Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Tolimieji Rytai – iš emigrantų kolekcijų

 
2017 02 10 11:30
Parodą bus galima apžiūrėti iki kovo 12 dienos.
Parodą bus galima apžiūrėti iki kovo 12 dienos. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Vilniaus paveikslų galerijoje iki kovo 12 dienos galima susipažinti su Tolimųjų Rytų menu. Eksponatai – iš Lietuvos dailės muziejaus Tolimųjų Rytų kūrinių kolekcijos, pradėtos kaupti dar Antrojo pasaulinio karo metais. Didelė dalis jų įsigyti jau atgavus nepriklausomybę. Paroda „Lux Orientalis“ įdomi ir tuo, kad daugelį meno kūrinių Lietuvai yra dovanoję užsienio lietuviai.

Kaip pasakojo parodos kuratorė Ilona Mažeikienė, pirmosios japonų dailininkų sukurtos spalvotos medžio graviūros įsigytos iš inžinieriaus ir architekto Algirdo Mošinskio (1905–1991), rinkusio meno kūrinius, senąsias knygas, žemėlapius. A. Mošinskis iš Lietuvos emigravo 1944 metais, gyveno Brazilijoje. Tradiciniais kinų peizažų ritinėliais ir kaligrafinės tapybos pavyzdžiais muziejaus kolekciją papildė Vilniaus bernardinų rinkinys, sudarytas ilgamečio kultūros žurnalo „Aidai“ redaktoriaus, poeto ir Rytų meno žinovo, kunigo Leonardo Andriekaus (1914–2003).

Ritinėlių menas

Parodoje eksponuojami unikalūs ankstyvosios tradicinės Rytų tapybos pavyzdžiai. Paprašyta palyginti, kokia tuo metu buvo Lietuvos dailė, I. Mažeikienė sakė, kad tada, kai tapė garsus Mingų laikų dinastijos kinų dailininkas Shenas Zhou (1427–1509), Lietuvoje profesionalios dailės dar nebuvo. Vilniaus dailės mokykla pradėjo veikti nuo 1793 metų. Parodoje eksponuojamas ant ritinėlio tapytas Sheno Zhou „Kalnų gamtovaizdis“. Jis į muziejų atkeliavo iš Vilniaus bernardinų rinkinio. „Šis dailininkas ištobulino peizažinę ritinėlių tapybą, reiškėsi kaligrafijos, poezijos srityse, paveikė vėlesnių kartų kinų menininkus“, – aiškino I. Mažeikienė.

Parodos kuratorės teigimu, dėmesio verti ir kito kinų dailininko Yuno Shoupingo (1633–1690) kūriniai. Šis Čingų dinastijos dailės autoritetas, intelektualas, tradicionalistas, ištobulinęs Sungų ir Juanų peizažo tapybos tradicijas, kūrė gėlių ir paukščių aukštojo meno pavyzdžius, tapo Čangdžou stiliaus mokyklos pradininku, išpopuliarėjusiu visoje Kinijoje.

Kairėje - kinų dailininko Sheno Zhou (1427-1509) "Kalnų gamtovaizdis" (iš Vilniaus bernardinų rinkinio), iš dešinės - japonų dailininko Kano Tanju (1602-1674) "Bambukai" ir šrifto pavyzdžiai (iš muziejui dovanotos Leono Maskoliūno kolekcijos).
Kairėje - kinų dailininko Sheno Zhou (1427-1509) "Kalnų gamtovaizdis" (iš Vilniaus bernardinų rinkinio), iš dešinės - japonų dailininko Kano Tanju (1602-1674) "Bambukai" ir šrifto pavyzdžiai (iš muziejui dovanotos Leono Maskoliūno kolekcijos).

Kūriniai iš ekspedicijų

Parodoje galima išvysti darbų iš žinomos Australijos lietuvių visuomenės veikėjos Genovaitės Kazokienės (1924–2015) meno kūrinių kolekcijos. Ši garsi mokslininkė, kolekcininkė, nuo 1949 metų gyvenusi Australijoje, keliaudama po šalies aborigenų rezervatus, Melanezijos, Polinezijos salynus ir Indoneziją, surinko ir per pastaruosius dvidešimt metų į Lietuvą atsiuntė daugiau kaip tūkstančio eksponatų rinkinį, kuris nuo pat pirmosios siuntos 1994 metais beveik visą laiką buvo rodomas Vilniaus Radvilų rūmų muziejaus ir Klaipėdos Prano Domšaičio galerijos ekspozicijų salėse.

Pernai paroda „Aborigenų ir papuasų dailė“ iš G. Kazokienės kolekcijos buvo surengta Rygoje. Latvijos muziejininkai stebėjosi, kad Vilniuje yra tiek daug pirmykščio primityviojo meno, kurio pavyzdžių dažniausiai galima pamatyti tik kolonijas turėjusių valstybių muziejuose. Dalis šios mokslininkės per specialiąsias ekspedicijas sukauptų ir Lietuvos dailės muziejui dovanotų kūrinių dabar eksponuojami Vilniaus dailės galerijoje.

Parodos eksponatai supažindina su įvairiapusiu Tolimųjų Rytų menu.
Parodos eksponatai supažindina su įvairiapusiu Tolimųjų Rytų menu.

Rokiškėnas Pietryčių Azijoje

Parodai „Lux Orientalis“ atrinkti ir įdomūs meno kūriniai iš pernai Lietuvai dovanotos JAV gyvenančio išeivijos mecenato ir filantropo Leono Maskoliūno šeimos kolekcijos. L. Maskoliūnas – žymus statybų inžinierius, rokiškėnas, 1944 metais pasitraukęs į Vokietiją. Architektūros ir inžinerijos studijas jis pradėjo Vokietijoje, o baigė JAV, Ilinojaus universitete. Čia drauge su bendraminčiais buvo įkūręs Lietuvių studentų sąjungą. Vėliau L. Maskoliūnas išvyko dirbti į Pietryčių Aziją.

