Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Valentino Masalskio aktorių virtuvė

 
2016 03 03 14:46
Valentinas Masalskis (dešinėje) ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio "Paukštyno bendrabutis" repeticijų užkulisiuose.
Valentinas Masalskis (dešinėje) ir dramaturgas Mindaugas Nastaravičius Klaipėdos jaunimo teatro spektaklio "Paukštyno bendrabutis" repeticijų užkulisiuose. Klaipėdos jaunimo teatro archyvo (Dmitrijaus Matvejevo) nuotraukos

Iki šiol ryškūs garsiausių Lietuvos teatro pedagogų – Juozo Miltinio, Dalios Tamulevičiūtės, Irenos Vaišytės – pėdsakai jų buvusių auklėtinių darbuose. Pastaruoju metu galima išskirti ir naują – Valentino Masalskio – aktoriaus ruošimo metodiką.

Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius V. Masalskis nuo 2008 metų dėstė aktorinį meistriškumą Vilniaus kolegijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), šiuo metu – Klaipėdos universitete, o nuo 2011 metų įsteigė Klaipėdos jaunimo teatrą.

Per teatro labirintus

Pedagogika V. Masalskio kūrybiniame kelyje atsirado natūraliai, kaip režisūrinio darbo tąsa. Pats V. Masalskis yra teigęs: „Režisierius man pirmiausia yra pedagogas“. Tą patį pastebi ir aktoriai, vaidinę jo režisuotuose spektakliuose. Auklėtiniai pripažįsta, kad režisierius meistriškai veda per visus slaptuosius teatro labirintus. V. Masalskis režisūrą ir pedagogiką vadina pašaukimu. Poreikį režisuoti, sako, pajutęs dar iš ginčių su kolegomis Kauno dramos teatro užkulisiuose. Vėliau suvokęs norą savo patirtį perduoti ateinančioms kartoms.

Studijuodama LMTA magistro studijose rašiau tiriamąjį darbą tema „Valentino Masalskio aktoriaus ruošimo metodika“, rėmiausi kartu su V. Masalskiu rašytos aktoriaus ruošimo metodikos knygos juodraščiu, prisiminimais iš jo paskaitų, asmeniniais pokalbiais su režisieriumi. V. Masalskio kuriama aktoriaus ugdymo metodika yra kintanti, nėra susisteminta ir išbaigta, nes jos autorius vis dar aktyviai gyvena kūrybinį gyvenimą, režisuoja spektaklius, dėsto studentams ir ieško naujų kūrybinių bei pedagoginių kelių. Tačiau jo metodikoje jau yra išryškėję tam tikri bruožai, kuriuos galima nagrinėti ir bandyti struktūrizuoti.

„Masalskiška“ sistema

Tvirtinti, kad V. Masalskis kuria savo individualią metodiką dirbti su aktoriais leidžia faktas, jog jis yra įkūręs Klaipėdos jaunimo teatrą, kurį sudaro du jo vadovaujamų aktorių kursai. Šis teatras yra susilaukęs atgarsių, kaip individulios ir išskirtinės teatro koncepcijos kūrėjas Lietuvos teatro kontekste. Jo studentų darbai dažnai yra lydimi epiteto „masalskiška“. Ir ta masalskiška sistema skiriasi nuo kitų teatro režisierių ir pedagogų darbo su savo studentais ar aktoriais.

V. Masalskis savo metodikoje taiko atradimus psichologijos ir neverbalinės komunikacijos srityje (psichologo Paulo Ekmano veido mikroišraiškų tyrimai; Joe Navarro, dirbusio FTB agentu, kūno kalbos nagrinėjimas). Taip pat režisierius yra išskyręs Rytų (Maskvos ir Peterburgo) ir Vakarų (Prancūzijos, Anglijos, Vokietijos, Lenkijos ir Amerikos) teatrines mokyklas, kurių atstovų metodikomis taip pat remiasi. Iš Rytų metodikos jam yra artimi Konstantino Stanislavskio, Michailo Čechovo, Vsevolodo Mejerholdo, iš Vakarų teatrinės mokyklos – Jerzy Grotowskio, Antonino Artaud, Lee Strasbergo, Sanfordo Meisnerio, Davido Mameto ir Jurijaus Alschitzo atradimai.

Išgyvenimai ir veiksmai

Rytų metodikoje, pasak pedagogo, didžiausias dėmesys kreipiamas į aktoriaus „susitapatinimą“ su vaidmeniu. Šioje mokykloje svarbiausia aktoriaus užduotis – siekis, kad žiūrovas pamatytų jo vidinius išgyvenimus ir aplinkybes, kuriose jis yra, todėl aktorius personažą kuria tarsi „iš savęs“ – judesiais, kalbėjimo tempu, manieromis, intonacijomis.

