Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

V. Kuodytė: lengvas meno badas

 
2015 12 05 6:00
Viktorija Kuodytė darbą su studentais iškeitė į teatro būrelį vaikams. Ėmė domėtis kūrybiškumu ir švietimo sistema. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Bado meistras“ aktorė Viktorija Kuodytė kalba apie menininko pašaukimą. Franzo Kafkos pjesėje badas – tai kūryba, kūrybinė kančia, apdovanojimai, smalsaujantis ir nusigręžiantis žiūrovas. Bado meistras badauja 40 dienų ir primygtinai tikina galįs tai daryti dar ilgiau, nes būtent profesija jį ir maitina.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atlikusi V. Kuodytė – kino ir teatro aktorė, M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje baigusi fortepijono klasę, studijavusi dainavimą. Praėjusį sezoną vaidino Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje „Didvyrių aikštė“. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) aktorystės meno mokė studentus, dabar – vaikus, pati ir vėl tapo studente.

Vakarienė paruošta

– Kokia yra „Bado meistro“ metafora, pasak jūsų?

– Nors kalbama apie menininką, ją galima pritaikyti bet kurios profesijos žmogui: sportininkui, gydytojui, teisininkui. Žmogui, kuris turi idée fixe, nori ją įgyvendinti bet kokia kaina. Tačiau trokšta ir atlygio – žavėjimosi, vertinimo. Susiduriame su tam tikra jo puikybės forma – „Noriu, kad į mane žiūrėtų“. Įsivaizduokite šiais laikais kokį „psichą“, kuris pasistatytų stiklinį narvą viduryje Lukiškių aikštės. Vaidindama pati pasijuokiu iš tos puikybės.

– Spektaklyje išgirstame, kad tik menininkas supranta savo meno funkciją, kiti tegali interpretuoti. Iš čia kyla jo liūdesys.

– Jis liūdi, nes žino, kad nereikia daug pastangų Dievo duotybę, savo pašaukimą paversti vaisiais. Menininkai dažnai deklaruoja, kad kūryba vyksta kenčiant. Aktorius, išmokęs tekstą, įspūdingai pasako monologą, visą dieną negali atsigauti. Palyginkime jį su moterimi, kuri nuo ryto iki vakaro slaugos namuose rūpinasi senais žmonėmis, ir darosi juokinga.

Ir vis dėlto menininko prigimties trapumas – sunkus. Normalu ir tai, kad žiūrovui jis įdomus, kol pasidaro įdomu kas nors kita.

– Jums artimas norėjimas būti suprastai?

– Kuo toliau, tuo mažiau kankina. Prieš premjerą paskambinęs vienas žurnalistas klausė: „Nebijote, kad ši pjesė bus fiasko? Prieš šimtą metų nuskambėjo įtartinai, nemanote, kad ir dabar nebus priimta?“ Visai nebijau. Man ji atrodo labai aktuali. Mąstant apie E. Nekrošių – ir autobiografinė. Ar jis – ne Bado meistras iš didžiosios raidės?

– Iš tiesų, į teatrą ateiname „paskaityti“ E. Nekrošiaus. Stebina neišsemiami metaforų klodai, kurie rišasi į bendrą jo kūrybinį mazgą.

– Dėl to bado meistrui lengva badauti – jis visąlaik pilnas kūrybos. Pradžioje vis kartoja primityvią frazę „Vakarienė paruošta“ ir negali sustoti: jis dar taip gali, dar taip moka. Menininkas negali stovėti vietoje, jis yra neišsemiamas.

Pradėjusi repetuoti pjesę aktorė dešimt dienų laukė, kol pro duris įžengs bado meistras. Dešinėje - aktorius Genadijus Virkovskis. /Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Nebūk pasiruošęs

– Jums tiko bado meistro kūniškas trapumas. Mariaus Nekrošiaus scenografijoje matome dvi mažas mergaites, nors apsakymas rašytas vyrui.

