Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

V. Jankausko fotografijose atgijo pagoniška kultūra

 
2017 07 18 16:00
Fotografuoti baltiškas šventes ir apeiginius minėjimus Virgilijus Jankauskas pradėjo prieš penkiolika metų.
Fotografuoti baltiškas šventes ir apeiginius minėjimus Virgilijus Jankauskas pradėjo prieš penkiolika metų. Asmeninio albumo nuotrauka

Fotografuoti baltiškas šventes ir apeiginius minėjimus Virgilijus Jankauskas pradėjo prieš 15 metų. Jo teigimu, Vilniaus rotušėje iki liepos 30-osios veikianti paroda „Stačios akys medinių dievukų“ iš ciklo „Tikėjimas“ nėra kuo nors išskirtinė – kaip ir daugelis rengtų ekspozicijų, atsirado iš pomėgio fotografijai, kuriai skiria daug laiko.

Paroda pavadinta pagal to paties pavadinimo poeto Sigito Gedos eilėraštį. Fotografijų autorius poeto lūpomis klausia: ar ne mūsų („ar ne mano, ne tavo“) akys žvelgia į dangų, kur amžinybės ramybę atrado protėviai, pagoniškieji dievai?

Anot V. Jankausko, svarbu pajusti praėjusių amžių dvasią: pasisemti išminties, pagarbos seniesiems papročiams, nenutolti nuo prigimties, neprarasti savasties, kuri glūdi giliai kaip senosios šventyklos ąžuolo šerdis. Reikia įamžinti tai, kas buvo brangu mūsų protėviams.

Fotomenininkas domisi istorija bei pagoniškąja pasaulėžiūra, kultūra, atėjusia iš Mažosios Lietuvos, kitaip dar vadinamos Prūsų Lietuvos (vok. Preussisch Litauen), istorinio-etnografinio Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regiono, apėmusio šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, gyventas lietuvininkų.

„Nežinau, ar čia laikas toks, ar bėgant metams Žemė pradeda greičiau suktis. Didžiausia prabanga dabar yra tapęs laikas.“

V. Jankausko parodoje „Dingęs kraštas“ Mažosios Lietuvos muziejuje (2012) perteikta Karaliaučiaus krašto praeitis – čia būta didingo pasaulio: su pilimis, dvarais, katedromis, mokyklomis, tiltais ir piliakalniais, laikas nepajėgė jų įveikti. Autoriaus darbai atsirado keliaujant po Mažąją Lietuvą, lankantis Kristijono Donelaičio gyvenimo ir kūrybos aplinkoje.

Autorius atskleidė, kad ateityje brandina mintį supažindinti su didžios asmenybės, filosofo, rašytojo, publicisto, kultūros veikėjo Vydūno gyvenimu – pakeliauti jo keliais.

Domisi lietuvių etnografija

V. Jankauskas gvildena etninės kultūros temą, autoriui įdomus lietuviškos pagonybės judėjimas. Anot jo, tai nėra ypač populiari tema. Ją kiek išsamiau yra plėtojęs nebent senojo (baltų) tikėjimo (lietuvietybės) idėjų propaguotojas etnologas, šviesaus atminimo Jonas Trinkūnas.

Domėtis senojo tikėjimo mitais, baltų švenčių apeigomis V. Jankauską paskatino kelionė į Ožnugario kaimą (Vilkaviškio r.) Kartu su Šiaulių „Raganų“ klubo narėmis sutiko žynį Kęstutį Juškį, kuris palydėjo į baltų šventovės vietą. Pasakojama, jog tai ypatinga erdvė, esą čia vyksta energinės anomalijos, neveikia kompasai, o žmones užplūsta keista savijauta. Atsidūręs neįprastoje aplinkoje smalsus fotografas ėmėsi darbo: tyrinėjo, fiksavo išskirtines šventės akimirkas. Taip atsirado pirmieji darbai, kurie ilgainiui virto ištisu fotografiniu pasakojimu apie didžiąsias baltų šventes Lietuvoje: Kupolę, Rudens lygę, Ilges, Mildos dieną, Gabijos šventę, Jorę ir kt. „Pasižadėjau kada nors surengti parodą, nors ir nežinojau, kada ar kur ji vyks, – prisipažino fotometraštininkas. – Atidaviau duoklę tiems metams, žmonėms, su kuriais buvau per šventes.“

Pasak pašnekovo, gamtos ir žmogaus ryšys – sunkiai telpa į pagonybės sampratą, juolab kad apie baltų tikėjimą nėra išlikę daug rašytinių šaltinių, perduodama iš lūpų į lūpas. „Jei tikite, kad saulė ryte pakils, o vakare nusileis, tuomet ir jus galima pavadinti pagoniu. Kiekvienas tikėjimas veda gėrio link. Jei žmogus praranda tikėjimą – sužvėrėja. Tikėjimas – tai duotybė“, – sakė V. Jankauskas.

