Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

V. Jaskūnas: Indijos meno išskirtinumas – ne tik Bolivudas, muzika ir šokis

 
2016 07 07 11:40
Reuters/Scanpix nuotrauka

Kad ir kaip lietuviai mylėtų Indiją, vizualieji šios šalies menai Lietuvoje nėra matomi, teigia Vilniaus Universiteto Orientalistikos centro direktorius, indologas ir menotyrininkas doc. dr. Valdas Jaskūnas.

Artėjant šiuolaikinio Indijos meno parodų „Pasakojimai apie Indiją“ ir „Neatsitiktinai“ bei meninių dirbtuvių ciklui, kuris liepos 19–27 d. vyks Užupio meno inkubatoriuje, su docentu kalbamės apie vienos seniausių ir turtingiausių žmonijos istorijoje – Indijos meno tradicijos – santykį su Lietuvos žiūrovu, rašoma VšĮ „Azijos menų centras“ pranešime žiniasklaidai.

– Kur slypi Indijos meninės tradicijos unikalumas ir kodėl ją galėtume laikyti viena seniausių ir turtingiausių pasaulyje?

– Kalbant apie Indijos meninės tradicijos unikalumą meno morfologijos prasme, ji nėra radikali išimtis – čia galime rasti tuos pačius meno žanrus ir technikas kaip ir kitose pasaulio vietose. Unikalia ją daro pati aplinka, kurioje gimė ir formavosi tradicinis menas. Kaip ir bet kur kitur, indiškoji tradicija atspindi vietos pasaulėžiūrą, tampa savotiška tam tikro laikmečio, kultūrinių kodų vizualizacija.

Valdas Jaskūnas /Organizatorių nuotrauka
Valdas Jaskūnas /Organizatorių nuotrauka

Itin ryški Indijos meno ypatybė – hibridiškumas. Jame susilieja įvairių išorinių įtakų, vidinių virsmų elementai, persikloja istoriniai, socialiniai ir kultūriniai ypatumai. Pavyzdžiui, tradicinė tapyba yra Irano persų ir vietinės Indijos tapybos, kuri nebuvo tokia ryški vizualinė medija, sąveikos rezultatas. Indijos menas yra figuratyvinis, o tai ją griežtai atskiria nuo islamiškojo meno. Pastarajame galioja atvaizdo draudimas, o skulptūra glaudžiai susijusi su hinduistine ir budistine ikonografija, kulto pastatais.

Indiškoji meno tradicija išplaukia iš darśan sampratos, kuri yra kilusi iš sanskrito žodžio drś, žyminčio žiūrėjimo, stebėjimo veiksmą. Ši samprata glaudžiai susijusi su religiniais hinduizmo motyvais, santykiu su dievu, jo atvaizdo garbinimu įvairiais pavidalais tapyboje, skulptūroje, architektūroje. Įdomu tai, kad indiškoje tradicijoje darśan apima ne tik vienpusį stebėtojo ir stebimo objekto santykį, bet ir galimybę pačiam būti pamatytam, o tuo pačiu ir palaimintam dieviškojo vaizdinio. Dvasinis regėjimas čia neatskiriamas nuo fizinio regėjimo, patyrimo, todėl vizualumas Indijos meninėje tradicijoje ypač svarbus ir sakralizuotas.

– Nepamirškime ir kino, muzikos, šokio – tai irgi gilias tradicijas turintys indiškieji menai. Bet ar jie gali būti vertinami taip, kaip, tarkime, tradicinė indų tapyba?

– Visi žino ar bent yra girdėję apie Bolivudą, kuris yra tapęs indiškų menų – kino, šokio, muzikos – reprezentacija. Bet tai tikrai ne viskas, ką Indija gali pasiūlyti. Šokis ir muzika – neabejotinai vena iš reprezentatyviausių ir labiausiai matomų meno formų, bet reikia pripažinti, kad tai nėra natūraliai išsivysčiusi tradicija, nes žvelgiant tūkstantmečius atgal, ji beveik niekada nebuvo scenoje ir tik britų kolonijiniu laikotarpiu, išnykus šventyklų šokėjoms kaip institucijai, šokis persikėlė į sceną. Performatyvūs menai patraukliai reprezentuoja Indiją, bet savo prigimtimi yra panašūs į Vakarų folklorinę tradiciją, kuri yra iš esmės sukonstruota tautinės valstybės kūrimosi pradžioje, kaip būdas reprezentuoti tautą.

