Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Tegyvuoja menas, tegyvuoja! 10 Venecijos paviljonų

 
2017 07 31 14:37
Erwino Wurmo „Kvailių laivas“ (atlieka žiūrovai).
Erwino Wurmo „Kvailių laivas“ (atlieka žiūrovai). Zsolto Czegledi nuotrauka

Kas du metus Venecijos meno bienalėje, nacionaliniuose paviljonuose šalys pristato savo reikšmingiausius ir įtakingiausius meno kūrėjus. Šiemet Venecijos arsenale ir Džardinio (Giardini) parke išsidėstė 51 paviljonas. Lietuvos paviljonas – kiek toliau, Scuola di San Pasquale bendruomenės namuose. Šįmet Lietuvai atstovauja skulptorius Žilvinas Landzbergas. 57-osios tarptautinės bienalės tema – „Viva Arte Viva“ („Tegyvuoja menas, tegyvuoja“).

Ž. Landzbergo instaliacija „R“ – didelio formato raidė R (pasak autoriaus, sudėtingiausia abėcėlėje, aprėpianti platų geometrinių figūrų ir reikšmių spektrą) ir realistinė moters galva. Pirmame aukšte eksponuojama mažoji medžio plastika ir ant stiklo nutapyta žuvis, ryjanti saulę. Lietuvos paviljone dirba ir Šiuolaikinio meno centro darbuotojai, Vilniaus dailės akademijos studentai, talkinę menininkui kuriant objektus.

Seserys plaukikės išsigelbėjo pačios ir išgelbėjo dar dvidešimt pabėgėlių, kai jų pripučiama valtis ėmė skęsti – per tris su puse valandos visus parplukdė į krantą.

Bienalėje dalyvauja 86 šalys (Lietuva – dešimtąjį kartą), trys jų (Antigva ir Barbuda, Kiribatis, Nigerija) – pirmąkart. Bienalės kuratorės Christine Macel teigimu, šiemet dėmesys sutelktas į patį meną. „Pasaulyje, pilname konfliktų ir sukrėtimų, menas yra svarbiausia vieta refleksijai, individualiai ekspresijai, laisvei, fundamentaliems klausimams, utopijoms. Menininko vaidmuo, balsas ir atsakomybė šiuolaikiniuose debatuose yra svarbesni nei bet kada. Viva Arte Viva – šūkis ir menininkų protestas, bienalė, skirta menininkams, sukurta menininkų ir su jais“, – meno bienalės pradžios kalboje sakė C. Macel.

Bienalės ekspozicijos veiks iki lapkričio 26 d., iki tol ją aplankys daugiau nei pusė milijono žmonių.

Skulptūros variacijos

Grupė šveicarų menininkų analizavo, kaip modernisto Alberto Giacometti kūrybai įtaką darė moterys. Šveicarų paviljoną kadaise suprojektavo A. Giacometti brolis, architektas Bruno Giacometti, taip ir neįkalbinęs garsiojo skulptoriaus čia eksponuoti savo kūrinių.

Teresos Hubbard ir Alexanderio Birchlerio filmas „Flora“ – apieA. Giacometti mylimąją, menininkę Florą Mayo. Filmo autoriai atkuria jos kūrybinį palikimą, svarsto, ar sunku būti menininke ir vieniša motina. Varginga, skurstanti Flora 1933 metais, prieš tai sunaikinusi visus savo kūrinius, grįžo į Ameriką, kur Antrojo pasaulinio karo metais dirbo ginklų gamykloje. Meno istorijoje apie ją žinoma nedaug, išlikusi tik viena jos, A. Giacometti ir jos sukurto jo biusto fotografija.

