Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

V. Miškūnaitė: per ugnį ir vandenį

 
2015 09 12 6:00
Nuo šio sezono sopranas Viktorija Miškūnaitė yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro etatinė operos solistė.
Nuo šio sezono sopranas Viktorija Miškūnaitė yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro etatinė operos solistė. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Naujas teatro sezonas dar tik prasidės – šventė, džiaugsmas, pakilimas, bet operos solistei Viktorijai Miškūnaitei jau šiek tiek liūdna: po Jules’io Massenet „Manon“ premjeros išvažiuos operos statytojai prancūzai, Vilniuje dirbantys nuo rugpjūčio pradžios. Nors pavargsta ir net suirzta nuo intensyvaus darbo, dainininkė šių repeticijų nekeistų į jokį poilsį.

Nuo rugpjūčio pradžios ji vaikšto briaunomis ir ašmenimis – paskui savo heroję Manon, balansuojančią tarp kraštutinumų, tarp „galima“ ir „negalima“, gyvybės ir mirties. Kuo arčiau premjera, tuo labiau tie ašmenys išgalandami. Bet šiuolaikinis operos dainininkas turi būti pasirengęs ekstremaliems išbandymams ir netgi turėti akrobato ar kaskadininko gebėjimų, kaip Cirque du Soleil artistai. Solistė įsitikinusi: į šią „Manon“ ateis net tie, kurie nekenčia operos ir apskritai teatro. Ji pati dėl to padarys viską.

Pokalbiai irgi gali varginti. „Po dainavimo paprastai vengiu kalbėti bent pusvalandį, net su artimais žmonėmis, neatsiliepiu telefonu“, – prisipažįsta Viktorija. Kava taip pat ne pats tinkamiausias gėrimas, bet dabar ne metas atsisakyti dažno jos gurkšnojimo – padeda išlaikyti reikiamą tempą nuo 9 ryto iki 9 vakaro. Nes bėgamas maratonas: muzikinės ir sceninės repeticijos, kostiumų primatavimai, prancūzų kalbos papildomos pamokos ar kiti iš anksto nesuplanuoti darbai.

– Nuo prancūzų kalbos ir pradėkim. Ji nepaprastai graži, kai kalba prancūzai. O kai reikia dainuoti kitakalbiui, ar netampa monstriška?

– Bet kai jau įsisavini fonetiką ir kitus ypatumus, dainuoti ja žymiai lengviau nei kitomis kalbomis. Netgi išsprendžia kai kurias vokalines problemas. Balsas atsiduria labai patogioje pozicijoje, lengviau formuoti garsą.

„Manon“ stato prancūzai, todėl suprantama – jie nori tobulos tarties. Įsivaizduoju, kad galime jiems ir komiškai atrodyti. Bet – bandome, mokomės, stengiamės, tikrai iš visų jėgų.

Prancūzų operos stilistika visai kitokia nei italų, visos frazės parašytos taip, kad atitiktų tos kalbos melodiką. Prancūzams tai natūralu, o mums reikia pajusti ir išmokti, adaptuoti savo vokalinę techniką prie šios muzikos. Tačiau taip atrandi daugybę spalvų ir niuansų. Pavyzdžiui, kaip sudainuoti visokius ištiktukus? Italų muzikoje tektų dainuoti visa jėga, „pilnu“ balsu. Čia – kitaip.

Nenuspėjama, nepasotinama

– „Manon“ muzikos vadovas – dirigentas Cyrilas Diederichas, režisierius – Vincent’as Boussard’as. Statydami operą režisierius ir dirigentas paprastai tarsi grumiasi, kuris bus svarbesnis.

– Visada! Visada tarp jų vyksta šaltasis karas. Kiekvienas stengiasi dominuoti. Režisierius teikia savo koncepciją, o dirigentas nori, kad žiūrėtum į jį, paisytum jo. Mes, vokalistai, priversti ieškoti diplomatinių sprendimų, kad abu liktų patenkinti. Laviruojam.

– O kaip jums? Prima la musica?

– Čia yra dramma per musica. Yra siužetas. Vadinasi, muzika neturi trukdyti jo pasakoti. Teko Marijos teatre klausyti „Aidą“. Finalinį Radameso ir Aidos duetą solistai dainavo susikibę už rankų, žiūrėdami į dirigentą. Neįtikina tokie įsimylėjėliai! Neįdomu.

Muzikinės repeticijos labai svarbios, bet tai pirminis, parengiamasis etapas. Žiūrėti į dirigentą, sekti orkestrą – koncertinis atlikimas. Jei esi operos teatro artistas, pasakoji siužetą, perteiki siužetinę liniją, turi pereiti į kitą lygmenį: muziką jausti visu kūnu, dirigentą matyti nežinia kokiu periferiniu matymu – kad tik netrukdytų tau pasakoti istorijos.

– Ar ko nors galima pasimokyti iš Manon?

