Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

V. Palčinskaitė vėl vejasi vasarą, o mums siunčia labų dienų

 
2015 12 01 12:17
Ponia (viduryje), Tarnaitė ir Kaimynas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

„Ponia pabaigė knygą“, – atsiduso ir pranešė Tarnaitė. Vėlus darganotas vakaras, prietema, žvakių šviesa, fortepijonas. Ponia (Violeta Palčinskaitė) laukė svečių.

Pasitikti juos buvo patikėta aktyviai, apie viską savo nuomonę turinčiai Tarnaitei (leidyklos „Tyto alba“ vadovei Lolitai Varanavičienei). „Rašė Ponia trejus metus! – aikčiojo ji. – Kankinosi! Nemiegojo! Kilnojo popierius. O jau kiek poetai turi tų popierių – tvarkyk ir tvarkyk. Bet dabar, knygai išėjus, ji nervinasi dar labiau – kritikai nerašo!“

Knygą Tarnaitė buvo skaičiusi ir štai taip komentavo: „Nuotraukų nėra... Skyrius apie vyrus jos gyvenime irgi nieko ypatingo. Dauguma – mirę, vadinasi, jų nerodys LNK, nerašys žurnalas „Žmonės“...“ Būtų radusi ir daugiau kliaučių, bet jau ėmė rinktis svečiai: Kaimynas, Muzikas, Anesteziologas, Artistė, Užsienietė, Vytukas iš Žvėryno.

Žodžiu, autobiografinės Violetos Palčinskaitės knygos „Atminties babilonai arba aš vejuos vasarą“ pristatymas Vilniaus rotušėje buvo teatralizuotas. Kaip nedidelė pjesė. Kas – režisierius? Gal tas pats kažkas, kas vedžiojo autorės ranką, kai ji rašė šią knygą. O buvo prisiekusi, kad memuarų – tai jau niekada.

Kaimynas – Kazys Saja. Kaip ir autorė, gyvena tame pačiame rašytojų name Antakalnio gatvės pradžioje netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Jis ir V. Palčinskaitė – vienos knygos bendraautoriai („Dėmesio! Žiūrėk į mane“). Pasak Kaimyno, vertybės yra V. Palčinskaitės išsaugotas vaikiškumas ir jos apsisprendimas šviesti pasaulį per vaikus. Taikli jo parinkta Carlo Gustavo Jungo citata: „Šiuolaikinis žmogus nesugeba kurti pasakų, todėl nepastebi daugelio dalykų.“

Užsienietė – Jana iš Čekijos, greitakalbe pažėrusi čekišką skaičiuotę (Laima Štrimaitytė). Jana – žinomos V. Palčinskaitės pjesės „Andrius“, vėliau virtusios kino scenarijumi, herojė. L. Štrimaitytė – aktorė, skaitovė, su kolega Vytuku iš Žvėryno (Vytautu Taukinaičiu) važinėjusi po Lietuvą drauge su V. Palčinskaite – susitikti su vaikais. Gal dešimt metų. Pasak jos pačios, kol pražilo. Tokie, pražilę, aktoriai suvaidino Andriaus ir Janos sceną.

Tada suskambo Tarnaitės išmanusis. Kritikas (Kęstutis Urba) pranešė, kad jis atvyksta ir nekviestas. Kabinėjosi ir priekaištavo, nurodinėjo trūkumus ir netgi ydas – viską žaismingai. Pasak K. Urbos, gal trečdalis jo disertacijos buvo apie V. Palčinskaitės kūrybą. Jis bene pirmasis pavadinęs ją vaikų poezijos ir dramaturgijos klasike. O knygos skyrių „Keturiasdešimt kupranugarių“ kritikas palygino su geriausiomis Vytautės Žilinskaitės humoreskomis.

Muzikas (Giedrius Kuprevičius) grojo miuziklo „Aš tau siunčiu labų dienų“, sukurto kartu su Violeta Palčinskaite, fragmentus. G. Kuprevičius – V. Palčinskaitės muzikos mokytojo Viktoro Kuprevičiaus sūnus.

Rašytojas Saulius Šaltenis, kažkada Kryme su kolega Leonidu Jacinevičiumi nesutikęs parduoti Violetos Palčinskaitės azerbaidžaniečiams už didelius turtus, šįkart įsijautė į Praeivio vaidmenį. Užsuko pasakyti savo nuomonės apie naują knygą, nes prisiskambinti autorei nepavyko. „Elegantiška forma; moteriškai jauki ir subtiliai atvira knyga; perskaičius man daug kas paaiškėjo“, – S. Šaltenis neslėpė visą gyvenimą stebėjęs kolegę Violetą. „Dabar daug ką supratau naujai“, – jis galvoje turėjo autorės pasakojimus apie savo žydišką kilmę, kūdikystės ir vaikystės metus, visam gyvenimui palikusius baimės ir atsargumo žymes.