Interaktyvumu savo paviljone Džiardinio parke pasižymi austrai. Nedidelė Erwino Wurmo „One Minute Sculptures“ („Vienos minutės skulptūrų“) retrospektyva paskatina ją apžiūrėti iš vidaus. Žiūrovai kviečiami užeiti į kapotu į betoną įsmigusio sunkvežimio vidų (ir užlipti iki pat viršaus), iškišti rankas ar kojas pro skyles namelio ant ratų sienose. E. Wurmo skulptūros – ne statiški objektai, o daiktai, kurie žiūrėtoją paskatina įsitraukti ir tapti dalyviu. Greta jo eksponuojama Brigitte Kowanz šviesų ir veidrodžių instaliacija, kurios paskirtis – fotografuotis.

Trys italai sukūrė „Il Mondo Magico“, arba „Magišką pasaulį“. Menininkai rėmėsi antropologiniais tyrinėjimais ir patys domėjosi, kaip ritualai ar magija žmonėms suteikia palengvėjimo, aiškumo, bendruomeniškumo ir kontrolės jausmo neramiais laikais.

Roberto Cuoghi Kristaus imitacija („Imitazione di Cristo“) – vizualiai atkurti Jėzaus kūno aprašymai. Žmogaus dydžio skulptūros paguldytos iš polietileno plėvelės suręstose iglu. Adelitos Husni-Bey filme grupė jaunuolių diskutuoja apie tai, kokią šalį laiko namais ir apie savo kultūrinį, dvasinį santykį su tėvyne. Autorė pokalbį kursto traukdama Taro kortas iš savo sukurtos kortų kaladės. Paskutinėje salėje Giorgio Andreotta Calò sukūrė miražą: ant grindų, vandenyje, atsispindi lubų sijos.

Pagaminta Pietų Korėjoje

Korėjiečių kultūrą pristato neoninių skulptūrų, paveikslų, atvirukų, laikraščių iškarpų, asmeninių nuotraukų koliažas. Bienalėje dalyvauja praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio meno žvaigždė Cody Choi. Nors jis atstovauja praėjusio šimtmečio dailės mokyklą, jo konceptualūs darbai nužymi tuo metu vykusią Vakarų kultūros invaziją į Pietų Korėją.

Kitas menininkas, dešimtmečiu jaunesnis už C. Choi, Lee Wanas pratęsė šią idėją ir stebėjo, kaip susimaišė vietos ir globalios tradicijos bei ekonominės sistemos. Video kūrinių seriją „Made In“ („Pagaminta“) L. Wanas kuria nuo 2013-iųjų iki šiol – keliauja po Azijos šalis rinkdamas priemones, kurių reikia tipiškiems korėjietiškiems pusryčiams paruošti. Kinijoje ieško medžio, iš kurio pasigamintų lazdeles, Malaizijoje – palmių aliejaus, Vietname – kavos.

Nuo 2010-ųjų L. Wanas taip pat kolekcionavo laikraščius, įvairius oficialius vyriausybės dokumentus ir rankinus laikrodžius. Blusturgyje už 50 dolerių nusipirko mirusio žurnalisto ir fotografo Pono K (Mr. K) asmeninį archyvą. Šiuos daiktus jis sudėjo į bendrą instaliaciją, kurią pavadino „Mr. K and the Collection of Korean History“ („Ponas K ir Korėjos istorijos kolekcija“).

Kurdamas kitą instaliaciją L. Wanas apklausė šimtus žmonių – teiravosi, kiek laiko jie turi dirbti, kad užsidirbtų vakarienę. Kambaryje menininkas eksponuoja daugiau nei 600 laikrodžių, kurių ėjimo greitis nustatytas pagal šių atsakymus. Laikrodžio ciferblate nurodytas kiekvieno vardas, gimimo data ir vieta, užimamos pareigos.

Meno ir visuomenės studijos

Britų paviljone Phyllidos Barlow didelio mastelio skulptūros „Folly“ („Kvailystė“) išaugo iki lubų. P. Barlow savo kūryboje žaismingai naudoja kasdienes medžiagas (medieną, plastiką, putplastį, tinklą, įvairius audinius) ir jas išdidina. Atpažįstami daiktai tampa milžiniškais žaislais ar architektūriškomis dekoracijomis, tarsi sukurtoms filmui arba spektakliui.

