Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Turkų „Čiauškutė“ čiauškėti nepaliauja

 
2016 02 15 15:06
Knygos pristatymą surengusios Balturka akademijos vadovas İshakas Akay. Alinos Ožič (LŽ) nuotraukos

Romanas „Čiauškutė“ Turkijoje populiarus iki šiol – jau beveik šimtmetį. Pagal jį sukurti net keli televizijos serialai, naujausias – prieš porą metų. Ankaroje diplomatinį darbą dirbusiai Halinai Kobeckaitei teko matyti baletą, pastatytą „Čiauškutės“ motyvais.

Lietuvoje romanas pamėgtas nuo pat 1960-ųjų, kai Valstybinė grožinės literatūros leidykla išleido jį išverstą iš rusų kalbos. Vertimas atiteko panevėžiečiui mokytojui lituanistui Benediktui Puodžiukaičiui (1915–1994).

Leidėjai iškart sureagavo į didžiulę paklausą – jau 1961-aisiais pasirodė antra laida.

Ambasadorės Turkijoje patirtis Halinai Kobeckaitei labai pravertė verčiant „Čiauškutę“.

Paukštelis nykštukas

Dvi leidyklos senąjį vertimą pakartojo Nepriklausomybės metais. Dar kartą grįžti prie kūrinio nusprendė „Alma littera“. 2008 metais išėjo jos užsakytas naujas vertimas. Turkų literatūros klasiko Reşato Nurio Güntekino (Rešato Nūrio Giuntekino; 1889–1956) „Čiauškutę“ iš turkų kalbos išvertė Halina Kobeckaitė. Neseniai knyga puošniai išleista serijoje „Pegaso kolekcija“, o Balturka kultūros akademija surengė jos pristatymą.

Romano veikėja – kilmingos Stambulo šeimos atstovė Feridė, pravarde Čalykušu, arba Čiauškutė, dėl nelaimingos meilės pabėga iš namų ir mokytojaudama atokiuose Turkijos kaimuose ir miesteliuose patiria įvairiausių nuotykių. Romanas užima išskirtinę vietą turkų literatūroje ne tik dėl spalvingų charakterių ir skaitytojų pamiltos herojės, bet ir dėl to, kad parodo XX amžiaus pradžios Turkijos visuomenės europėjimo procesus ir yra naujosios turkų literatūros, šiandien jau laikomos klasika, pavyzdys.

Čalykušu – turkiškai nykštukas, žvirblinių būrio paukštelis. Nuolat čiauškanti Feridė gavo tokią pravardę. Lietuviškasis pavadinimas „Čiauškutė“ – taiklus ir kūrybiškas, todėl vertėja ir leidėjai nusprendė jo nekeisti. Be to, jis – jau įsitvirtinęs „prekės ženklas“, nuoroda į pažįstamą „produktą“.

„Užrakinta“ literatūra

Nuo vaikystės aistringa skaitytoja H. Kobeckaitė sako nuolat pirkdavusi knygas, svajojusi išmokti kalbų ir versti. Baigusi Vilniaus universitetą, nusprendė pasinaudoti savo gimtąja karaimų kalba – pasirinkti kurią nors jai giminingą tiurkų kalbą. Taip atsidūrė Taškente.

Ilgainiui iš uzbekų, kazachų, azerbaidžaniečių, taip pat kitų kalbų ji išvertė 22 knygas. Tiesa, Lietuvoje orientas ilgą laiką pirmiausia sietas su Japonija, Indija. Artimaisiais ar Vidurio Rytais nelabai domėtasi.

Literatūrologas Vytautas Kubilius yra atkreipęs dėmesį, kad valstietiškai lietuvių kultūrai „rytietiški ornamentai“ iš viso buvo gana svetimi.

Sovietmečiu Lietuvoje pasirodė vos kelios turkų literatūros knygos, žinoma, išverstos iš rusų kalbos. Sovietijos santykiai su Turkija buvo gana įtempti, todėl ir turkų kultūra iki pat 1990-ųjų mums buvo „užrakinta“. Šiuo metu Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, sėkmingai leidžiamos Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko knygos. Pasak H. Kobeckaitės, jas labai gerai, talentingai verčia Justina Pilkauskaitė. O kultūriniai abiejų šalių ryšiai aktyviau megztis pradėjo nuo 1991-ųjų, kai Vilniuje įsikūrė Turkijos ambasada.

Halina Kobeckaitė

Drauge su tautine tapatybe

Ką reiškia teiginiai, kad R. N. Güntekinas – naujosios turkų literatūros kūrėjas? Senoji Turkijos, kaip ir kitų tiurkakalbių šalių, literatūra kurta arabų ir persų kalbomis. Persų kalba rašė ir azerbaidžaniečių literatūros klasikas Nizami, pagal kurio šedevrą „Septynios gražuolės“ Lietuvos rusų dramos teatre pastatytas spektaklis.

XIX amžiaus pabaigoje Stambule apie vieną žurnalą susibūrė grupė rašytojų (tarp jų ir R. N. Güntekinas). Jie kūrė nacionalinę literatūrą – turkų kalba. Tuo metu formavosi tautinė turkų tapatybė ir drauge – nacionalinė literatūra. Šie rašytojai nutolo nuo ankstesnei literatūrai būdingo romantizmo. Kai kas išskiria netgi atskirą kryptį – tiurkizmą.

R. N. Güntekinas parašė 19 romanų, išleido 7 apsakymų rinkinius, tritomę prancūzų literatūros apžvalgą, kūrė pjeses. Patyrė didelę prancūzų literatūros įtaką. „Čiauškutė“ pasirodė 1922 metais, o 1923-aisiais buvo įkurta Turkijos Respublika.

Pasak vertėjos, „Čiauškutės“ labai įdomūs charakteriai – gyvos sielos žmonės. Skaitytojams (gal dažniau – skaitytojoms) patraukli romano forma – dienoraštis.

Pagrindas – karaimų kalba

Prie įdomaus ir nelengvo vertėjos darbo H. Kobeckaitė grįžo po pertraukos. Pradėjusi diplomatinę tarnybą laiko vertimams nebeturėjo.

Tačiau kaip tik ambasadorės Turkijoje patirtis jai padėjo verčiant įvairias turkiškas realijas.

Bet pagrindų pagrindas – gimtoji H. Kobeckaitės kalba. Karaimų kalbos gramatinė struktūra beveik tokia pati, kaip turkų kalbos. Be to, panaši leksika.

Daugiau versti iš turkų kalbos H. Kobeckaitė šiuo metu neplanuoja, nors leidėjams galėtų pasiūlyti, jos manymu, dėmesio vertų turkiškų knygų.

„Čiauškutę“ ji išvertė maždaug per metus. Per tiek laiko paprastai išversdavo visas knygas. Į ankstesnį B. Puodžiukaičio vertimą vis pasižiūrėdavo ir dar kartą įsitikino, kad rusų vertėjai labai laisvai elgėsi su originalu.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"