Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Valentinas Masalskis. Teatras-misija

 
2015 11 21 6:00
„Didžiulis malonumas tarnauti kitam“, - apie aktorystę ir pedagogiką sakė Valentinas Masalskis.
„Didžiulis malonumas tarnauti kitam“, - apie aktorystę ir pedagogiką sakė Valentinas Masalskis. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Valentinas Masalskis su savo aktorių kursu sukūrė Jaunimo teatrą Klaipėdoje, šiemet surinko dar vieną aktorių kursą. Po spektaklių, susitikimų su žiūrovais Vilniuje V. Masalskis visuomet skuba pas jo laukiančius mokinius.

„Savo laimę galima pamatyti tik per kito akis. Reikia girdėti užduotis, kurias iškelia gyvenimas, ir jas vykdyti, – kalbėjo aktorius, režisierius, to paties mokantis savo studentus. – Jei teatras, architektūra, muzika patinka tokie, kokie yra, – nesimokykite to. Priešingai – radę klaidą, trūkumą, eikite ir visą gyvenimą (jo viso ir neužteks) taisykite. Jei pavyks pataisyti nors gabaliuką – būsite didelis žmogus.“

Šiemet V. Masalskis vaidino dviejuose Lietuvos nacionalinio dramos teatro pastatymuose: Krystiano Lupos „Didvyrių aikštėje“ ir Árpádo Schillingo „Didis blogis“. Prisipažįsta vaidinti bijojęs – per šešerius metus studentams atvėrė visas žinotas savo amato paslaptis. Užlipo ant scenos, ir seni metodai ėmė strigti. „Supratau, kad jie mato ir žino – nebemoku pameluoti. Pradėjau vaidinti pas K. Lupą, atgaivinau savyje aktorių, šiokį tokį pasitikėjimą savimi“, – pasakojo V. Masalskis.

Spektaklyje „Didis blogis“ su aktore Jevgenija Gladij. /Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos
Spektaklyje „Didis blogis“ su aktore Jevgenija Gladij. /Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Aktorių komuna

Pedagogas džiaugėsi, kad dvi dešimtys mokslus baigusių menininkų liko Klaipėdoje – gaivinti miesto iš sąstingio. „Vilniuje yra judesio, ieškojimų, geros konkurencijos. Žmonės jau gyvena apimti smalsumo – eina į teatrus, koncertus, sales, turi savo skonį. Mažuose miesteliuose – daug pensininkų ir mažai kūrybingo jaunimo. Visi įnikę į televizijas, dar sustingę kažko laukia“, – lygino V. Masalskis.

Pasak pedagogo, šiemet į universitetus įstojusių karta – prarastų, sudaužytų, emigracijos paliestų šeimų karta. „Jų problemos nėra nedidelės, – tikino V. Masalskis. – Jie yra nuoširdūs, jautrūs vaikai. Praradę pirmą židinį, tvirtovę, stulpus, ant kurių turėtų laikytis žmogus, pradedantis eiti į gyvenimą.“

Su Klaipėdos jaunimo teatru režisierius stato spektaklius. „Paukštyno bendrabutį“ ir „Kitą mokyklą“ parašė Mindaugas Nastaravičius. Giria savarankiškus auklėtinių darbus: „Knygų personažai atgyja“ (rež. Neringa Krunglevičiūtė) ir „Ledą“ (rež. Paulius Ignatavičius).

Šie patys nuvažiuoja į spektaklį, pasistato dekoracijas, vienas kitą grimuoja, po spektaklio susitvarko. Dėstytojas skatina ne konkurenciją, kurioje užaugtų keli talentai, o kolektyviškumą, partnerystę. „Mane mokė, kad Hamletas ar Otelas yra manyje. Dabar mokome, kad teatras – sinergetinis menas, paremtas tarpusavio sąveika. Susikoncentruoti į temą, širdį, sąžinę, dorą, mylėti partnerį, spektaklį. Išugdyta atsakomybė, pagarba gerai minčiai, jei blogai – duodama per nagus, tingėjimas, melas „išmuštas“, – vardijo pedagogas.

Svarbiausia jam – nešti mintį, idėją, nepasiduoti šiuolaikinio meno norui patikti, sužavėti, nustebinti.
Svarbiausia jam – nešti mintį, idėją, nepasiduoti šiuolaikinio meno norui patikti, sužavėti, nustebinti.

Turguje

Uostamiestyje V. Masalskis jaučiasi atitrūkęs nuo Vilniaus ir Kauno, kuriame gimė, dirbo iki 1992 metų. Aktorius pasivaikšto pajūriu nuo Melnragės į Girulius. Gamina valgį, lankosi turguje. Iš to, ką ūkininkai augina, gali spręsti apie jų darbštumą. Iš to, kaip šaukia „pirk“ – apie komunikabilumą.