Todėl pabrėžiant indų meno autentiškumą, vertėtų daugiau kalbėti apie tai, kas jame turi didžiausią rinkos vertę. Ir tai neabejotinai yra tapybinė tradicija – ypač Radžasthano, Mugholų ir Pahari miniatiūros, kurios susilaukia išskirtinio dėmesio tiek Indijoje, tiek Vakaruose. Galima ginčytis, ar tai yra geriausiai Indiją reprezentuojantis meno žanras, tuo labiau, kad miniatiūros turi persišką kilmę, tačiau čia ir atsispindi Indijos hibridiškumas. Muziejai ir bibliotekos užsienyje – Europoje, Amerikoje – nuolat perka, kolekcionuoja indiškosios tapybos kūrinius, juodojoje rinkoje jų taip pat itin gausu. Labai tikiuosi, kad ateityje Lietuvoje turėsime galimybę pamatyti autentišką miniatiūrų kolekciją, galbūt atsiras vietiniai šio meno kolekcionieriai, kurie leistų prisiliesti prie Indijos tradicinio meno širdies ir taip Indijos tapybinė tradicija atrastų savo nišą mūsų šalyje.

– Kaip indiškieji menai pristatomi pačioje daugiatautėje Indijoje ir kuo skiriasi jų reprezentacija už jos ribų, pvz. Vakaruose?

– Pačioje Indijoje yra itin daug kolekcionierių, kaupiančių ir saugančių įvairias meno kolekcijas, kurios yra itin garsios ir gausios, tačiau pati kolekcionavimo praktika į Indiją atėjo daug vėliau, po nepriklausomybės 1947-aisiais. Kadangi kolonijiniu laikotarpiu daug meno kūrinių buvo išvežta iš Indijos, tai paskatino intereso Indijos menui kūrimąsi, jo recepciją Vakaruose.

Nors savo prigimtimi muziejus yra Vakarietiška institucija, tačiau šiuolaikinėje modernioje kultūroje Indija nėra kažkuo išskirtinė – muziejų kultūra yra šiek tiek kitokia, nes minėtas darśan konceptas labai gyvas ir aktualus, todėl muziejus to pakeisti negali. Tačiau muziejus, kaip institucija labai stipriai formuoja santykį su tradicija ir kultūra, o Indijoje daugybė religinių formų yra kultūros dalis ir net nėra reikalo, kad muziejus ją pakeistų. Muziejus čia tampa kultūrinės atminties saugojimo instrumentas, kuris efektyviai veikia ir Indijoje. Visgi svarbu pabrėžti, kad Indija nėra tautinė valstybė, ji pasižymi daugiatautiškumu ir kurti vieną tautinį naratyvą yra sudėtinga.

– Kokią nišą Indijos meno tradicija turi Lietuvoje? Ar galime kalbėti apie tuo besidomintį ir, dar daugiau, tai išmanantį žiūrovą?

– Nors Indijos menas, kaip ir pati Indija, šiek tiek labiau pažįstama ir atpažįstama Lietuvos auditorijai, nei pavyzdžiui Afrika, tačiau lietuvių santykį su Indijos menu apibrėžti sudėtinga. Kadangi negalime lygiuotis į ilgametes Rytų meno kolekcionavimo tradicijas turinčias šalis, tokias kaip JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija ar Italija, tačiau tokie menai, kaip kinematografija, šokis, muzika yra jau pažįstami. Kadangi Bolivudo filmai buvo masiškai rodomi sovietmečiu, ta karta, kuri su jais užaugo ir subrendo, yra išlaikiusi artimesnį santykį su Rytais. Šokį ir muziką šiandien vis dažniau matome viešojoje erdvėje, o tai skatina interesą pažinti, domėtis. Tačiau yra tų menų, kurie, deja, beveik nežinomi. Tai – itin turtinga klasikinė tapybinė tradicija, miniatiūros, skulptūra. Lietuvos muziejai beveik neturi užsienio meno kolekcijų – ką jau kalbėti apie Indijos meno kolekcijas. Spragą šioje vietoje nulemia ir Indijos kultūrinė diplomatija Lietuvoje, kuri nėra itin aktyvi.

Apie Indijos meną, ar tai būtų Lietuva, ar ne, daugiausiai sužinome ne dėl to, kad apsilankome laikinoje ekspozicijoje, o dėl to, kad muziejai jau turi tradicijas, yra susikūręs profesinis ratas žmonių – kuratorių, menotyrininkų, kurie specializuojasi šiame lauke, tačiau kol kas Lietuvoje yra tik to užuomazgos. Neabejoju, kad Lietuva gali plėsti šią nišą, reikia tik vienos kitos parodos, entuziastingų žmonių, kurie kolekcionuotų, kuruotų indų meno kolekcijas, tuomet sklaida vystytųsi natūraliai, kurtųsi platesnė auditorija. Faktas, kad muziejinis verslas yra tarptautinė rinka ir čia daugiau padėtų tam tikros edukacinės priemonės moksleiviams, studentams, plačiai visuomenei, kurios būtų nukreiptos į vietinę rinką.

Paroda „Neatsitiktinai“ (No Coincidence) liepos 19–27 d., UMI Galera, Užupio g. 2a, Vilnius

Paroda „Pasakojimai apie Indiją“ (Tales of India) liepos 21–27 d., UMI galerija „Kalnas“, Krivių g. 10, Vilnius

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"