Vakarų mokykloje svarbiausi yra aktoriaus atliekami veiksmai, jo sąveika su partneriais ir kūrinio dramaturgija. Aktorius šiuo atveju yra tarsi baltas popieriaus lapas, kuris reaguoja į visus išorinius impulsus, t. y. į partnerių veiksmus ir į kūrinio dramaturgiją.

Pačiam V. Masalskiui, nors jis ir remiasi abiejų mokyklų sekėjais, artimesnė yra Vakarų mokykla, esanti arčiau šiandieninės visuomenės, kuriai ir yra statomi spektakliai. Dabarties žmogus suvokia, kad nėra gerų ar blogų žmonių savaime, yra tik geri ar blogi jų veiksmai, taigi dabar ir aktorius neturėtų vaidinti gero ar blogo personažo „iš savęs“ – publika turėtų suprasti personažo charakteristiką iš jo veiksmų.

Nors laisva ir kintanti pedagogo metodikos struktūra, yra keli kertiniai teiginiai, kuriais jis remiasi. V. Masalkis teigia, jog aktorius turi įvaldyti emocijas, jų raiškos priemones ir emocijų „išsišaukimo“ (sukėlimo sau) būdus, domėtis emocijų fizinėmis išraiškomis, nes scenoje jis negali jausti tikrų jausmų.

Užkrėsti žiūrovą emocija

V. Masalskis mano, kad pagrindinis dalykas, kurio jis gali išmokyti aktorius, yra emocijos, jų „iššaukimas“, valdymas. Kai žmogus yra apimtas tikro jausmo ar emocijos, jis negali savęs kontroliuoti – o tai aktorius privalo daryti scenoje, t. y. atlikti veiksmus, kuriuos jam diktuoja iš anksto žinoma dramaturgija.

Aktorius visada turi galvoti apie žiūrovą. Juk kokią emocinę naudą žiūrovui suteiktų aktorius, kuris stovėtų scenoje, nieko neveiktų, bet iš tikrųjų jaustų stiprų meilės jausmą? Žiūrovas nepatirtų empatijos, kuri, pasak režisieriaus, yra visų menų pagrindas. Taigi aktorius scenoje turi parodyti meilės jausmo išraišką – fizinius meilės pavidalus, tokius, kurie paveiktų jį stebinčią publiką. Menas yra būdas užkrėsti žiūrovą savo emocija.

Kalbėdamas apie emocijas, V. Masalskis remiasi jau minėto P. Ekmano išskirtomis septyniomis emocijomis, kurias jaučia visi žmonės. Tai baimė, pyktis, liūdesys, džiaugsmas, nuostaba, pasišlykštėjimas, panieka. V. Masalskis išplėtojo P. Ekmano pateiktus devynis būdus, kaip aktoriui „išsišaukti“ šias emocijas, kuriomis galėtų užkrėsti ir žiūrovą. Tai galima daryti mechaniniu ar refleksijos būdais, prisimenant išgyventas emocijas, pasitelkus vaizduotę, pasakojant patirtą įvykį, empatija – įsijaučiant į kito būseną. Emocijas žiūrovui ir aktoriui galima „išsišaukti“ ir koduojant (kartojant tą patį kelis kartus), taip pat laužant bendras normas ir padarius emocinę kaukę.

Svarbus V. Masalskio metodikos elementas – kolektyviškumas. Pasak jo, jeigu aktorius nesupranta, kad spektaklį kuria ne jis vienas, o kartu su partneriais, muzika, scenografija ir kitais elementais – toks spektaklis bus pražuvęs. Spektaklį režisierius prilygina orkestrui – visi instrumentai jame yra vienodai svarbūs, kūrinio nebūtų įmanoma pagroti be kurio nors vieno jų. Todėl yra labai svarbu, kad aktorius siektų ne išsišokti per spektaklį, bet įsipinti į bendrą jo visumą, nes tik tada žiūrovas išgirs spektaklio temą, o ne išvys atskirus aktorių pasirodymus.

Nuomonių konfliktas

Vaidmens pagrindas yra dramaturgija, o žodžiai, V. Masalskio teigimu, „tik laivelis ant emocijų vandenyno.“ Panašiai yra kalbėjęs ir prancūzų režisierius A. Artaud: reikšmės žodžiams teatre reikia teikti tiek, kiek jie turi sapnuose. Teatras turi žiūrovą pakylėti į filosofinį ir poetinį lygmenį, kurstyti vaizduotę ir kelti klausimus.

Kaip pabrėžia V. Masalskis, spektaklis gali atsirasti tik kovojant dviem skirtingoms nuomonėms. Iš šio konflikto žiūrovas gali pasidaryti išvadas apie spektaklio pagrindinę mintį. „Be to, per spektaklį vyksta hipnozės, melo seansas, skirtas žiūrovams. Meluoja visi, pradedant šviesos statytojais ir baigiant aktoriais. Pagrindinė sąlyga – visi teatre turi tikėti šia bendrai sukurta įsivaizduojama realybe“, – teigia V. Masalskis. Pasak jo, kuriant vaidmenį aktoriui yra labai svarbu nusistatyti vaidmens charakterio tipą, nes jis padiktuos kūno kalbą ir kitas išraiškos priemones.

