Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Valdemaro Isodos profesija – kino gerbėjas

 
2017 04 07 12:00
Valdemaras Isoda: „Dėl ko gyvename? Dėl vienos, vienintelės akimirkos, kad baigę darbus, įvykdę visus įsipareigojimus galėsime atsikvėpti, pažiūrėti į žvaigždes." Audriaus Solomino nuotrauka

Vakar baigėsi tarptautinis festivalis „Kino pavasaris“, naujais vėjais atnešęs ir debiutinį lietuvių režisieriaus Rimanto Oičenkos filmą. Sostinės „Skalvijoje“ pirmą kartą parodyta trumpametražė dokumentinė juosta „Holivudas pasiūlė per mažai“, pasakojanti apie Vilniaus Ozo kino salės vadovą, kino entuziastą Valdemarą Isodą.

Prieš trejus metus pasigirdus grasinimų uždaryti beveik tris dešimtmečius V. Isodos puoselėjamą salę, suskubta įamžinti šį reiškinį. Būtent reiškinį, kitaip nepavadinsi. Nors režisierius atskiras filmo detales filmavo keletą metų – jų nepanaudojo. Praleidęs su V. Isoda tris ištisas dienas sakė, kad tiek laiko visiškai užteko. Nes asmenybė, apie kurią buvo sukamas filmas, anot jo, labai įdomi, net keistoka. „Jau trečią filmavimo dieną Valdemaras ėmė slapstytis. Į namus neįsileido, į skambučius neatsakė. Gerai, kad jau buvome perpratę jo maršrutą, radome mėgstamoje kavinukėje prie Vingio parko“, – gudriai šypsojosi Rimantas.

Sumanymas aiškus – diena su herojumi, mažos kino salės šeimininku, slenkant paskui kino gerbėją nuo vieno kino teatro iki kito: „Forum Cinemas Vingis“, „Skalvija“, Ozo kino salė... Herojus visur savas, kalbina nematomus žiūrovui veikėjus. „Liko neparodytas visas mielas šaunių mergaičių kolektyvas“, – apgailestavo V. Isoda, kurio skambūs monologai prajuokino susirinkusiuosius į „Skalvijos“ kino centrą.

Kur aš jį mačiau

„Kažkur esu matęs šį personažą, tą tipą, – po filmo premjeros surengtoje diskusijoje V. Isoda flirtavo su žiūrovais. – Nepatogiai jaučiuosi svetimoje teritorijoje užimdamas brangų laiką...“

Kaip pasakojo R. Oičenka, prieš daugiau nei dešimtmetį atvykęs studijuoti į Vilnių, jis atsitiktinai užklydo į Ozo kino salę. Kaime augęs vaikinas kinu visai nesidomėjo, galimybių pamatyti nekomercinį filmą beveik nebuvo. „Pasižiūrėjęs Luchino Visconti filmą „Mirtis Venecijoje“ (1971), ekranizuotą pagal to paties pavadinimo Thomo Manno novelę, iš salės išėjau kitas žmogus, – prisipažino režisierius. – Per visus ketverius studijų metus kone kasdien lankiausi pas Valdemarą.“

Išgirdęs R. Oičenkos pasakojimą, V. Isoda prisiminė įsisenėjusias nuoskaudas, jis lyg pyktelėjo dėl ne kartą girdėtos

istorijos: „Pamačiau filmą pas Isodą iš Ozo gatvės, ten patekęs supratau, kas yra kinas? Galima visai kitur nukakti – į tą pačią „Pasaką“, „Vingį“, kur nors... Ėjau pro šalį – kam taip sakyti? Bet kur, bet kada, su bet kuo...“

„Skalvijos“ kino centro programos sudarytoja Sonata Žalneravičiūtė stebėjosi V. Isodos gebėjimu kino teatro lankytojus įvesti į „transą“, rengti „hipnozės seansus“. Tačiau Valdemaras čia savo nuopelnų neįžvelgė. „Labai apsirinkate, netyčia, – nekaltai šypsojosi V. Isoda ir juokdamasis pridūrė: – Visai nelauktai (nei svajojau, nei laukiau) pasodino tokį pilietį prie aparato, ir jis iki šios dienos žino, kad nuspaudus raudoną mygtuką viskas išsijungia... O žalia yra tam, kad galėčiau rodyti, ką noriu.“

Valdemaras metė mokyklą baigęs aštuonias klases. Anot herojaus, jei kišenėje neturi net vidurinės mokyklos baigimo atestato, kine turi sėdėti ne tik išvertęs akeles, bet dar iki filmo premjeros sužinoti apie jį viską, ragauti kaip blynelį, gerai sukramtyti... Kitaip ir būti negali“, – dalijosi patirtimi.

Pagrindinis filmo herojus nepraranda vilties praturtėti – nuolat perka momentinius loterijos bilietus.

Pasak V. Isodos, Holivudo jokiu būdu ignoruoti negalima. Festivaliai ateina ir praeina: užveda, iškankina ir išsiurbia. Įprasta manyti, kad populiarusis žanrinis kinas yra pramoginis reginys. Tačiau pamirštama, kad toks kinas taip pat parodo ir vyraujančias vertybes bei žvilgsnį į kasdienę realybę. „Pirmiausia pripraskite prie žanrinio kino, kai jo atsivalgysite, tada sėskite prie rimtesnių ir kankinkitės“, – patarė V. Isoda.