– Pasak jos mylimojo de Grijė, tai trys moterys vienoje. Tikrai taip. Manon tokia nenusakoma, nenuspėjama, prieštaringa. Chimeriška būtybė. Nežinia, kaip pasielgs po minutės.

Kokia ji atrodys žiūrovams? Nelygu jų moralinės nuostatos. Gal tikrai barakuda, siekianti naudos, trokštanti malonumų, pramogų, hedonistinio gyvenimo būdo vergė? Bet analizuodama personažą padariau išvadą, kad čia žmogiškoji prigimtis. Kiekviena moteris, ko gero, tokia ir yra. Bent iš dalies. Tik vienos tą prigimtį išreiškia, kitos slopina. Vienintelis moters pastovumas – nepastovumas.

Manon palydovas – nuoširdumas. Ji susižavi vienu vyru, paskui kitu, tada briliantais, tada trokšta Paryžiaus, šėlsmo – ir visko labai nuoširdžiai. Neslėpsiu – ši herojė pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Mes vis svajojame apie tai, kas bus: po mėnesio, po Kalėdų, po Velykų, vis laukiam ir tikimės svarbaus įvykio ar permainų. Manon mane moko džiaugtis šia diena. Ši akimirka yra pati svarbiausia. Imk viską, kas įmanoma, kiek tik gali, nes „kas žino, ar mes gyvensim rytoj“. Jos nepasotinamumas – jos gyvenimo filosofija.

– Jei lygintume su „Traviatos“ Violeta, kaip kryptų svarstyklių lėkštelės?

– Kolegoms esu sakiusi: duočiau tris Violetas už vieną Manon – charakterio sudėtingumo požiūriu. Violeta, nors kurtizanė, yra kilni moteris, turinti savo vertybes. Per visą operą ji išlieka vienoda, tai labai vientisas personažas. Jos meilė pasiaukojanti. Manon visiškai kitokia. Niekas nežino, ką ji, pagauta impulso, sumanys iškrėsti. Tuo pačiu metu verkia ir juokiasi, ir nežinia, kodėl. Yra pavojus pasiklysti tuose emociniuose sluoksniuose. Muzikos požiūriu sudėtinga, nes labai staigiai kaitaliojasi harmonija, dinamika. Herojė apsisprendžia vykti į vienuolyną, o po penkių minučių jau bėga su de Grijė į Paryžių. Žodžiu, muzikinis trileris, tik spėk sekti, kas dedasi scenoje. Daug fizinio veiksmo, taigi dainuoti neuždūstant – irgi uždavinys.

Išeiti iš patogumo zonos

– Ar jus žavi toks personažas, kaip de Grijė?

– Dar ir kaip! Kuri tokio vyro nenorėtų? Bet jie egzistuoja turbūt tik romanuose, poezijoje. Ar gyvenime tokių esama? Kad sektų paskui tave į pragarą, kartu pereitų ugnį ir vandenį. Svajonė, stebuklas. O jis myli besąlygiškai, kad ir kiek Manon jam nusidėtų, kad ir kiek padarytų klaidų. Myli tokią, kokia ji yra. Mylimosios nenuspėjamumas ir nuoširdumas jį keri ir veda iš proto.

– Kaip tokią meilę parodyti scenoje neblefuojant?

– Abbe Prevost romanas vadinasi „Istorija apie kavalierių de Grijė ir Manon Lesko“. Svarsčiau, kodėl opera – tik „Manon“. De Grijė ir Manon – lygiaverčiai partneriai. Nežinau kitos operos, kur būtų tiek duetų. Meilės linija – labai įdomi. Įdomu, kaip persipynę šitie charakteriai: besąlygiška de Grijė meilė ir Manon akimirkos žavesio meilė. Betgi ir jos meilė – tikra. Jei dabar ji su de Grijė, tai šimtu procentų su juo. Netrukus bus su Bretinji – taip pat šimtu procentų.

– Jūsų partneris tenoras per repeticijas kuo nors prilygsta personažui?

– Aš juokiausi: iš kur tu toks atsiradai – visiškas de Grijė? Sakiau: čia gal specialiai tau parašyta ta muzika!

– Vadinasi, esama tokių vyrų.

– Netgi vizualiai, man atrodo, jis tipiškas de Grijė. Didelė laimė dirbti su tenoru iš Belgijos Michaeliu Fischi-Spadaccini. Be galo nuoširdus, švelnus, poetiškas partneris. Mes labai vienas kitam tinkame ir džiaugiamės vienas kito profesionalumu. Tai svarbu – kad sutaptų energijos, emocijos. Sutampa netgi požiūris į muzikinius ar vaidybinius dalykus. Neslėpsiu, mes ir pasipešam, nes jo karštas temperamentas, bet daug diskutuodami kompromisą randam.

– Ko reikia, kad būtum geras kolega?

– Visų pirma būti doru žmogumi. Nepamiršti, kad šalia yra kitas, kuriam, kaip ir tau, reikia paramos, palaikymo, supratimo.