Svarsto, kad šiuolaikinio lietuvių menininko padėtis nėra prasta – finansavimo teatrai gauna. Režisierius norėtų, kad teatralai atsiskaitytų ne ministerijai, o publikai, kad menininkai ne vaikščiotų vieni pas kitus į svečius, o išmoktų atidėti pinigų kultūrai, palaikytų vieni kitus.

Šiandienos aktualijos aktoriui skaudžios, apie jas nevengia kalbėti. „Mano mama yra pasakiusi paprastai ir aiškiai: „Padegėliui atiduok viską.“ Savęs klausiame ne kiek galime padėti žmonėms, o ar iš viso padėti – tai man baisiausia. Svarstydami, ar jie blogi, patenkame į pinkles, prarandame paprasčiausią vertybę būti žmogumi“, – kalbėjo scenos menininkas.

Pripažįsta ir tai, kad pritapti prie modernios visuomenės nebuvo lengva. „Pagautas revoliucijos, maniau, kvėpuosime menais, visi būsime broliai, šypsosimės, dainuosime – kiekviena diena bus kaip Baltijos kelias. Nusivylimas brangiai kainavo“, – svarstė V. Masalskis. Internetas jam – baisus („daug veidų, o žmonių nėra“), tačiau priima kitų žmonių skonį, kitoniškumą, tai, jam regis, kuria meninę įvairovę vietoj meninio nuobodulio.

Valentino Masalskio režisuotas „Pasaulio gerintojas“ su Egle Gabrėnaite.
Valentino Masalskio režisuotas „Pasaulio gerintojas“ su Egle Gabrėnaite.

Žmogaus teatras

V. Masalskiui teatro esmė – kalbėti žiūrovui, nors pastebi, kad vis daugiau aktorių kalba ir vaidina sau. „Paprastas vaidybos principas – salėje sėdi žiūrovai, aktorius kalba savo partneriui, į jį nukreipta energija ir kibirkštys yra skirtos žiūrovui. Noriu prisibelsti į jus, jūsų širdis. Negaliu jums pasakyti nieko naujo, tik kalbėti nuoširdžiai, pasidalyti energija. Dėl to mano teatras – ėjimo į žmogų teatras, – dėstė menininkas ir šypsodamasis pridūrė, kad aktorius negali filmuotis televizijoje, reklamose, o paskui įtikinamai vaidinti Hamletą. – Jis – jūsų draugas iš televizijos, jūsų tapkės prie lovos.“

Teatro, kino aktorius tiki, kad menas negali atsilikti nuo gyvenimo, taip pat gatvės kultūros ar kalbos. Visa tai perkeliama ir į sceną. „Po „Paukštyno“ priėjau prie Pauliaus Subačiaus ir paklausiau: „Ne per daug keiksmažodžių?“ – „Ne“, – sako. – Tai yra metafora.“ Tuomet pradėjau svarstyti: kai Otelas smaugia Dezdemoną negalvojame, kad jis propaguoja mirtį ar kad mes turime smaugti žmoną, – palygino kūrėjas. – Teatras eina koja kojon su gyvenimu, jį hiperbolizuoja, skelbia prognozę.“

Namai

Savo namais V. Masalskis laiko Lietuvą. Kai baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, gavo pasiūlymą vykti į Čikagą, kur Jonas Jurašas kūrė teatrą. Šiandien gali įvardyti, kodėl anuomet atsisakė emigruoti, lig šiol kitur gyventi negalėtų. „Čia kalbėdamas esu vanduo malūno, kurio miltus galbūt valgys ateities žmonės. Gastrolėse atiduodu save okeanui, žmonės ploja, bet nejaučiu, kad į jų sielas kas nors įlįstų, pasiliktų pas juos ir jų vaikus“, – mąstė aktorius.

Dabar jaučiasi reikalingas ir laukiamas Klaipėdoje. Kalbasi su savo studentais ir stebisi, – kad pokalbis įvyktų, jis turėjo gimti 1954 metais darbininkų šeimoje, visą gyvenimą atiduoti teatrui, dirbti kine, susipažinti su savo kolegomis. Studentai, žiūrovai turėjo gimti kitur ir taip pat atkeliauti į susitikimą. „Koks jis brangus. Rytoj bus kita diena, ir mes vėl tiek laiko keliavome į kitą susitikimą. Nėra jokių atsitiktinumų“, – įsitikinęs jis.

V. Masalskio tikslas – sukurti teatrą-kolektyvą, kurio neįmanoma sukurti. „Galbūt jis susikurs po daugelio metų, tačiau nenoriu greito rezultato. Man bloga, jei per spektaklį nieko neįnešiau žiūrovui, nieko nepasakiau. Man svarbu, kad žmonės būtų laimingi“, – kalbėjo aktorius.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"