„Jos lopšys kybojo virš giltinės dalgio, – sakė K. Saja. – Ji galėjo parašyti labai tragišką knygą, bet apie tai kalba santūriai.“

„Man ji visada buvo mergaitė iš skrynios“, – dėstė S. Šaltenis. Apie tą skrynią, kurioje buvo slepiama tik gimusi, rašytoja yra užsiminusi dar anksčiau, rašytojų autobiografijų sąvade.

„Aš kažkada jus bučiavau...“ – citavo S. Šaltenis V. Palčinskaitės eilėraščio eilutę ir prisipažino, kad knygos paveiktas jaučiasi jaukiai, tarsi vaikystėje tėvų pabučiuotas prieš miegą. O dabar – Violetos pabučiuotas.

Artistė (Dalia Storyk) skaitė ištraukas iš knygos, Anesteziologas (Vygantas Kazlauskas) dainavo savo sukurtas dainas pagal V. Palčinskaitės eiles – apie Mickevičiaus slėnį, senamiesčius, pūgą. „Violeta – mano muzikos pradžia“, – sakė V. Kazlauskas.

Kad ir kaip smagu šnekučiuotis, muzikuoti, visada ateina laikas skirstytis. Autorius lieka vienas. Viena prie žvakių liko poetė, dramaturgė, vertėja. Su jos kūryba – poezija ir pjesėmis – užaugo ne viena skaitytojų karta. Likusi viena Autorė pasakojo nenorėjusi slegiančios, sunkios, liūdnos knygos. Joje parašė apie mūsų kultūrai didelius, svarbius, o jai – mielus ir artimus žmones: Juditą Vaičiūnaitę, Juozą Miltinį, Donatą Banionį. Taip pat apie tokius, apie kuriuos vargu ar kas nors parašys, tarkim, Žaliakalnio lėlių daktarą iš jau nutolusio laiko. Kaip sako Maurice“o Maeterlincko pjesės „Žydroji paukštė“ Seneliai: „Mes gyvi, kol mus kas nors prisimena.“

Knygą apipavidalino Ilona Kukenytė.

*

„Tu būtinai turi parašyti tokią knygą“, – ragino Violetą Palčinskaitę draugė ir kolegė Judita Vaičiūnaitė, išleidusi autobiografinius etiudus „Vaikystės veidrody“. „Tu tik pradėk ir viskas išsilies savaime“, – įkalbinėjo ji, išgirdusi priešgyniavimus, esą tai labai sunku.

„Atminties babilonuose...“ yra skyrius „Judita“. „Dabar susitinkam jos eilėraščiuose, mažų kavinaičių šešėliuose arba po nostalgišku jai skirtu atminimo skėčiu“, – rašo autorė.

„Atminties babilonai“ – poetinis įvaizdis: bokštai kyla į dangų, griūva, virsta, susimaišo ir išnyksta, visai kaip žmogaus prisiminimai. „Aš vejuos vasarą“ – garsi V. Palčinskaitės pjesė vaikams, o šiame kontekste vasaros vijimasis – ironiškos užuominos apie lekiantį laiką ir jo įnorius.

Knygos viduryje – skyrelis „Kodėl“. „Kodėl labiausiai užgauna širdį tie, kurie arčiausiai širdies? Kodėl parduoda artimi draugai? Kodėl skaičiuojam svetimus pinigus? Kodėl pamirštam, kad esam mirtingi, o paskutiniai marškiniai – be kišenių? Kodėl visuomenė dažnai atleidžia nusikaltėliui, bet svajotojui – niekada? Kodėl stengdavausi nuslėpti, kad dirbu Žydų muziejuje? Gal kažkas manyje ne taip? O gal kažkas ne taip visuomenėje? Kodėl pagaliau trankausi po pasaulį kaip koks amžinas žydas, nerasdama sau vietos?“ Sunkūs klausimai. Bet knyga tikrai nei slegianti, nei sunki, nei liūdna.

Ji iliustruota spektaklių, pastatytų pagal autorės pjeses ir scenarijus, afišomis, programėlėmis, o kiekvienas skyrelis pradedamas kokio nors asmeninio jos daikto nuotrauka. Viršelyje – paukščiukas, Stasio ir Sofijos Palčinskų, kurių šviesiam atminimui ir paskirti „Atminties babilonai“, prieškarinės Kalėdų eglutės puošmena. Į jį visi atkreipia dėmesį. „Jis neša man laimę, – sako autorė. – Dabar neš ir skaitytojams. Esu tikra, kad stebuklingą Kūčių naktį jis užgiedos visiems.“

Pristatymo pjesė prasidėjo.
Kaimynas (Kazys Saja) nustebino Tarnaitę (Lolitą Varanavičienę).
Muzikas – Giedrius Kuprevičius.
„Tą vyną su jumis perpus ir vandenį perpus jau gėriau...“

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"