– Manon – emociškai aktyvus personažas. Jeigu solistą užvaldo emocija, ar dainavimo technika nenukenčia?

– Pavojų kyla: tenka susiimti ir kontroliuoti save. Bet reikia ir atsipalaiduoti. Režisierius vis kartoja: nevaržyk savęs, paleisk emocijas, išsidraskyk, išsiplėšyk. Per repeticijas daug ką bandau maksimaliai, žiūriu, kaip pasiseka, kokios pavojingos vietos. Naudinga išeiti iš savo patogumo zonos ir mėginti pasiekti daugiau nei gali. Atradusi džiaugiesi, kad išdrįsai. Taigi emocijos ne tik trukdo. Sėkmingai suderintos su balsu jos leidžia išgauti netikėtų spalvų.

– Ar kada panikavote scenoje?

– Mes tik atrodome ramūs, o iš tiesų dar ir kaip panikuojame. Per „Šikšnosparnio“ premjerą orkestrui užgrojus ūvertiūrą, man prasidėjo panikos priepuolis. Pirmąsias dešimt minučių scenoje galvojau tik kaip nenualpti. Per trejus metus išmokau baimę įveikti, paversti pozityvia, įkraunančia, stimuliuojančia energija.

Gražiai atrodyti – darbas

– Kas, jūsų manymu, duoda toną šiuolaikinei operai?

– Jau kuris laikas vyrauja modernūs pastatymai. Klasikinė opera adaptuojama dabarties žmogaus pasauliui. Ieškoma senos istorijos „kito kampo“. Tai gerai, nors itin drastiški sprendimai, tarkim, šokiravimas fiziologiniais būdais, man nepatinka.

– Kas iš dainininkų diktuoja madas?

– Yra garsių solistų, kaip Anna Netrebko, Angela Gheorghiu, Jonas Kaufmannas – daugybė. Bet, manau, solistų kultas praėjo. Solistas – tik įrankis režiseriaus koncepcijai įgyvendinti. Todėl neužtenka tik dainuoti: reikia puikiai vaidinti, gerai atrodyti, būti amžinai jaunam, šokinėti, stovėti aukštyn kojom, kaboti žemyn galva. Didžiuliai reikalavimai. Scenoje kartais jaučiamės kaip užprogramuoti robotai. Ir niekas mūsų nepatausoja, nesiskaito su nuovargiu...

– Dėl atrodymo bėdų neturite. Ar išeinate iš namų be makijažo?

– Gražiai atrodyti turbūt jau tapo mano darbu.

– Praėjusį birželį spaudos konferencijoje, pristatančioje būsimą sezoną, dainavote apsirengusi labai įdomia suknele. Kieno sumodeliuota?

– „Givenchy“. Gavau dovanų nuo savo didžiulių gerbėjų, vienos šveicarų šeimos. Jie labai mane palaiko, stebi karjerą, atvyks paklausyti ir „Manon“. Yra daug žmonių, kuriems be galo patinku. Be jų nebūčiau ten, kur esu. Neturiu tiek daug tikėjimo savimi, kiek aplinkiniai – manimi. Tai įpareigoja nenuvilti, siekti to, ką jie manyje jau dabar avansu mato.

– Praeis premjeros karštligė, prasidės kasdieniškesnis darbas. Kas dar laukia šį sezoną? Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dainuojate jau trečius metus, o nuo dabar – etatinė solistė.

– Premjeros – rezultato – laukiu. Bet liūdna, kad išvažiuos prancūzai, su kuriais taip susidraugavom!

– Atvažiuos kiti, „Bohemos“ statytojai.

– Taip, vaidmenų nemažai: Violeta, Mikaela. Iš debiutų bus Miuzetė „Bohemoje“, Elizabetė „Don Karle“. Labai laukiu Tatjanos „Onegine“. Šis intensyvus sezonas bus skirtas teatrui, teko net atšaukti savo Coco Chanel projektą.

– Dainininko darbas lyginamas su angliakasio.

– Bet taip ir yra. Kitiems atrodo: ateinu, padainuoju, gaunu gėlių ir valio. Pasiruošti vienam spektakliui trunka ir pusę metų, o dešimt minučių dainavimo prilygsta dešimčiai medkirčio darbo minučių – tiek mes išspinduliuojam energijos. Iš tiesų tai visų pirma fizinis darbas. Laukiu nesulaukiu, kada operinis dainavimas bus įtrauktas į olimpines žaidynes. Kad kūnas tvirtėtų, nuolat gautų krūvio, lankau baseiną. Plaukimas padeda subalansuoti kvėpavimą. Po spektaklio būnu šlapia kaip po geros treniruotės sporto klube. Prieš premjerą numetu iki penkių kilogramų. Ir dabar jie nukrito. O po to svorio nepriaugu todėl, kad nevalgau vakarais, po spektaklių.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"