Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

V. Račickas rašo teigiamiems išdykėliams

 
2016 08 06 6:00
Vytautas Račickas – dažnas svečias mokyklose ir bibliotekose. "Važiuoju visur, kur esu kviečiamas", - sakė jis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Vytautas Račickas – pernai Lietuvos bibliotekose skaitomiausias vaikų ir paauglių rašytojas. Beveik 30 tūkst. kartų jo knygos buvo paglostytos jaunųjų bičiulių akimis.

„Čia nėra jokios paslapties“, – sakė V. Račickas. Jo manymu, vaikai skaitymu užsikrečia vieni nuo kitų. Tuomet ir puola strimgalviais prie knygų, jos tampa populiarios. Šiai minčiai pritaria ir bibliotekininkai. Kai kokia nors knyga sulaukia vaikų ir jaunimo dėmesio, ją panūsta perskaityti daugelis. Visuotinio susidomėjimo pasiekusios knygos virsta skaitomiausiomis. Tačiau tokios tapti gali tik įdomios, dažnu atveju linksmos knygos.

Pasak populiaraus rašytojo, vaikams adresuotos knygos negali būti nuobodžiai ilgos – be humoro, nuotykių ar linksmybių. Jis įsitikinęs, kad istorijų trumpumas turi nemažą reikšmę skaitomumui. „Perskaitęs tokią istoriją gali atsikvėpti, o pailsėjęs – imtis kitos, – tikino V. Račickas. – Dar labai svarbu, kad vaikas skaitydamas atpažintų save toje knygoje, suprastų, apie ką rašoma.“

Akivaizdu, kad V. Račickui tai puikiai pavyksta. Jo kūriniai įtaigūs, veikėjai ryškių charakterių, labai nesiskiriantys nuo pačių skaitytojų. Jie patiria tikrus jausmus: myli, pyksta ir atleidžia. Personažai šiek tiek padūkę, autorius juos vadina teigiamais, nesušukuotais išdykėliais.

Vaikystę kišenėje nešiojies

Rašymo grakštumas, paprastumas, veiksmo dinamiškumas, humoras, užkoduota kokia nors socialinė problema skaitytoją visada patraukia. Anot populiarių knygų autoriaus, negalima rašyti taip, lyg rogėmis žvyrkeliu važiuotum, nuolat save spaudžiant: vaje, šiandien parašiau tik pusę puslapio, kas dabar bus? Jei reikia iš savęs sunkti po sakinį, po žodį, geriau padėti plunksną ir palaukti. Rytoj gal seksis geriau. „Kitas dalykas, kai rašai neįsitempęs, kai būni atsipalaidavęs, žaismingai nusiteikęs – vaikai iškart tai pajaučia, – sakė nuoširdumu tikintis V. Račickas. – Geriausia, kai eilutė bėga pati, o tavo plunksna ją vejasi. Kai tau į ausį tarsi kažkas diktuoja, o tu vos spėji užrašyti.

Vytautas Račickas įsitikinęs, kad vaikams adresuotos knygos negali būti nuobodžiai ilgos - be humoro, nuotykių ar linksmybių.Romo Jurgaičio nuotrauka

Beje, yra tokių knygų, kurias literatūros kritikai vadina vertingomis, giliamintėmis. Jose neva daug meniškumo, filosofinių prasmių. Tačiau tūlas vaikas tų prasmių dažnai nesupranta. Kad ir kiek būtų kalbama apie tokių knygų reikšmingumą, jos, žiūrėk, ima ir nugula į lentynas neskaitomos.“

Paklaustas, ar pavyksta pasisemti išminties iš savo paties knygų, kūrėjas prisipažino, kad beauklėdamas skaitytoją, kai kokių dalykų išmoksta ir pats. „Juk mokytis niekada nevėlu, – šyptelėjo rašytojas. – Jaunimas dažnai klausia, ar knygose yra mano vaikystės įspūdžių. Gal tiesiogiai jų ir nerasi, bet kažkokia dalelė manęs visgi yra. Kad ir knygoje „Mano vaikystės ledai“. Ne veltui sakoma, kad kiekvienas rašytojas savo vaikystę kišenėje nešiojasi.“