Lietuvis projektavo, statė ir konsultavo šešiolikoje Azijos valstybių, ilgiausiai – Tailande. Šioje šalyje, vadovaujant L. Maskoliūnui, pastatyta didžiausia Pietryčių Azijoje uosto krantinė ir per 100 jo projektuotų tiltų. Nuo XX amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos inžinierius rengė projektus pagal JAV kariuomenės ir laivyno bei tarptautinių bankų užsakymus.

Dirbti į Aziją jis išvyko su žmona Nijole, kuri taip pat domėjosi menu. Tėvų aistra užsikrėtė ir sūnus inžinierius Linas. Įdomių dailės kūrinių Maskoliūnai rasdavo visur, kur tik tekdavo gyventi. Per tris dešimtmečius šeima sukaupė solidų rinkinį, kuris grįžus iš Azijos puošė jos namus Čikagoje. Dėl saugumo Maskoliūnai kolekcijos neviešino, todėl ji netyrinėta, nekataloguota.

Svarbi inžinieriaus šeimos rinkinio dalis – tajų dailės kūriniai iš Tailando: sena bronzinė Budos galva su auksavimo pėdsakais, tradicinės medinės skulptūros pavyzdžiai, ypač auksuota povo skulptūra su inkrustacijomis. Didžiausia – kiniškoji kolekcijos dalis. Joje yra tapybos, skulptūros, dailiųjų amatų pavyzdžių.

Iš parodos "Lux Orientalis".
Iš parodos "Lux Orientalis".

Išskirtinė vieta parodoje „Lux Orientalis“ tenka talentingo japonų dailininko Kano Tanju (1602–1674) kūrybai. Šio Kano tapytojų dinastijos atstovo darbas „Bambukai“ ir japonų rašto pavyzdžiai pernai į Lietuvą atkeliavo iš Maskoliūnų namų Čikagoje.

Kaip teigė I. Mažeikienė, tapydamas sumi-e, arba suibokuga, technika (subtili tapyba tušu ant ryžių popieriaus ar šilko), įvairialypio talento menininkas Kano Tanju pasiekė pripažinimą, tapo oficialiu šiogūnato dailininku. Puoselėjo monochrominės tapybos tradiciją, minimaliomis priemonėmis kūrė meditatyvinį ir užburiantį gamtovaizdį.

Lyg poezija ir teatras

„Japonų medžio graviūros ištakos, glaudžiai siejamos su ritualiniais budistų tekstais bei jų sklaida, glūdi šalių kaimynių – Kinijos ir Korėjos – meno tradicijose. Raižiniai buvo suvokiami kaip savita trijų skirtingų menų – piešinio, tapybos ir kaligrafijos – sintezė, – sakė I. Mažeikienė. – Sakoma, kad meninė graviūros kalba yra artima poezijai, o kompozicinė sąranga – japonų teatrui. Japonų meistrai siekė atspindėti ir išryškinti žmogaus ir aplinkos vienovę, gyvojo ir negyvojo pasaulio vienį, gamtoje vykstančios priešybių kovos harmoniją.“

Iš parodos "Lux Orientalis".
Iš parodos "Lux Orientalis".

Parodoje eksponuojami ryškūs ankstyvojo japonų ukiyo-e stiliumi atlikti XVII-XIX amžiaus spalvoti medžio raižiniai. Kuratorės teigimu, ši stilistinė kryptis atskleidė miestiečių skonį, jų buities estetiką. Graviūromis buvo puošiamas namų interjeras, dekoruojamos knygos, kalendoriai. „Dažnai meniški raižiniai atliko ir šiuolaikinio madų žurnalo funkciją, reklamavo madingų audinių raštus, kimono modelius, – aiškino ji. – Meno kūriniuose būdavo vaizduojamos sausakimšos miesto gatvės, įvairios šventės, spalvingos pramogos, no ir kabuki teatro aktoriai, imtynininkai, kurtizanių kvartalai, gražuolės geišos, poetiški gamtos vaizdai. Šią estetinę kryptį savo kūryboje puoselėjo dailininkas Joboku Cunenobu (1636–1743), vaizduojantis vaikus globojusią gerąją deivę Bosetsu.“

Pasak I. Mažeikienės, japonų grafikos aukso amžiaus periodui atstovauja ir kitų žymiausių ukiyo-e meistrų kūriniai: Kitagavos Utamaro (1753–1806) miesto kasdienybės vaizdai iš „Žaliųjų namų metraščio“ (1804), Kitao Masanobu (1761–1816) „Juokų knygos“ iliustracija (apie 1810), Ando Hirošigės (1797–1858) „Žuvis, kriauklės ir persiko šakelė“ (1833), Utagavos Kunijoši (1797–1861) raižinys „Moteris verandoje“ (apie 1840).

Aristokratiškąją japonų meno tradiciją savo kūryba pristato Jama Kanasagi, sukūręs gėlių ir paukščių kompozicijų ant ryžių popieriaus, Vatanabės Kadzan (1793–1841) seną pušį perteikianti graviūra. Į savarankišką meninį reiškinį Japonijos medžio graviūra išaugo tik XVII amžiaus pabaigoje, o Europa su jos pasiekimais susipažino 1862–1883 metais pasaulinėse dailės parodose Londone ir Paryžiuje. „Ši pažintis suteikė galingą postūmį ne tik šios meno rūšies atgimimui Europoje, bet ir turėjo poveikį visai XIX amžiaus antros pusės europietiškos dailės estetikai, ypač art nouveau, impresionizmo kryptims“, – sakė I. Mažeikienė.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"