"Skalvijoje" premjera - pirmą kartą parodyta lietuvių režisieriaus kurta trumpametražė dokumentinė juosta „Holivudas pasiūlė per mažai“./Evelinos Joteikaitės nuotrauka

„Siena“

Paklaustas apie draugystę su operatoriumi Algimantu Mikutėnu ir fotofilmo „Siena“ (1966) idėją, sukurtą prieš penkiasdešimt metų ir niekada iki šiol viešai neeksponuotą, Valdemaras sakė, kad žinomas lietuviško kino grandas buvo jo bendraklasis, o sumanymas kilo gan paprastai – Algimantas turėjo fotoaparatą. „Kur visi bėgdavome? Prie griuvėsių, kad fonas būtų. Puikiai tiko dabartinė prezidentūros siena. Pasiėmėme kartu ir suolo draugę, – pasakojo. – Kaip tokie dalykai atsiranda? Skubiai – greit, greit, greit... Turi įgyti gerą pagreitį. Čia mergaitė, čia berniukas – jis atsigręžė, o ji pasuko už kampo ir dingo. Siena – liudininkė visa ko, – amžino. Pradedi fantazuoti... Keičiasi epochos, sukilimai, masiniai šaudymai...“

V. Isoda kadaise galėjo tapti žymiu režisieriumi, bet šiandien vyras dėl to nesuka galvos. „Žinoma, kai esi paragavęs žiūrėjimo į ekraną – neblogai būtų pasikeisti vietomis“, – svarstė. Režisieriaus profesija, anot jo, reikalauja didelio pasirengimo. Juk kiekvieną akimirką viskas, ką sukūrei, gali atsidurti šiukšlių dėžėje – reikia mokėti atsikelti. „Pagalvoju, kaip aktoriai prisiverčia mėnesių mėnesiais kartoti tą patį? Būti ar nebūti... Iš kur jie semiasi stiprybės?“ – klausė savęs.

Neįtikima, kad stebisi tas, kurio dienos, režisieriaus R. Oičenkos žodžiais tariant, jei ne vienodos, tai visos panašios. 47 savo gyvenimo metus V. Isoda paaukojo kinui, o 27-erius jų – Vilniaus Ozo kino salei, jai vadovauja nuo 1990-ųjų. „Kol nebuvo „Akropolio“ – netoliese ganėsi karvytės“, – viename dokumentinio filmo epizodų porino salės vadovas.

Išgirdęs klausimą, ar nepabosta vienoda kasdienybė, prisiekęs kino garbintojas nesutriko, priminė visiems apie žmogiškąsias silpnybes: „Vardan ko gyvename? Dėl vienos vienintelės akimirkos, kad baigę darbus, įvykdę visus įsipareigojimus galėsime atsikvėpti, pažiūrėti į žvaigždes. Tik dėl jos duodamės visą savo gyvenimą, kad makteltume į tą krėslą...“

68-erių V. Isodą pažįsta kiekvienas, kuris buvo užsukęs į šią kino salę pasižiūrėti rimto filmo. Lankytojams Valdemaras (beje, džiaugiasi visais atėjusiaisiais, net ir dviem) įteikia pluoštą kino repertuarų, įvairių leidinių apie filmus, įsiteikia saldumynais.

„Holivudas pasiūlė per mažai“ herojus užfiksuotas besiblaškantis po miestą su raudonu pirkinių krepšiu. „Ką jis nešiojasi? – kalbėjo trečiuoju asmeniu apie save (Valdemaras ir premjeros dieną pasirodė su filmo simboliu tapusiu prekybos centro firminiu krepšiu). – Jis eina per visas įmanomas ir neįmanomas vietas, renka programėles, atėjęs į darbą – visiems išdalija.“

Kai lankytojai į kino salę neateina, V. Isoda nustoja kantriai žvilgčioti į laikrodį, tyliai užrakina duris, nurijęs kartėlį išdidžiai taria: „Nenorit nieko jūs visi, ir aš nenoriu!“ Niūniuodamas Laros valsą iš Davido Leano „Daktaro Živago“ ruošiasi namo. Nepamiršta pasiteirauti filmuotojų, o per juos ir visų kitų žiūrovų: „Žinote, kokia tai melodija, kur ji skambėjo?“

Kaip ir filme "Holivudas pasiūlė per mažai", premjeros dieną Valdemaras Isoda pasirodė su filmo simboliu tapusiu krepšiu./lfc.lt nuotrauka

Tap, tap, tap – laikas bėga!

Po premjeros vykusioje diskusijoje su žiūrovais V. Isoda netikėtai pačiam sau tapo didžiausiu filmo „Holivudas pasiūlė per mažai“ bei visų ilgai idėjas brandinančių režisierių kritiku. Išgirdęs, kad R. Oičenka žada kitą filmo projektą rutulioti ateinančius dešimt metų, vyras neapsikentė ir greitakalbe išbėrė „moralą“: „Šiurkščiai kalbant, tokio trumpučio šedevro (sakau „šedevras“ iš pagarbos autoriui), tokio opuso reikės laukti tiek metų? Gerbiami kūrėjai, turėdami tokias technines galimybes, jūs suaugę dėdės ir tetos, tiek ilgai kankinatės? Oi, oi... Dabar jau darželinukai vienas kitą spragsi... Tap, tap, tap – laikas bėga!“

Pagrindinis filmo herojus nepraranda vilties praturtėti. Visą laiką perka momentinius loterijos bilietus. Ką V. Isoda darytų laimėjęs milijoną? Aišku viena, kino pramonė neliktų nuskriausta. „Kai gausiu tą popieraitį su kuklia 100 mlrd. dolerių suma, – įsisvajojo. – Šitoje teritorijoje, mes visi (kas tik netingėsite), įkursime didžiąją kino imperiją. Kas bus imperatorius – jūs jau žinote…“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"