Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Tolesnis baltas lino gyvenimas

 
2016 12 13 6:00
Alvydas Jegelevičius sumanė išleisti kelias kompaktines plokšteles – savo dainų, parašytų pagal iškiliausių bendraautorių tekstus. /Asmeninio albumo nuotrauka

„Gal toli, gal arti, gal dabar, gal seniai, Lietuvos pakrašty mėlynuoja linai.“ Gerai žinoma, mėgstama, pasiilgstama, jau gal ir mūsų savastimi tapusi daina „Baltas lino gyvenimas“. Muzika – Alvydo Jegelevičiaus, žodžiai – Elenos Mezginaitės.

Iš viso susidarytų kelios dešimtys šio kūrybinio tandemo, savito dueto, dainų – tarsi dar vienas lietuviškojo lyrizmo aspektas: šitos žemės melodijos, šito krašto muzika.

„Vakarų giedrumoj“, „Per lietų“, „Eina vaikai“, „Vėlų rudenį“ ir kitos. Netrukus „Zuzi records“ išleis kompaktinę plokštelę „Baltas lino gyvenimas“, į kurią sudėtos kompozitoriaus A. Jegelevičiaus dainos pagal poetės E. Mezginaitės žodžius.

Iškrapštyti teksto muziką

Pasak kompozitoriaus, E. Mezginaitė – viena iškiliausių jo bendraautorių, jos tekstais parašyta bene daugiausia dainų, todėl natūralu, kad kilo mintis apie atskirą plokštelę. Kūrėjai susipažino Panevėžyje, kada ten gyveno ir A. Jegelevičius. Jis prisimena, kad buvo jau skaitęs jos kūrybos. Vienos pirmųjų bendrų dainų – „Ne mano vestuvės“, „Eina vaikai“, „Per lietų“.

Vėliau E. Mezginaitė kompozitoriui padovanodavo išleistą knygą arba atsiųsdavo dar nespausdintų eilėraščių. Sykį tarp atsiųstųjų buvo tekstas apie linus. Proginis eilėraštis, Upytės linų muziejaus užsakymas. „O pačios Elenos plaukai buvo tarsi iššukuoti linai – lygūs lygūs, – prisimena A. Jegelevičius. – Tik linai šviesesni.“

Dainai „Baltas lino gyvenimas“, kurią Lietuvos radijuje įrašė tuomečiai Jaunimo teatro aktoriai Kristina Kazlauskaitė ir Vladas Bagdonas, buvo lemta itin išgarsėti.

Pasak kompozitoriaus, kalba irgi muzika: „Žodžiai irgi turi savo skambesį. Yra skiemenys, tam tikras jų skaičius. Skiemuo turi savo garsą. Bet svarbiausia – ritmas. Teksto ritmas „diktuoja“ muziką, kartais šiek tiek, kartais labai. Galima sakyti, po žodžiais ir slypi muzika, tik reikia gražiai ją iš ten iškrapštyti.“

Jokio perkrovimo anei šaradų

„Jei reikėdavo ką nors pakoreguoti, padauginti eilučių ar šio to atsisakyti, dirbome pasitardami ir susitardami, galvodami apie patogumą dainininkui ir teksto adekvatumą – kad per įmantrus užkodavimas neapsunkintų suvokimo klausytojui. Modernioji ir postmodernioji poezija perkrauta visokiausiom įmantrybėm, neįmenamais šifrais ir kodais. Dainai reikia greičiau suvokiamos frazės, lakesnio teksto. Elena tą gerai suprato, jai puikiai pavykdavo“, – sako A. Jegelevičius.

Kompozitoriaus manymu, palyginti trumpų E. Mezginaitės eilėraščių vaizdiniai prilygsta novelei, nedideliam spektakliui ar net filmui. Tarkim, „Eina vaikai“ – taip ir matai viską, apie ką dainuojama.

Apskritai poetės kūryboje nemažai minoro, skausmingo santykio su pasauliu, ilgesiu nuspalvinto santykio su žeme kaip vertybių pamatu. Taip pat draugystės troškimo, noro bendrauti atvirai, šiltai, būti naiviai, traukti dūmą ir kvatotis. „Tai tikra, šito neišmoksi, tai įsigėrę į kraują ir savaime reflektuojasi kūryboje“, – įsitikinęs A. Jegelevičius.

