Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Ukrainiečiai neįsižeis, jei nebus priimti

 
2016 07 26 6:00
Oleksandras Ščeluščenka: "Reikia būti ten, kur išties gerai jautiesi. Neįsižeisime, jei nebūsime priimti vietinės rinkos."
Oleksandras Ščeluščenka: "Reikia būti ten, kur išties gerai jautiesi. Neįsižeisime, jei nebūsime priimti vietinės rinkos." Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Nuo vakar Vilniuje galima aplankyti savaitgalį atidarytą ukrainiečių dailės galeriją „Cechas“ („Tsekh“). Sostinės Naujamiestyje, Vytenio gatvėje, įkurta nauja meno erdvė pristato šešių Ukrainos dailininkų ekspoziciją „Šuolis į Europą“. Tai – išsipildžiusi Oleksandro Ščeluščenkos svajonė.

O. Ščeluščenka – šiuolaikinio meno galerijos „Tsekh“ įkūrėjas Kijeve. Ji veikia nuo 2005 metų, padalinys Vilniuje – pirmasis užsienyje. Naujamiesčio rajone atidaryta galerija įsikūrė kitados nebaigtoje statyti katalikų bažnyčioje. Ji po karo, septintojo dešimtmečio viduryje, buvo tapusi statybininkų kultūros namais. Ukrainiečių dailininkų darbai padabino aukštas istorinio pastato sienas.

„Mes būtinai nugalėsime“, – susitikęs su „Lietuvos žinių“ žurnaliste greitakalbe bėrė vieną iš išmoktų sakinių lietuvių kalba. „Šį tą suprantu lietuviškai“, – prisipažino. Simboliška, bet tas sakinys taikliai tinka abiem situacijoms: Ukrainai bei neeiliniam įvykiui Lietuvos meno pasaulyje apibūdinti.

– Kodėl pasirinkote Vilnių? – teiravomės Oleksandro Ščeluščenkos.

– Su Lietuva susidraugavau diplomatės Gabrielės Žaidytės dėka. Ji, būdama Lietuvos kultūros atašė Ukrainoje, atrado mūsų galeriją Kijeve.

Pirmą kartą jūsų šalyje lankiausi 2008 metais. Ilgą laiką dalyvavome grupinėse menininkų parodose, įvairiuose projektuose. Prieš porą metų tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „Art Vilnius“ susipažinome su tuometiniu sostinės meru. Jam taip pat patiko mūsų galerijos „Cechas“ dailininkų darbai. Pasvarstėme, ar nereikėtų atidaryti tokios galerijos ir Vilniuje. Naujasis miesto vadovas irgi palaikė mūsų idėją. Nieko tokio, jei miesto savivaldybė nerems mūsų finansiškai. Esame savarankiški. Nenorime tapti našta. Geromis sąlygomis įsikūrėme gan didelėje erdvėje, kurioje greit bus atidarytas ir teatras. Albinas Arkauskas, būsimo teatro direktorius, skyrė mums vestibiulio dalį. Patalpoje, kurioje nebuvo nei grindų, nei lubų, nei elektros, padarėme remontą. Sužinojome, kad prasidėjus nepriklausomybei čia buvo įsikūrusi kėglinė. Kadangi sienos buvo stiklinės, tai šią patalpą praminė šaltuoju kambariu. Vieta ilgą laiką buvo apleista, niekam nereikalinga. Tuo ji ir patiko. Neužimsime niekieno teritorijos – nereikės spaustis. Mums svarbu, kad elfiška karalystė nebūtų pažeista. Jūs, lietuviai, panašūs į elfus. Norėtume taikiai egzistuoti šalia.

– Kaip sekėsi kurti Vilniaus „Cecho“ galeriją?

– Atvykau į Lietuvą kartu su žmona Olga. Ruošėmės galerijos atidarymui, dirbome kartu su dailininkais. Visi įdėjome dalelę širdies bei šilumos. Žinoma, samdėme specialistų, tačiau daug padarėme ir savo jėgomis. Mus sieja draugiška partnerystė.

Nerami Ukraina

Krymo aneksija, separatistinis konfliktas Rytų Ukrainoje, žmonių žūtys. Kaip paveikė meno žmones ši nestabili ir pripildyta sumaišties situacija? Kaip dailininkai reaguoja į tokią šalies padėtį?

– Ukrainoje dabar neramu. Revoliucija, karas. Gyvename patekę į stresinę aplinką. Tikimės, kad į Vilniaus galeriją atvyks daugiau lankytojų, nes čia jie jausis saugiau.

