Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Tomas Venclova ir Ellen Hinsey: pašnekesys šiaurėje

 
2017 09 16 12:00
Tomas Venclova Užupyje. 2013 m. Krzysztofo Czyżewskio nuotrauka

„Praeities susitarkim neliesti, / bet turiu atsimint būtinai...“ – rašė Tomas Venclova viename savo vilnietiškų eilėraščių. Šią, sakytum, programinę, poeto nuostatą kupinai įgyvendina ką tik išėjusi kolosali knyga „Nelyginant šiaurė magnetą. Pašnekesiai su Ellen Hinsey“.

Kai anais optimistiniais ir kartu neramiais laikais pasirodė T. Venclovos „Vilties formos“, skaičiau jas ir žavėjausi lengvu, taupiu, tačiau dalykišku ir itin savitu pasakojimo stiliumi, atsitikimų ir atsitiktinumų, sparnuotų frazių ir kitokių nešmenų prisotinta kalbos tėkme.

Matyt, svarstau, čia ir slypi T. Venclovos intelektualumas – išsakyti savo mintis paprastai, tačiau neprarandant patrauklumo, įtaigos, aktualumo. Ir būtinai su šmaikščiais gyvenimo pavyzdžiais, opozicijomis, beveik dialogo forma, kai tariesi girdįs, kaip tekste grumiasi dvi priešingos jėgos.

„Tomui Venclovai visą gyvenimą rūpėjo poezijos, literatūros ir demokratijos, pilietinės visuomenės sankirtos.“

„Nelyginant šiaurė magnetą“, daugiau kaip 500 puslapių T. Venclovos knyga, skaitytojams atveria neeilinę progą mėgautis tuo savitu poeto balsu.

Pirmieji jį išgirdo vokiečiai – leidinys balandį buvo pristatytas Leipcigo knygų mugėje. Jau beveik mėnesį to balso klausosi anglakalbiai skaitytojai. Netrukus knyga prabils ukrainietiškai, lenkiškai ir rusiškai.

Tai poeto, intelektualo, disidento liudijimas apie XX amžių, garsias jo asmenybes, pokarį Klaipėdoje, Kauno Fredoje ir Vilniuje, Maskvą ir Petrapilį, disidentinę veiklą ir emigraciją. Tikra intelektinės minties istorija, papildyta, kaip T. Venclovai įprasta, intriguojamomis istorijomis, anekdotais, priežodžiais. Būtina knyga. Privaloma ir gerbėjams, ir anoniminiams jo komentatoriams.

Pašnekesys truko šešerius metus

Leidyklos „Apostrofa“ išleistoje, Laimanto Jonušio išverstoje knygoje poetą, publicistą, Jeilio universiteto profesorių T. Venclovą kalbina amerikiečių poetė, rašytoja, vertėja Ellen Hinsey.

Šiandien jai pačiai tenka pašnekovės vaidmuo – su „Lietuvos žinių“ žurnalistu poetė kalbėjosi kaip T. Venclovos 80-mečiui skirtų renginių viešnia.

E. Hinsey gimė Bostone 1960-aisiais, Tuftso universitete JAV įgijo dailės bakalauro, o Paryžiuje, Université de Paris VII – magistro laipsnį.

Amerikietė nuo 1987 metų gyvena Europoje, buvo Berlyno sienos griūties ir Prahos aksominio pavasario liudininkė. Ji aktyviai gilinasi į etikos ir istorijos sritis. Sumaniusi parašyti poetinį prievartos tyrimą, nuo 2002-ųjų nuolat keliavo į Hagą stebėti Jugoslavijos karo nusikaltimų tribunolo.

E. Hinsey yra išleidusi poezijos, prozos ir literatūrinio vertimo knygų. 2009 metais išvertė ir parengė T. Venclovos rinktinių eilėraščių knygą „The Junction“.

E. Hinsey esė sudėtos į rinkinį „Mastering the Past: Reports from Contemporary Central and Eastern Europe“. Iš poezijos knygų minėtinos „Cities of Memory“, „The Illegal Age“, „The White Fire of Time“ ir „Update on the Descent“.