– F. Kafka nupiešė daug bado meistro iliustracijų, visose – narvas, baisus perdžiūvęs vyras su barzdele. O mane sužavėjo, kad jis ypač išdidus.

Jau 18 metų nedirbau su E. Nekrošiumi – vaidinau senuose spektakliuose, bet naujų nerepetavome. Kažkam prasitariau, kad pasiilgau darbo su juo. Niekas taip nedirba su literatūra – kupiūruodamas, interpretuodamas tekstą be teksto. Nuo teksto buvau pavargusi. Po poros mėnesių paskambino režisierius, perskaičiau pjesę. Dešimt dienų laukiau, kol ateis bado meistras. Tas vyras neatėjo. Maža to, jog supratau, kad vaidinsiu bado meistrą, iš teksto nebuvo išmestas nė vienas žodis.

– E. Nekrošiaus teatras turi savo pamatą. Neįmanoma jo sulyginti su Krystiano Lupos „Didvyrių aikšte“. Jaučiate laikotarpio kaitą teatruose, ji jus veikia?

– K. Lupos braižas – pasitikėjimas literatūra, žmogaus (ne aktoriaus) intuicija, minties, plastikos išgryninimas. Ar šis modelis mane veikia? Taip, daugelį kartų prisiminiau K. Lupos mokymą: „Kur žiūri tavo mintis?“, „Nebūk pasiruošęs.“

E. Nekrošius režisūrinius sprendimus tikrina daug kartų repertuodamas, K. Lupa iki premjerinio išėjimo aktoriui leido pabandyti vos keletą kartų. Tačiau šiame darbe su E. Nekrošiumi atsirado kitokio braižo pojūtis, jis siekė improvizacijos. Kiekvieną repeticiją aktorių įpareigojo arba susigalvoti ką nors naujo, arba būti pasirengusiam pasiduoti tos dienos diktuojamai nuotaikai ir spontaniškai kylantiems sprendimams.

– Ar reikšminga toji apdovanojimų, diplomų, medalių galerija, eksponuojama spektaklyje?

– Galvojau apie savo tėvą (tenorą Edmundą Kuodį, – aut.), kurio du medalius atsinešiau iš surinktų diplomų dėžių, padėtų rūsyje. Tam tikrą laiką jie reikšmingi, bet vėl kam – pačiam sau? Įvertino, pažymėjo, pagerbė. Laimė – kokia ji trapi – tik akimirka. Kaip rašo mano mėgstamas portugalų poetas Fernando Pessoa, žmogaus gyvenimas – kaip paukščio skrydis. Praskrenda ir nepalieka jokios žymės. Bet to skrydžio metu mes aiktelim.

Šnipinėja švietimą

– Esate dainuojanti aktorė kaip ir seserys Gabrielia ir Jūratė, karjerą pradėjote muzikaliai. Sekėte tėčio operos solisto E. Kuodžio ir mamos pianistės pėdomis?

– Tėvas nubrėžė kūrėjo kelią (visos trys M. K. Čiurlionio gimnazijoje baigėme fortepijoną), bet kiekviena jį susikūrėme kitokį. Kad ir kaip būčiau norėjusi dainuoti, iš LMTA vokalo studijų buvau išmesta. Man pasakė, kad balsas – per mažas operai, nors visąlaik norėjau būti kamerine atlikėja. Iš tiesų dainuoti nebuvau pasiruošusi – paniškai bijojau žiūrėti į žmones. Negalėjau būti pianiste, nes bijojau groti scenoje. Nekenčiau dramos teatro, nes emocijų rodymas atvirai atrodė žiaurus. Bijojau būti savimi, greičiausiai dėl to ir tapau aktore.

– Baleto būrelį lankė abi jūsų dukros. Vadinasi, ir joms brėžėte kūrėjo kelią?