Gimtųjų vietų trauka

V. Račickas gimė Keblonių kaime, šalia Anykščių. Antano Gražio namo sienos išgirdo pirmąjį naujagimio riksmą. Į šį pasaulį jis atėjo priimtas pribuvėjos. Jau suaugęs vyras bandė ieškoti ano namo, tačiau nesėkmingai. Jo tėvai neturėjo nuosavo būsto. Tekdavo gyventi ten, kur tėvas gaudavo kalvio darbą ir pastogę. Iš Gečionių, rašytojo motinos (Leokadijos Sakalauskaitės-Račickienės) tėviškės netoli Rubikių – gražiausio ežero Anykščių rajone, šeima kraustėsi į Leliūnus, miestelį Utenos rajone. Po kurio laiko – į Klovinius, arčiau Utenos. Paskui vėl į Leliūnus. Tie kraustymaisi buvo savaip smagi atrakcija. Pagaliau tėvai įsigijo vienkiemį Gedimino kaime, šalia Nemeikščių, ten ir šiandien gyvena tėtis Albinas Račickas. „Taigi esu pusiau anykštėnas, pusiau uteniškis“, – tarė rašytojas.

O Leliūnus jis vadina savotišku savo pasaulio centru. „Tas kraštas man labai mielas, ten, vietos kapinaitėse, amžinojo poilsio atgulę mano seneliai, proseneliai, dėdės ir tetos.“

Jei vaikas mato tėvus su knyga rankose, jei lentynos linksta nuo pasirinkimo – didelė tikimybė, kad ir atžala pajus skaitymo malonumą.Romo Jurgaičio nuotrauka

Norėjo būti kalvis

Paklaustas, kuo norėjo būti vaikystėje, literatas nevengė pašmaikštauti. „Apie kosmosą vaikai svajoja... Jei rimtai, norėjau būti kalviu, kaip mano tėtis. Dabar jam devyniasdešimt dveji, jei sveikata leistų – vis dar dirbtų, – pasididžiavimo neslėpė Vytautas. – Dažnai lankydavausi jo kalvėje, maniau, ir aš būsiu kalvis, tačiau išėjo visiškai kitaip. Mano broliai, vyresnysis ir jaunesnysis, tikriausiai paveldėjo tėčio talentą. Jie moka dirbti su geležimi.“

Regis, nuo pat mažumės Vytauto ateitis buvo tarytum suplanuota. „Mano vaikystė buvo labai didelė, esu dėkingas jai. Patyriau visokių įspūdžių. Kuo didesnė rašytojo vaikystė, tuo jis turtingesnis“, – patikino jis.

V. Račickas neslėpė, kad nebuvo pirmūnas ar didelis moksliukas, bet pamokas lankė noriai, buvo mylimas mokytojų ir bendraklasių. „Ne, mokykla man nebuvo pragaras. Sekėsi mokytis kalbų, mažiau suprantami buvo tikslieji mokslai“, – prisipažino jis.

Literatūros mokytojas Rapolas Šaltenis įžvelgė berniuko gabumus rašyti. Pakvietė į literatų būrelį, vėliau patarė studijuoti lituanistiką. Patarimas buvo labai vykęs. Vilniaus universitete būsimasis skaitomiausias vaikų autorius baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.

Skatina skaityti

Knygų „kalvis“ įsitikinęs: jei vaikas mato tėvus su knyga rankose, jei lentynos linksta nuo knygų pasirinkimo – didelė tikimybė, kad ir atžala pajus skaitymo malonumą. „Prieš miegą galima paskaityti arba bent jau pavartyti“, – patarė rašytojas.