Šiuo metu dirbame su šešiais menininkais: Jevhenu Petrovu, Mykola Bilousu, Jaroslavu Derkaču, Serhijumi Oleksiuku, Rustamu Mirzojevu ir JAV gyvenančia ukrainiečių kilmės menininke Valya. Mūsų menininkų kūrybos tematikai nedarė įtakos karas. Jų kūriniuose nėra aštrios politikos. Galbūt todėl, kad dailė nėra greito pasakojimo būdas. Tai labiau artima karikatūros ir komiksų žanrui. Citatomis, interpretacijomis lengviau perteikiamos idėjos.

Vidiniai dailininkų išgyvenimai vizualiai atsiskleis nebent tada, kai vertinsime visos kartos darbus. „Cecho“ galerijos kuruojami menininkai neužsiima tokia savireklama. Nesistengiame spekuliuoti karo tema.

Nesame karo pabėgėliai iš Sirijos ar Pakistano, kuriuos reikia šelpti. Duoti maisto ir vandens. Toks įvaizdis gerokai pakenktų. Mūsų galerija bene pats sėkmingiausias nepriklausomas projektas. Turime daug gerbėjų, esame žinomi šešiolikoje pasaulio šalių. Atidarydami „Cecho“ filialą norime supažindinti Vilnių su ukrainiečių dailininkais ir kviestis svečių iš užsienio.

Mano promočiutė buvo lietuvė. Šeimos šaknys susipynusios su Lietuva. Labai myliu Vilnių, šiltus jo žmones. Čia malonu būti, norisi dažniau atvažiuoti.

Neverta blaškytis

– Galerija priims lankytojus nemokamai, penkias dienas per savaitę?

– Taip. Lankytojai išvys išskirtinius darbus, kuriuos ras tik „Ceche“. Pirmoji paroda yra grupinė menininkų ekspozicija „Šuolis į Europą“. Parodoje galima pamatyti tapybos, akvarelės darbų, instaliacijų.

– Menas parodo visuomenės išsivystymo, demokratijos ir tolerancijos lygį. „Cechas“ juda į tarptautinę terpę?

– Kodėl nevažiuojame į Berlyną, Londoną ar Niujorką? Reikia būti ten, kur išties gerai jautiesi. Nesižvalgyti į šalis, nežiūrėti kurlink visi buriasi. Jei norime išsivaduoti iš provincialumo, turime žvelgti plačiau. Neturėtume dairytis įvairiomis kryptimis ir žavėtis, kaip vienur ar kitur yra. Stengiamės sugriauti šį stereotipą. Pastebime, kad šiais modernių technologijų laikais žmones sujungia judėjimas, kelionės ir internetas. Didžiausia klaida to nesuprasti.

– Padedate meno žmonėms įgyvendinti jų kūrybines idėjas.

– Esu galerininkas, menininkų agentas. Pagal išsilavinimą – kinematografininkas. Kijeve studijavau televizijos ir kino prodiusavimą. Anksčiau į savo veiklą nežvelgiau pernelyg rimtai, tiesiog mėgavausi tuo, ką darau. Dabar užsiimu tik šiuo verslu. Tikiu dailininkų talentu, esu įsitikinęs jų sėkme, padedu jiems kurti, rengiu parodas, reklamuoju galimiems pirkėjams bei meno institucijoms. Visa ši veikla yra glaudžiai susijusi prodiuseriniais aspektais ir padeda siekti užsibrėžtų tikslų.

Ne pelnas svarbiausia

– Kaip manote, ar Lietuvoje pavyks laimėti kultūros būvio kovą?

– Lietuvoje esame iš meilės, ne iš išskaičiavimo. Neturime tikslo pralobti. Dailininkui svarbiausia, kad užtektų lėšų pragyventi, patenkinti kūrybinius poreikius – tuomet jis juda pirmyn. Galerijai reikia išsilaikyti ir turėti pakankamai pinigų kelionių išlaidoms padengti, dalyvauti renginiuose ir mugėse.

Suprantame, kad Lietuva nėra didelė šalis, o Vilnius – nedidelis miestas. Neįsižeisime, jei nebūsime priimti vietinės rinkos. Labai džiaugsimės, jei atkreipsite į mus dėmesį, tada įkopsime į svajonės viršūnę. Esame nusiteikę optimistiškai. Mums didelė šventė būti čia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"