Jos ir T. Venclovos pašnekesys truko šešerius metus. Mūsiškis – daug trumpiau, bet gal bus įdomus skaitytojams.

Tarp eilučių, anapus uždangos

– Kada pirmą kartą išgirdote Lietuvos vardą?

– Lietuvos vardą? (Nustemba, juokiasi.) Vaikystėje, suprantama, kai pradėjome mokytis geografijos.

– O koks buvo pirmasis jūsų susitikimas su lietuvių kultūra, asmenybėmis, galbūt išeivija?

– Kiek klaidingai manoma, kad dėl pasaulio pasidalijimo per šaltąjį karą mes, Vakaruose, nežinojome, kas vyksta Rytų bloko šalyse.

Ne visai taip. Dar būdama vaikas gerai supratau situaciją Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje. Tad ir vėliau nieko nereikėjo atrasti iš naujo, daug kas man buvo žinoma. Ir ne tik man.

– Kaip ta informacija pasiekė jus per geležinę uždangą?

– Iš disidentų, tokių kaip T. Venclova, ir jų aplinkos žmonių veikalų. Pamenu, skaičiau Aleksandro Solženicyno „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“, kai knyga pasirodė. Per disidentinę literatūrą, kuri pasiekė Vakarus, sužinojome apie lagerius, Nikitos Chruščiovo „atlydį“.

Klausydamiesi sovietų retorikos, mėginome tarp eilučių perskaityti, kas iš tiesų dedasi anapus uždangos. Tad simpatija ir dėmesys, ir troškimas, kada gi pagaliau ta siena grius, niekada nesiliovė. Priešingai, nei savo žmonėms norėjo įteigti komunistiniai režimai.

Dar visai neseniai manėme, kad šaltasis karas baigėsi 1989 metais. Tačiau šiandien matome demokratijos regresą, daugelis neigiamų reiškinių grįžta, situacija tampa kritiška.

Literatūra buvo stipresnė

– Studijavote dailę, vizualųjį meną. Kada ir kodėl pradėjote rašyti poeziją?

– Abu dalykai nepaprastai domino, tačiau aistra literatūrai paėmė viršų. Augau menininkų šeimoje. Seneliai buvo fotografai, literatūros mokytojai, mama – dailininkė. Tokia buvo mano aplinka. Po dailės studijų baigiau literatūros ir filosofijos magistrantūrą.

– Ar dar užsiimate daile?

– Kuriu dokumentinę fotografiją apie Rytų Europą.

– Kodėl amerikietė atsidūrė Europoje?

– Nedaug tepasakysiu, tačiau tai susiję su tragedija šeimoje.

Pirmasis susitikimas – Šveicarijoje

– Kada įvyko jūsų susitikimas su T. Venclova?

– Prieš jį sutikdama buvau nepaprastai susidomėjusi jo gyvenimo istorija. Labai patiko Tomo eilėraščiai. Gerai žinojau ir Czeslawo Miloszo, Anos Achmatovos, Osipo Mandelštamo, Aleksandro Wato veikalus.

Išgirdusi, kad Tomas atvažiuoja į rezidenciją Šveicarijoje, kur ir pati anksčiau lankiausi, paprašiau vieno žmogaus mudu supažindinti. Mane ypač domino tai, kad jam visą gyvenimą rūpėjo poezijos, literatūros ir demokratijos, pilietinės visuomenės sankirtos.

Susitikome 2003-iųjų vasarą Chateau de Lavigny, vos už penkių mylių nuo tos vietos, kur C. Miloszas 1954 metais pradėjo rašyti atsiminimų knygą „Gimtoji Europa“. Susėdome medžio pavėnėje, Tomas atskleidė kai kuriuos savo gyvenimo epizodus.