Anot pašnekovo, daugelis vaikų teisinasi neskaitantys dėl to, kad daug laiko atima įvairios užduotys, pamokų ruoša. Jo manymu, protingai išdėliojus savo dienos darbelius, galima rasti valandėlę ir knygai. „Juk ne visada kieme būna saulėta ir smagu. Kartais lyja ar liūdnai apniukę – va, tuomet ir norisi pabūti vienam su knyga. Skaitydamas gali keliauti, atsirasti kituose kraštuose, patirti daug nuotykių. Televizija tavyje augina tinginį, o knyga lavina vaizduotę, ugdo jausmus. Su įdomia knyga tiesiog patiri skaitymo džiaugsmą.“

Rašo ir tęsinius

Plunksnos meistras nuramino, kad, ačiū Dievui, ne visi vaikai nustumia knygą į šoną. Yra tokių, kurie labai skaito ir laukia naujų leidimų. „Man sunku atsispirti vaikų prašymams tęsti istorijas. Esu įklimpęs į „Šlepečių“ rašymą. Jau išleistos šešios knygos. Kritikai mane bara: nerašyk tų tęsinių, girdi, jų meninė jėga jau nebe tokia stipri. Tačiau vaikų pageidavimai man labai svarbūs, negaliu likti jiems abejingas, bet ir niekada nieko nežadu. Na, o jeigu per vasarą ką nors sugalvoju, rudenį sėdu rašyti ir iki žiemos vidurio, žiūrėk, atsiranda nauja knyga.“

Savo sodyboje, Giedrakalnyje, nuo 2004 metų Vytautas Račickas kuria savo kūrybos personažų skulptūrų parką.Romo Jurgaičio nuotrauka

Suaugusiesiems rašyti nežada

Rašytojas atskleidė, kad suaugusiųjų auditorijai skirtų jo knygų kol kas neišvysime. Kad ir kaip paradoksalu, autorius savo kūrybinio kelio pradžioje nė nemanė rašyti vaikams. Viskas pasikeitė, kai pradėjo dirbti vaikų periodikoje – „Lietuvos pionieriaus“ laikraštyje, vėliau – „Genio“ žurnale. Ten ir išėjo vaikų rašytojo kursus. „Kai kam atrodo, kad rašyti vaikams – nelabai rimtas darbas. O aš sakau, kad priešingai, kad labai rimtas. Ir labai reikalingas. Antra vertus, suaugusiesiems literatūros netrūksta, o vaikams rašančiųjų prozą nėra tiek daug. Jei sekasi, tai kam blaškytis“, – retoriškai klausė V. Račickas.

Laukia kelionė

Knygų autorius ir leidėjas mėgsta keliauti. Todėl džiugiai pranešė naujieną, kad jo laukia smagi kelionė su trimis anūkais į Bulgariją. „Sūnaus Vytauto dukrytė Kamilė – jau visa panelė, jai tuoj keturiolika. Vytautas trečiasis greit lankys antrą klasę. Pati mažiausia įgulos narė Medutė, dukters Marijos atžalėlė – jai tik penkeri.“ Paklaustas, ar linksma su anūkais pramogauti, rašytojas džiugiai sujuko: „Tokia ir pramoga, rūpintis jais reikia.“

V. Račickas nustebino prisipažindamas, kad savo vaikuose niekada neieškojo kokio nors įkvėpimo. Juk vaikai – labiau iškvėpimas. Mat kai jie šalia, kūryba tikrai neužsiimsi. Gal tik vienintelį kartą jie savitai padėjo. Knygos „Gyveno kartą Lukošiukas“ herojus už savo vardą tikrai gali būti dėkingas rašytojo vaikams. Kadangi žmona Aldona dirbo teatre ir iš darbo grįždavo vėlai, vyrui tekdavo pačiam mažąsias atžalas užmigdyti. Paguldęs dažniausiai jiems skaitydavo lietuvių liaudies pasaką „Lukošiukas“. Ši istorija vaikams kažkodėl labiausiai patikdavusi. „Tas Lukošiuko vardas taip man įstrigo, kad vos pradėjęs rašyti istoriją apie tą keistą berniuką iškart jį pakrikštijau Lukošiuku.“

Dėl laimingos pabaigos

Pasisukus kalbai apie pabaigas paaiškėjo, kad V. Račickas iš savo knygų tikisi visokių baigčių. Kartais žino, koks bus jo knygos epilogas, nujaučia net paskutinį sakinį. Būna, kad veiksmas rutuliojasi savaime. O kartais dėl laimingos pabaigos tenka ir gerokai pasistengti, nes kitokios skaitytojams nelabai patinka.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"