Mažų miestelių legendos

Vienintelių „Mažų miestelių“, taip pat gana populiarios dainos, tekstas poetei buvo užsakytas paties kompozitoriaus. Jam jau seniai knietėjo apdainuoti unikalią dvasią turinčius Lietuvos miestelius, iš kurių kilę daugybė mūsų kultūros ir mokslo žmonių. Miestelius, kuriuose gyvena nepaprastų šviesulių, nepraradusių švento ryšio su žeme, tikrų išminčių, meniškos prigimties sielų, liaudies talentų. A. Jegelevičius paprašė, kad tekstas vadintųsi „Maži miesteliai“ ir būtinai būtų tokia eilutė: „Mažuos miesteliuos žmonės dideli“. Kompaktinėje plokštelėje skamba šią dainą atlikusių Aldonos Stasilevičiūtės ir Narimanto Ramanausko balsai.

Poetei mirus, kompozitorius parašė dar trejetą dainų pagal anksčiau atsidėtus E. Mezginaitės tekstus: „Nuojauta“, „Senas laikas“, „Rudenio metą“. Vienoje jų sakoma, kad savo naujai pradžiai nieko negali imti, tiktai save – kaip ugnį laužui. „Skausmingo degimo būta ir Elenos gyvenime, – įsitikinęs A. Jegelevičius. – Galima sakyti, kad nelabai ji save mylėjo, nelabai aukštino. Tik degino patyliukais. Turbūt iš to gimstančios eilės būna skausmingesnės, tikresnės, vertingesnės.“

Minėtos trys dainos įrašytos anksčiau išleistame įvairių dainų CD. Jas atliko autorius, pritardamas sau gitara.

Žmogus žmogų kuria

Poetė Elena Mezginaitė ir kompozitorius Alvydas Jegelevičius.Nuotrauka iš E. Mezginaitės knygos „Mano senas drauge“ (rinktinė; 2006).

A. Jegelevičiaus balsas girdimas ir naujajame CD. Dainą „Vėlų rudenį“ atlieka Česlovas Gabalis, „Vakarų giedrumoj“ – Stasys Povilaitis, „Laikas apgauna“ – Birutė Petrikytė ir Rolandas Petrikis, „Motinos lauką“ – A. Stasilevičiūtė (kitą šios dainos versiją – Nijolė Ščiukaitė), „Vilniaus miestui“ – Ona Valiukevičiūtė, „Kur lyguma lig debesų“ – ansamblis „Armonika“ (kitą versiją – „Žvaigždžių kvartetas). Diduma kūrinių – iš LRT radijo fondų. Įrašyta su LRT lengvosios muzikos orkestru.

Dabar A. Jegelevičius norėtų išleisti dar vieną savo dainų CD – pagal Vytauto Bložės žodžius. Bendravimas su šiuo poetu daug davė jam ne tik kaip kompozitoriui (V. Bložė ir pats muzikantas, labai gerai susivokiantis muzikos kūrybos procesuose). „Juk sakoma, kad žmogus žmogų kuria, kūrėjas kūrėją stumteli, uždega lyg nuo žiežirbos“, – primena A. Jegelevičius.

Trumpai

„Alvydo Jegelevičiaus kūryba pasižymi žanrų įvairove: keletas miuziklų, muzika dramos spektakliams, kino filmams, dainos su orkestru, įvairiais ansambliais, instrumentiniu pritarimu bei skirtingų tipų pjesės – nuo lengvosios muzikos iki džiazo.

Dainos pagal E. Mezginaitės eiles – unikalios. Jos peržengia žanrų ribas, nes pasitelkiant poeziją mąstoma, abejojama, kalbama apie žmogaus gyvenimo peripretijas. Muzikos skambesys klausytojus paveikia vaizdingumu, lyrika ir lietuvių liaudies dainų intonacijomis – dėl šios priežasties kūriniai tampa tokie savi.

„Baltas lino gyvenimas“ – vienas jų.“

Muzikologė Rita Nomicaitė

Biografija

Elena Mezginaitė (1941–2005) gimė Rokiškio rajone, Petriškių kaime. Vilniaus universitete studijavo žurnalistiką. Nuo 1965 metų dirbo įvairių spaudos leidinių redakcijose Panevėžyje. Eilėraščius pradėjo rašyti vidurinėje mokykloje. Į Lietuvos rašytojų sąjungą buvo priimta 1983 metais. 1990 metais tapo Poezijos pavasario laureate. Išleido eilėraščių rinkinius: „Vasarų vieškeliais“ (1975), „Skardis“ (1982), „Provincijos tango“ (1989), „Šaltas ginklas“ (1999). Po mirtes išleista kūrybos rinktinė „Mano senas drauge“ (2006). Parengė informacinių leidinių, parašė pjesių Panevėžio lėlių vežimo teatrui. Apdovanota Salomėjos Nėries (1990), Julijono Lindės-Dobilo (1999) premijomis, pelnė kitų apdovanojimų. 2006 metais Panevėžio apskrities viršininko administracija įsteigė Elenos Mezginaitės premiją respublikinio literatūrinio festivalio „Panevėžio literatūrinė žiema“ laureatams.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"