Taką į JAV paviljoną (instaliacija „Tomorrow Is Another Day“, – bus ir rytdiena) dengia šiukšlės. Vidaus erdves amerikietis Markas Bradfordas taip pat „apgadino“ – nuo paprastai švarių, baltų paviljono sienų dabar lupasi pilkšvas popierius. Dailininkas kviečia liesti jo sukurtus objektus. Savo kūryboje jis atkreipia dėmesį į diskriminaciją ir smurtą prieš juodaodžius, homoseksualus, marginalus – socialines mažumas, prietarus ir išankstines nuostatas apie juos.

Erwinas Wurmas kviečia žiūrovus užeiti į kapotu į betoną įsmigusio sunkvežimio vidų, iškišti rankas ar kojas pro skyles namelio ant ratų sienose.

Prancūzas Xavieras Veilhanas įkūrė muzikinę studiją, „Studio Venezia“. Prancūzų, italų, anglų, o taip pat ir lietuvių kalboje studija gali būti vadinamos ne tik dailininko dirbtuvės, bet ir muzikų darbo vieta, radijo, televizijos įrašų, kino ar šokio studijos. Venezijos bienalės lankytojai čia ateina pasiklausyti ar pasižiūrėti neįprastų instrumentų (pavyzdžiui, perkusinio stiklo instrumento „Cristal Baschet“, kurį 1952 m. sukūrė broliai Bernardas ir François Baschetai). Skirtingai nei kiti menininkai X. Veilhanas nerodo užbaigto kūrinio – garso nepraleidžiančioje studijoje įvairūs atlikėjai groja ar įrašinėja savo kūrybą.

Iš(si)gelbėjimo istorija

Pabėgėlių tema ryški ne vienos šalies paviljone. Tuniso paviljonas „The Absence of Paths“ („Kelių trūkumas“) įsikūręs arsenale, tačiau po Veneciją išsidėstę trys jų kioskai. Kiekviename išduodamas fiktyvus universalus keliavimo dokumentas „Freesa“ (pavadinimas – žodžių laisvė ir viza žaismas). Bienalės pradžioje juose dirbo jauni tunisiečiai, keliskart nesėkmingai bandę persikelti Viduržemio jūra. Kad galėtų dalyvauti bienalėje jiems buvo išduotos vienos mėnesio turistinės vizos. Paskui vietoje jų į Veneciją atvyko migrantai iš Bangladešo. Bienalei baigiantis šiuos pakeis grupė iš Užsachario Afrikos.

Pietų Afrikos menininkai pristatė video kūrinius. Mohau Modisakengo instaliacijoje trys žmonės guli nedidelėje baltoje valtyje, kuri nufilmuota iš viršaus. Jie grumiasi su vandeniu, kurio prisipildo jų valtys, galiausiai tampančios karstais.

Candice Breitz nufilmavo „Meilės istoriją“. Aktoriai Julianne Moore ir Alecas Baldwinas kuria trijų režisierės pasirinktų pabėgėlių vaidmenis. Tuo pačiu autorė klausia: ar mus labiau jaudina istorija, kurią pasakoja Holivudo aktoriai, ar nepažįstamieji, kurie dalijasi patirtimi? „Visi sirai bėga į Europą, nes čia mes jaučiamės žmonėmis“, – J. Moore cituoja plaukikę Sarah Mardini.

Jos sesuo Yusra Mardini pernai dalyvavo Rio de Žaneiro vasaros olimpinėse žaidynėse. Seserys plaukikės išsigelbėjo pačios ir išgelbėjo dar dvidešimt pabėgėlių (daugumą nė nemokančių plaukti), kai jų pripučiama valtis ėmė skęsti pakeliui iš Turkijos. Per tris su puse valandos jos ir dar keli stipresni keleiviai visus parplukdė į krantą Graikijoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"