Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Triguba „Mano istorijų“ žmogžudystė

 
2017 07 26 15:00
Projekto „Mano istorija“ dalyviai (iš kairės): kuratorius, kūrybinių dirbtuvių vadovas Vidas Dusevičius, tekstilininkė Jelena Škulienė, dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė, tapytojas ir parodos kuratorius Andrius Zakarauskas ir režisierė Yana Ross.
Projekto „Mano istorija“ dalyviai (iš kairės): kuratorius, kūrybinių dirbtuvių vadovas Vidas Dusevičius, tekstilininkė Jelena Škulienė, dizainerė Dovilė Gudačiauskaitė, tapytojas ir parodos kuratorius Andrius Zakarauskas ir režisierė Yana Ross. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šiandien, liepos 26 dieną, sostinės Pamėnkalnio galerijoje atidaroma socialinio meno paroda „Mano istorija“. Joje – penkiolika vizualaus meno kūrėjų apipavidalintų istorijų, kurias užrašė sveikstantieji nuo priklausomybės ligų. Ekspozicija veiks iki rugpjūčio 15 dienos.

„Mano istorija“ – bendras profesionalaus meno kūrėjų ir Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ projektas. Jo kuratoriai – rašytojas Vidas Dusevičius ir tapytojas Andrius Zakarauskas. Dalyviai – režisierė Yana Ross, dailininkas, scenografas Antanas Dubra, menotyrininkė, Bažnytinio paveldo muziejaus direktorė Sigita Maslauskaitė, fotografas Visvaldas Morkevičius. Taip pat parodoje eksponuojami Jovitos Aukštikalnytės-Varkulevičienės, Roberto Gritėno, Dovilės Gudačiauskaitės, Jurgitos Juodytės, Andriaus Kviliūno, Rimanto Milkinto, Jelenos Škulienės, Ulos Šimulynaitės ir Audros Vau (Vaupšienės) darbai.

Eilėraščio stebuklas

Šių menininkų kūrinius įkvėpė asmeninės istorijos, jas kūrybinėse dirbtuvėse rašė atsikratantieji įvairios priklausomybės: alkoholio, narkotikų, azartinių lošimų. Kaip pasakojo V. Dusevičius, „Aš esu“ bendruomenėje kūrybinės veiklos – apstu. Anksčiau jos nariai bendravo su aktoriais, žiūrėdavo spektaklius ir juos aptardavo. Dailės terapijos užsiėmimuose piešė, pernai kūrė drauge su menininkais. Pusmetį po du jie bendravo, tapė ir braižė, pykosi ir ieškojo kompromisų. Vėliau pristatė bendrus kūrinius.

Visiems svarbus klausimas, kaip gyventi šia diena ir džiaugtis tuo, ką turi. Kiekvienas ieško pilnatvės ir šeimos, kurioje būtų gera.

Šį birželį per keturis „Aš esu“ susitikimus bendruomenės nariai užrašė pluoštą istorijų. Jose jie dalijosi kasdieniais džiaugsmais ir rūpesčiais, svarstė, kaip gyveno, gyvena, ir svajojo, kaip norėtų gyventi ateityje.

„Iš kūrybinės veiklos naudos daug. Pirmiausia, žmogus gali iš kitos pusės pažvelgti į savo gyvenimą. Bendruomenėje jis sveiksta, nuo rytinės iki vakarinės maldos kapstosi po savo praeitį ir ją analizuoja per užsiėmimus su psichologais ar socialiniais darbuotojais. Paprastai šis kapstymasis po skaudžias patirtis nėra labai džiaugsmingas. O kūrybinių užsiėmimų metu nėra to spaudo „priklausomas“. Kartu kuriame ir džiaugiamės – juk kažkas ką tik sukūrė pirmą eilėraštį“, – kalbėjo kūrybinių dirbtuvių vadovas V. Dusevičius.

Menininkai perskaitė bendruomenės narių užrašytus tekstus – juose ieškojo „savo istorijos“ atspindžių, įdomių sakinių ar frazių, eilėraščio nuotaikos. „Priklausomybės tema tekstuose pasirodo, bet užrašytos ne vien autobiografijos ar narkoistorijos. Visiems svarbus klausimas, kaip gyventi šia diena ir džiaugtis tuo, ką turi. Kiekvienas ieško pilnatvės ir šeimos, kurioje visiems jos nariams būtų gera. Tokios patirtys – bendražmogiškos“, – tikino Vidas.

Sujaukė tėvų gyvenimą

Autorių tekstai ir gyvenimo fragmentai virto tapyba, fotografijomis ir vaizdo darbais. S. Maslauskaitė nutapė „Dukros palaidūnės“ istoriją. Ji rėmėsi tekstu, kuriame mergina pasakojo, kaip būdama šešiolikos pabėgo iš namų. Susidraugavo su jaunuoliais, kurie nepatiko jos seseriai. Kadangi ši autorei buvo autoritetas, S. Maslauskaitė pasitelkė biblinę sūnaus palaidūno aliuziją.