– Norėjau, kad abi pasimokytų muzikos. Manau, žmogus, prisilietęs prie muzikos, yra jautresnis pasaulio pajautai, iš jo gali pasiimti daug nuostabių dalykų. Kaip ir mano tėvai, vyresniąją „įkišau“ į „čiurlionkę“. Po trejų metų ją pasiėmiau, dar daug metų ji nenorėjo grįžti prie muzikos. O mažoji skamina kanklėmis, pianinu, nusifilmavo poroje filmų. Plačiai, be stabdžių ir pesimizmo žvelgia į pasaulį, visiška šviesa. Ko nelinkiu, – kad taptų aktore. (Juokiasi.)

– Pavyko pabėgti iš LMTA, nuėjote į Lietuvos edukologijos universitetą?

– Tai viena paslapčių. (Šypsosi.) Nuėjau pas vaikus į Filaretų pradinę mokyklą. Dirbu teatro būrelyje, darbas su pradinukais patinka labiau nei su studentais. Jie – itin kūrybingi, turi tokį troškimą kurti, kad beprotiškai metasi į pasiūlytą situaciją. Mąsčiau, kur dingsta šis kūrybiškumas, kai jie užauga. Technologijų ir informacijų amžius sudaro sudėtingesnes sąlygas kūrybos apraiškoms. Asmeninė jaunuolio vaizduotė užgožiama srautais virtualios vaizduotės, stebimos ekranuose. Ji labai patraukli, bet nėra sava. Kilus šiems klausimams panorau susipažinti su švietimo sistema – įstojau mokytis teatro pedagogikos – šnipinėju. (Juokiasi.)

„Didvyrių aikštėje“ sukūrė Anos vaidmenį (iš kairės - Eglė Mikulionytė ir Valentinas Masalskis). Aktorė teigė visada įsivaizdavusi, kad teatras gali keisti pasaulį, dabar mieliau grimzta į metafizines temas.

Premjeros žvakės suvalgytos

– Save vadinate XX amžiaus žmogumi.

– Tai jau tikrai. Sesė taip pat įstojo į Edukologijos universitetą, tik į kitą programą. Ji man sako: „Pražūsim, ten reikia viską „kompu“ rašyti, šriftus derinti, tarpus didinti.“ Beje, prieš metus, taip pat pasiilgusi žinių, buvau įstojusi į Vilniaus universiteto programą „Intermedialios literatūros studijos“. Buvau sužavėta, sėdėdavau per paskaitas išsižiojusi kaip į aukštos kultūros pasaulį patekęs žmogus. Studentai diskutuoja – tai man, XX amžiaus žmogui, taip pat buvo nauja. Įdomu, kad kuo giliau bridau į žinių pasaulį, tuo labiau jutau, kaip blokuojasi spontaniškumas. Vaidindama ėmiau save stebėti iš šono, kritikuoti ir vertinti. Daugeliu atvejų reikia tiesiog mestis į kūrybą, tai retkarčiais įgyjant daugiau patirtes pasimiršta.

– Cituojant spektaklį, premjeros žvakutės nuo torto suvalgytos. Kaip pailsite?

– Išėjusi iš repeticijų vis mąstydavau – nesame pavaldūs sustabdyti savo minčių. Nuo galvojimo pavargsta smegenys, bet vos spektaklis baigiasi – cinkt, ir viskas. Atsiskaitau, ir mintys iškart „išsijungia“.

– Po pirmo spektaklio?

– Po antro. (Juokiasi.)

– Kokiais kūrėjais, taip pat amato meistrais, žavitės?

– Antonas Čechovas man panašus į bado meistrą. Masė dailininkų, impresionistų. Galvojau apie Jūratę Paulėkaitę, Viktorą Šinkariuką ir jo sukrečiantį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad daug bado meistrų yra gyvų.

Tiesa, vienas sakinys iš apsakymo iškrito: „Tai buvo paskutiniai bado meistro žodžiai, bet jo užgesusių akių žvilgsnyje galėjai įžiūrėti tvirtą, nors jau ne tokį užtikrintą, įsitikinimą, kad jis badaus ir toliau.“ Sunkiai suvokiama, bet nuostabu.

DALINTIS:
0
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"