Jau tada, kiek anksčiau, nei nutarėme imtis jo poezijos vertimų, man tapo aišku, kad reikės užrašyti jo pasakojimus. Supratau, kaip tai svarbu. Ir Lietuvai, ir apskritai pasaulio literatūrai.

Jaudinama kelionė interviu upe

– Vis dėlto turėjote atsisveikinti, tad kaip judviejų dialogas plėtojosi toliau?

– Mūsų pašnekesių knyga tęsia A. Wato „Mano amžiaus“, „Pokalbių su Czeslawu Miloszu“, „Pokalbių su Josifu Brodskiu“ tradiciją.

Gyvenau Paryžiuje, o Tomas didesnę laiko dalį skaitė paskaitas Niu Heivene. Studijavau medžiagą, rengiau jam detalius klausimus. Tai neretai užtrukdavo kelis mėnesius. Nes turėjau tam tikrų minčių, kaip knyga turėtų atrodyti. Tomo atsakymai kartais vos išsitekdavo 25 puslapiuose.

Darbas judėjo lėtai. Be to, reikėjo atsikvėpti prieš kitą didelį skyrių. Jaudinama kelionė.

– Interviu upė, kaip rašote knygos įžangoje.

– Susitikę Europoje, pokalbius tęsėme, aptardavome detales. Prašomas, Tomas man paaiškindavo nesuprantamas vietas.

Kelionė į šiaurę – per literatūrą

– Jūsų klausimai atskleidžia, kiek daug jums pavyko sužinoti apie šį šiaurės kraštą, jo istoriją, garsias asmenybes, T. Venclovos bičiulius Lietuvoje ir tuometinėje Rusijoje. Kas buvo tų žinių šaltiniai?

– Metų metus trukusios studijos. (Nusijuokia.) Tomo veikalai, jo draugų veikalai. Daug ką turėjau savo asmeninėje bibliotekoje. Visas tas knygas, kurias galėjau gauti prancūzų ir anglų kalbomis: apie J. Brodskį, A. Achmatovą, Borisą Pasternaką. Monografijas apie „atodrėkio“ kultūrą, literatūrą. Kelias Lietuvos istorijos knygas teko įsigyti.

– Ar jau lankėtės T. Venclovos minimose Lietuvos vietovėse?

– Tomas aprodė jam svarbias Vilniaus vietas, kurios kitiems nebūtų kuo nors ypatingos. Tarkime, tikslią vietą laukymėje, kur jie susitikę nusprendė įkurti Helsinkio grupę. Buvau ir Kaune, tik Klaipėdos dar neteko išvysti.

– Ar liko klausimų, kurių, savo apmaudui, nespėjote išsakyti Tomui? Arba pamiršote?

– Su malonumu viską pradėčiau nuo pradžios. Nepaisydama tų 500 knygos puslapių, turiu tiek pat kitų klausimų, kiek jų turėjau, kai pradėjome. Iškilo daugybė naujų dalykų – juk gyvenimas teka toliau.

Linksniai – pragaras, bet ji nepasiduos

– Tikriausiai šešerius metus bendravusi su poetu T. Venclova ėmėte geriau suprasti lietuvių kalbą? Bent jau kai kuriuos žodžius...

– Gaila, bet šaltojo karo metais mokytis lietuvių kalbos nebuvo jokių galimybių. Ypač jei gimei ne lietuvių šeimoje.

Kai verčiau Tomo poeziją, išstudijavau lietuvių kalbos gramatinę struktūrą. Naudojausi pažodiniu eilėraščių vertimu, taip pat padariau interlinearines jų versijas. Tačiau sklandi lietuvių kalba man – ateities klausimas. (Šypsosi.)

– Iš tiesų esate pasiryžusi jos mokytis?

– Norėčiau, bet tai tikrai nelengva. Visi sako, kad pati sunkiausia planetoje. (Juokiasi.) Linksniai tiesiog atgraso, bet nepasiduosiu. Kita vertus, tai nepaprastai graži kalba.

– Ar jaunystėje Bostone pažinojote lietuvių?