A. Zakarausko dvigubas portretas pavadintas „Double L Brushstroke“. „Double L“ tai – Laura ir Laurynas. Jo istorija prasideda taip: „Tėvai laukė gimstant mergaitės, o gimiau aš ir sujaukiau visą jų gyvenimą.“

V. Morkevičius nufotografavo smėlio dėžę su žaislais. Jam svarbus buvo tekstas, kurio autorius svarstė apie vaikystę. Kaip šis rašė, visos dienos, praleistos žaidimų aikštelėje, atrodė prasmingos ir turiningos. Su draugais jie po lietaus ant asfalto riedučiais piešdavo ženklus. Suaugus staiga įvyksta lūžis – laikas ima tekėti per lėtai arba per greitai, reikšmingų detalių nebepastebime kaip anksčiau, gyvenimas tampa nuobodus.

„A. Kviliūnas perskaitė kelias istorijas ir iš savo paties prisiminimų sukūrė klipą „Baimė“. Yra tokia žydiška patarlė: kai ką nors apšneku, tai įvykdau trigubą žmogžudystę. Žudau save, nes apkalbu bičiulį, žudau jį ir dar tą, kuriam kalbu. Pasakojame istorijas, o jos paskatina prisiminti ką nors panašaus iš savo gyvenimo, paliečia ir paveikia mus visus“, – įsitikinęs V. Dusevičius.

Stereotipus lydi paradoksai

Pasak „Mano istorijos“ kuratoriaus, šiuo projektu siekiama teigiamai veikti nuo priklausomybės ligų kenčiančių žmonių sveikatą ir dvasinę gerovę, taip pat – mažinti stigmatizuojantį visuomenės požiūrį į priklausomybės ligas. Koks yra tas požiūris? „Mano promočiutė sako, kad viskas – iš dyko buvimo. Ir visuomenėje gajus toks nejautrus, neteisingas požiūris, kad žmonės vartoja alkoholį ar narkotikus dėl neturėjimo ką veikti arba dėl to, kad neturi valios. Tačiau gydytojai seniai pripažįsta, kad priklausomybė – liga, ir valia su ja neturi nieko bendra. Juk draugui susilaužius ranką nesakome: „Pakentėk truputį, negi neturi valios?“ – mąstė V. Dusevičius.

Vidas yra Vilniaus arkivyskupijos socialinės pagalbos organizacijos „Caritas“ savanoris nuo 2011 metų, o „Aš esu“ bendruomenės veikloje dalyvauja nuo 2013-ųjų. Ši bendruomenė įkurta 2009 metais kunigo Kęstučio Dvarecko iniciatyva. Reabilitacijos programa paremta „Minesotos“ modeliu ir „12 žingsnių“ programa, į kurią įtrauktos ir savitarpio pagalbos grupės. „Aš esu“ remiasi krikščionišku mokymu – gyvenimo bendruomenėje svarba – ir yra atvira visiems, nesvarbu, kokios būtų religinės pažiūros.

Bendruomenėje taip pat dirba psichologai, socialiniai darbuotojai, socialinių darbuotojų padėjėjai, sielovadininkai, reabilitacijos ir reintegracijos į visuomenę specialistai, teikiantys pagalbą sveikstantiems asmenims ir jų artimiesiems.

„Paradoksalu tai, kad greta stereotipinio požiūrio egzistuoja problema: dažnas lietuvis susiduria su priklausomybės ligomis artimoje aplinkoje, – teigė pašnekovas. – Prašome ir reikalaujame, kad bendruomenės užsiėmimus lankytų sveikstantieji ir jų artimieji. Tai svarbu, nes kartais šeima ne padeda sveikti, o trukdo. Pavyzdžiui, mainais į blaivybę mama pažada sūnui nupirkti naują BMW automobilį, ir šis tampa jo mirties priežastimi. Yra buvę ir tokių tragiškų istorijų.“

Šilti spinduliai

„Aš esu“ dirba ir Vido žmona Rita Petrauskaitė-Dusevičienė – koordinuoja bendruomenės projektus, organizuoja renginius. Rita Vilniaus universitete įgijo socialinio darbo bakalauro ir sociologijos magistro laipsnį, o Vidas studijavo filosofiją, vėliau pasirinko religijos studijas. Šiuo metu jis yra Vytauto Didžiojo universiteto filosofijos doktorantas.

„Rita į „Caritą“ atėjo dar labai seniai, dirbo su užsieniečių integracijos sistema. Ir aš vienur bei kitur įsitraukiau, ėmiau dalyvauti, bet pagrindinį darbą nudirba ji, – pasakojo Vidas. – Idealiu atveju bendruomenė yra vieta, kur visi galime sveikti ir keistis. Nors priklausomybės neturiu, bet kiekvienas įgyjame skirtingų sunkių patirčių, o buvimas kartu su kitais jas teigiamai veikia – gydo. Žmonės drauge „sušyla“, atsiskleidžia, atgimsta naujam gyvenimui, atveria tikrąjį mūsų, sukurtų pagal Dievo paveikslą, pavidalą. Tų bendro buvimo kartu spindulių ir pats gauni.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"