Kartu nuo mokyklos suolo

Fotomenininkas pasakojo, kad jį ir sutuoktinę Alę sieja keturiasdešimt bendro gyvenimo metų. Abiejų vaikystė ir jaunystė prabėgo Klaipėdos mieste. Tik baigdami Klaipėdos vidurinę mokyklą bendraklasiai išsiaiškino, kad jiedu kilę iš Alytaus rajono. Vos už kelių kilometrų nuo Virgilijaus gimtojo miestelio Alovės kilusi ir Alė. Tikras paradoksas! „Per gyvenimą mes visur kartu: ir dirbame, ir keliaujame... Susituokėme vos baigę vidurinę“, – pasidžiaugė fotomenininkas.

Šiandien Virgilijus ir Alė Jankauskai džiaugiasi jau savarankiškai gyvenančiomis atžalomis, trimis anūkėmis. Paklaustas, ar nė vienas vaikų neina tėvų pramintomis pėdomis, žymus fotografas atsakė, kad jo patarimas pasirinkti mėgstamą darbą, gerai jį atlikti buvo išgirstas: dukra panirusi į mokslinę veiklą, dirba dėstytoja. Sūnus pasirinko kulinariją.

Abu V. Jankausko tėvai – gydytojai. Jie vaikinui vis kartojo, koks yra svarbus aukštasis mokslas. Būsimasis fotomenininkas, galima sakyti, neturėjo kito pasirinkimo: 1983-iaisiais baigęs Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas) įgijo inžinieriaus profesiją. Šešiolika metų dirbo pagal specialybę, tačiau jį nuolat lydėjo ir fotografija. Virgilijus neneigė – aukštojo mokslo diplomas nepraradęs savo svorio ir šiandien. Įgytos žinios labai praverčia. „Žmogui reikalinga smegenų mankšta“, – konstatavo jis.

Domėjosi nuo mažumės

Fotografija berniukas pradėjo domėtis dar vidurinėje mokykloje, lankė fotografijos būrelį, dalyvavo parodose. Fotografijos meno mokėsi pas fotožurnalistą, lietuvininką Albiną Endrių Stubrą. Studijuodamas fiksavo studentų gyvenimą.

V. Jankauskas prisipažino, kad šiandien jam pavyksta gyventi vien iš fotografijos – pajamų užtenka ir parodoms surengti. Penkiasdešimt septynerių fotomenininkas nebesistebi, kad kūrėjai parodas organizuoja savo lėšomis, savo iniciatyvomis.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Klaipėdoje įkūrė fotostudiją – fotografijos mokyklą „FotoCat“. Ją baigė daugiau nei keturi šimtai mokinių. Fotografijos paslapčių semtis čia ateina ir vaikai, ir suaugusieji. „Metų pabaigoje švenčiame gimtadienius, organizuojame mokinių parodas. Į mokyklą ateina visokių žmonių: turtingų, ir ne tokių turtingų, aukštas pareigas einančių. Susitikę nesame kalbėjęsi apie gyvenimo problemas... Visus vienija bendras pomėgis – fotografija“, – tikino V. Jankauskas.

Paklaustas, kodėl vis daugiau atsiranda besidominčių fotografavimo subtilybėmis, mėgstančių fiksuoti vaizdą, kūrėjas paaiškino, jog fotografija tapo prienama plačiajai visuomenei – šiuolaikinės technikos priemonės leidžia dokumentalizuoti įvykius, kad ir mobiliuoju telefonu. „Tai patogu, todėl toks fotografijos žanras sėkmingai egzistuos toliau. Gali fotografuoti, nors ir su degtukų dėžute, svarbu, kad užfiksuotas kadras būtų išraiškingas, perteiktų emociją. Viskas yra žavu, jei turi kokią nors prasmę“, – sakė jis.

Fotografija yra klaipėdiečio fotomenininko gyvenimo palydovė. Pirmieji fotoaparatai buvo juostiniai: „Smena-8M ir „Kijev“. Dabar juostą pakeitė skaitmena, nes rankų darbas atimtų marias brangaus laiko. Kita vertus, anot pašnekovo, juostelę vis tiek tenka nešti į laboratoriją, kur juostą išryškina ir suskaitmenina, neliko tos rankų darbo magijos kaip anuomet. „Nežinau ar čia laikas toks, ar bėgant metams Žemė pradeda greičiau suktis, – juokavo V. Jankauskas. – Didžiausia prabanga dabar yra tapęs laikas.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"