– Kaimynystėje gyveno nemažai šeimų, kurių giminaičiai buvo lietuviai. Lietuvybė gyvavo tik šeimos rate. Vis dėlto kai nuodugniau ėmiau domėtis Lietuva, paaiškėjo, kad dvi mano geriausios draugės yra lietuvių kilmės.

Ateina metas prisiminti

– Jūsų manymu, kuo knyga „Nelyginant šiaurė magnetą“ gali būti vertinga lietuvių skaitytojams?

– Ji atveria neįkainojamą progą suvokti, koks didžiulis T. Venclovos indėlis į literatūrą ir pilietinės visuomenės ugdymą.

Tikėjome, kad 9–10 dešimtmečių permainos amžinai įtvirtino taiką ir demokratiją. Tačiau šiandien esame demokratijos regreso liudininkai. Ne tik Europoje, Rusijoje, bet ir JAV.

Šaltojo karo metais disidentų pastangomis buvo išsaugotos svarbios vertybės: pilietinės visuomenės samprata, praktinė etika, atmintis. Šios priemonės daugeliui padėjo išgyventi represinės visuomenės sąlygomis. Dabar darosi akivaizdu, kad tų vertybių negalima pamiršti. Jomis, nelaimei, gali tekti pasinaudoti ateityje.

Ne, iš tiesų jau dabar.

Šaltasis karas užtruko, tad kai kurie žmonės, tarkime, Viktoras Petkus, ilgus metus turėjo išsaugoti tikėjimą, ištverti dešimtmečius trukusį kalinimą. Jie paaukojo savo gyvenimą, kad būtų išsaugotas demokratijos, tiesos ir teisingumo supratimas. Tai nepaprasta dovana, jų suteikta mums. Deja, netrukus po Berlyno sienos griūties tai pamiršome.

Šiandien pradedame suvokti šios dovanos mastą. Kai po 2012 metų rinkimų lankiausi Rusijoje ir dabartinių opozicionierių paklausiau apie senąją disidentų kartą, man atsakė – neplanuojame atsidurti kalėjime kaip jie. Maždaug po šešių mėnesių per manifestaciją Bolotnajos aikštėje jie visi buvo uždaryti.

Atėjo akimirka, kai T. Venclovos ir kitų Helsinkio akto suburtų žmonių liudijimai turi tapti pagrindine žinių naujiena.

„Tomas Venclova – vienas iškiliausių Europos intelektualų, tad pripažinti jį Nobelio premijos laureatu būtų visiškai deramas žingsnis.“

Toks žingsnis būtų deramas

– Tad judviejų knyga – ne tik liudijimas, bet ir įspėjimas?

– Taip. Norėjosi, kad jos turinys išliktų daugiasluoksnis: XX amžiaus Lietuvos, pokario kultūros, disidentinio judėjimo istorija ir, be abejo, paties T. Venclovos darbai, kūryba.

O. Mandelštamas eilėraščius vadino Egipto mirusiųjų laivais, kurie plaukia į ateitį. Ir skirti jie dar nežinomiems skaitytojams. Tam tikra prasme viliuosi, kad ir šios knygos misija panaši – ji keliaus į ateitį anapus mūsų gyvenimų. Gal žmonėms jos ir neprireiks, o jei vis dėlto prireiktų – kad ji būtų šalia.

– Ar T. Venclova vertas Nobelio literatūros premijos? Jei nepražiopsoma, poeto kandidatūra jai teikiama kasmet.

– Manau, tai vienas iškiliausių Europos intelektualų, tad pripažinti jį Nobelio premijos laureatu būtų visiškai deramas žingsnis.

Tomas – neprilygstamo išsilavinimo asmenybė, kuri visus savo gabumus atiduoda Lietuvai ir geresnės visuomenės ugdymui. Savo gyvenimą jis skyrė tarnystei.

Ne visose kultūrose ir ne visais laikais randasi didžių poetų. Tiesiog nuostabu, kad Lietuva jų turi tiek daug, ir T. Venclova neabejotinai vienas jų.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"