Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Ugnė Žilytė: atėjau iš vaikystės

 
2016 01 18 6:00
Dviejų kartų tapytojai – Ugnė Žilytė ir Arūnas Žilys. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Savicko paveikslų galerijoje jau veikia grafikės Ugnės Žilytės tapybos paroda „Palikimas“ – dvylika drobių apie vaikystę, išgyvenimus ir sapnus.

Palikimas – laiškai

– Pasakojimą apie jus galima padėti nuo: gimė ir užaugo menininkų – dailininkų, literatų, aktorių – šeimoje. Jūsų biografijos pradžia ir atspindi „Palikimą“?

– Taip, čia sudėjau viską, kas esu. O esu tai, ką į mane sudėjo mano artimieji. Mano tėvo (Arūno Žilio, – aut.) šeima – dailininkai. Aš augau moterų kompanijoje, buvome: prosenelė, mamatė, mama ir aš. Taigi paroda labiausiai atspindi moteriškosios linijos prisiminimus.

Drobės sugulė į ciklą po to, kai praėjusią vasarą perskaičiau šūsnis artimųjų laiškų, kuriuos jie rašė vieni kitiems nuo pokario iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Pažinau žmonių, kurių gyvai nebuvau mačiusi, ištisus metus būtų galima rekonstruoti. Godžiai skaičiau laiškus, kuriuose užsimenama apie mano vaikystę. Todėl prie paveikslų – daug trumpų tekstų, kuriuose su humoru ar ilgesiu papasakoju kokį savo atsiminimų epizodą.

„Drobės sugulė į ciklą po to, kai praėjusią vasarą perskaičiau šūsnis artimųjų laiškų, kuriuos jie rašė vieni kitiems nuo pokario iki pat nepriklausomybės atkūrimo“, - pasakojo menininkė. /Roberto Garalevičiaus nuotrauka

– Kokią save pažinote iš laiškų, artimųjų akimis?

– Ir graudūs, ir juoką keliantys momentai. Mamatė rašo babai: „Mūsų mergelė (taip mane vadino) „iškošė“ Eglutės (mano mamos) vestuvių servizą, visą sukūlė iki paskutinio gabalėlio“ (juokiasi). Puiki mano vaikystė – visada jaučiausi mylima, augau laisvai, apsupta artimųjų dėmesio. Reikšminga mano mamatės figūra, iki šiol jaučiu didžiulį ilgesį jai. Ką ji manyje sudėjo, išliko. Kaip rašė Antoine“as de Saint-Exupéry – „Atėjau iš vaikystės“.

„Šviesa Liepkalnyje“ (2015 m.) /Asmeninio albumo nuotraukos

Tapyboje – ieškotoja

– Parodoje „Suvenyrai“ nostalgiškai pasakojote apie prisiminimus iššaukiančius daiktus, objektus, smulkmenas. Ir šįkart vaikystę vaizduojate per daiktus, natiurmortus?

– Už temos „kabinuosi“ senoviškai – man reikia istorijos, kurią galėčiau papasakoti, išgyvenimų. Ir šioje parodoje dominuoja natiurmorto žanras, nors jis skiriasi nuo to, kurį rodžiau prieš kelerius metus. Daiktai – išeities taškas. Atmintyje lieka ir kvapai, garsai. Bet ne tai norėčiau papasakoti. Šios drobės svarbios man asmeniškai. Jas tapiau sau, – kad neužmirščiau.

– Tapytojos amplua jums nėra visiškai naujas. Visgi, jis žavi dviem aspektais – spalva ir (kaip pati pavadinote) žaidimu. Žaisti, tai eksperimentuoti forma?

– Kaip drąsiai skamba – žaidimas. Kūryba man visgi yra rimta veikla. Tik grafikoje tiksliai žinau, ką noriu padaryti, kas proceso metu manęs laukia už kampo. O tapyboje nesijaučiu tokia saugi. Kai tapau, esu laisvesnė improvizacijai, ieškojimams. Mokiausi senosios tapybos, ilgą laiką tapiau kopijas – šis periodas manyje paliko įspaudą. Man rūpi perteikti erdvę, šviesą – paprasti meniniai, tradiciniai, klasikiniai tikslai.

– Užsiminėte: „Jei grafikoje esu tokia, kokia negaliu nebūti, tai tapyboje esu tokia, kokia užsigeidžiu“.

– Lyg truputį prisidengiu, kadangi dar neturiu išgryninto tapybinio braižo. Visgi tai – malonus procesas, kuriuo mėgaujuosi. Visad tapau iš natūros. Jau antrus metus kiekvieną antradienį einu į vadinamąją slaptą piešėjų draugiją, kur mūsų graži dailininkų kompanija iš natūros piešiame aktus. Man vis įdomu stebėti, tapyti, piešti.

„Sename dvare“ (2015 m.)

Sapnų užrašai

– Prisiminimai blėsta. Sapnai su parodos idėja taip pat rišasi savo mistiškumu, siurrealumu, metafiziškumu, tuo pačiu polinkiu išblėsti?

– Regis, užmiršai, o štai pasąmonėje lieka. Atsimenu, vaikystėje prieš užmigdama žiūrėdavau į babos trobelėje buvusios krosnies sieną. Matydavau ten piešinį – įsivaizduodavau moterį raudonais plaukais, atsigulusią nugarą į mane. Po daug metų suspanavau keistą raudonplaukę moteriškę ir niekaip negalėjau suprasti – kas ji? Tą pačią vasarą griovėme seną babos trobelę. Nurinkome visus daiktus ir atsivėrė ta siena. Netekau amo – staiga prisiminiau savo sapną.

Visąlaik sapnuoju namus Žvėryne, kuriuose prabėgo mano vaikystė ar Skuode, kur praleidau vasaras. Jie lyg stuburas, pagrindas, ant kurio veriu savo gyvenimą. Galbūt skamba poetiškai, bet, kai įtraukia kasdienybė ir rutina, būtent sapnai primena apie praeitį.

Mėgstu užsirašyti sapnus, turiu jų visą talmudą. Vartau, prisimenu ir vis bandau atrasti prasmę.

– Ar tapyba, o taip pat grafika, yra vienas būdų įamžinti „šviežius“, autentiškus prisiminimus, įtvirtinti palikimą ateičiai?

– Taip, savo vaikams. Esu prisirišusi prie praeities, apie ją galvoju daugiau nei apie ateitį. O kartais apninka baimė, kad pamiršiu. Kūryba – būdas sustabdyti laiką, pratęsti savo trumpą buvimą. Į ją sudedame tai, kas svarbu. Aktualios, socialinės temos mane ne itin domina. Atrodo, kuo čia dėtas menas?

– Kas jums yra palikimas? Kaip jį formuojate savo sūnui?

– Palikimas – kaip likimas. Prisimenu tokį epizodą: kieme mano sūnus žaidžia su berniūkščiais ir viena ausimi girdžiu, kaip jis jiems ką tai aiškina. Kalba mano žodžiais – mano veidrodis. Nors jam jau – aštuoniolika ir jis nori atsiriboti nuo šeimos, apsisuka ratas ir vėl matau, kad jis elgiasi taip pat, kaip aš pasielgčiau.

U. Žilytės paroda „Palikimas“ veiks iki 2016 m. vasario 11 d. Savicko paveikslų galerijoje.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"