!“.

„Netekote savo teatro“, tokia replika pradėjo interviu su buvusiu Lenkų teatro vadovu wyborcza.pl. „Mūsų teatro“, – patikslino Krzysztofas Mieszkowskis, kurio vadovavimo metais Lenkų teatras tapo vienu įdomiausiu šalyje. „Kas dabar?“– tęsė žurnalistė. „Protestas. Nežinau, kokią formą jis įgaus. To nori kultūros žmonės ir Lenkų teatro publika. Esame atsakingi už energiją ir svajones žmonių, kurie mus palaiko. Tai reikšminga. Lenkų teatro trupės vardu dėkoju visiems, tuo pačiu ragindamas, kad nebijotų ir viešintų visus amoralius, žlugdančius valdžios veiksmus“.

„Ar tai Lenkų teatro Vroclave pabaiga?“ Mieszkowskio atsakymas: „Tai nėra Lenkų teatro idėjos pabaiga. Lenkų teatras tapo simboliu. Teatro gynyba pažadino visuomenės ir žiūrovų jėgas. Paklausčiau šitaip: ar tai kultūros pabaiga? Demokratijos, konstitucijos pabaiga?“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"