Pedagogas siūlo du charakterio tipus: pagal Hipokratą ir Erichą Frommą. „Reikia nebijoti, kad personažas taps skurdesnis pasirinkus vieną konkretų charakterio tipą – toks suvaržymas tik leis aktoriui laisviau improvizuoti“, – sako V. Masalskis. Jis, kaip ir J. Grotowskis, teigia, jog režisierius, pedagogas pirmiausiai turi pareikalauti iš savęs to, ko reikalauja iš aktorių: „Jeigu esu moralus, reikalausiu moralės, o jeigu nesu moralus, reikalausiu antimoralumo. Mes visą laiką iš kito reikalaujame pagal savo sugedimą. Aš bent taip įsivaizduoju, pats to siekiu. Teatre reikalaudamas estetikos, drausmės, atsidavimo, pirmiausia to paties reikalauju iš savęs.“

Daryti paslaptingus pokyčius

A. Artaud yra teigęs, kad teatras panašus į marą: maras žudo nesunaikindamas organų, o teatras nežudydamas sukelia be galo paslaptingų pokyčių ne tik atskiro individo, bet ir visos tautos sąmonėje. Sukrėtimo, pokyčio žiūrovo sąmonėje siekia ir V. Masalskis savo spektakliuose. Nesvetima V. Masalskiui ir lenkų režisieriaus J. Grotowskio, sukūrusio vadinamąjį skurdųjį teatrą, koncepcija, kuri teigia, kad technologinėmis galimybėmis teatras vis tiek visada nusileis televizijai ir kinui, todėl geriau ieškoti to, kuo teatras yra unikalus, kuo skiriasi nuo kitų menų. Pagal J.Grotowskį, kadangi aktorius yra pagrindinis teatro elementas, todėl jis turi būti kuo arčiau žiūrovo, svarbu ieškoti individualaus aktorių ir publikos santykio.

Abipusis atsivėrimas

J. Grotowskis draudžia diskutuoti apie kolegas, jų darbą, nesvarbu, ar jie yra šalia, ar ne. Tokiu būdu aktorius, kuriam draudžiama taip daryti, žinos, kad ir jis nebus apkalbamas, tai padės jam jaustis laisviau per repeticijas ir mažins intrigas, kurių teatre sunku visiškai išvengti ir kurios stabdo kūrybos procesą. Aktorius sugebės atsiskleisti tik tada, kai jaus, kad iš jo nebus šaipomasi, jis nebus pažemintas. Spektaklis visuomet yra konfliktas tarp aktoriaus ir žiūrovo, sunkus iššūkis. Režisierius gali padėti aktoriui išgyventi šį sudėtingą, skaudų procesą tik atsiverdamas aktoriui lygiai taip pat jausmingai ir šiltai, kaip aktorius atsiveria jam.

V. Masalskis pritaria J. Grotowskiui, kad dalykai, kurių reikia griežtai laikytis kiekvienam kūrėjui, yra disciplina ir darbo etika. Aktorius negali savo asmeniniams pasilinksminimams aukoti produktyvaus darbo per repeticijas laiko – jis negali ateiti į jas pavargęs, pagiringas ir nesusikaupęs. Tai pat niekada nevalia asmeniniams tikslams naudoti spektaklio teksto, rekvizito, melodijos ir kitų elementų. Nes taip elgdamiesi aktoriai negerbia savo darbo ir jį tarsi nuvalkioja. Tokių pavyzdžių teatro gyvenime pasitaiko.

Nekeliaklupsčiauti režisieriui

Dar svarbu pažymėti, kad V. Masalskis aktoriams bando įteigti ir Vokietijoje gyvenančio teatro režisieriaus bei teoretiko Jurijaus Alschitzo požiūrį, jog nevalia aklai keliaklupsčiauti. Nors dažnai aklas paklusnumas režisieriaus reikalavimams suprantamas kaip vertybė, atleidžianti aktorius nuo vaidybos talento turėjimo arba jo rodymo, tačiau J. Alschitzo teigimu, atsakomybė už sukurtą vaidmenį tenka aktoriui. „Kurti vaidmenį reikia ne kaip kieno nors pageidaujamą, bet remiantis paties aktoriaus meniniais principais ir įžvalgomis“, – yra sakęs šis teoretikas.

J. Alschitzas kritikuoja, jo manymu, klaidingai interpretuotą K. Stanislavskio metodiką, esą aktorius pirmiausiai turi įvaldyti vaidmens fizinį gyvenimą ir tik vėliau susitelkti į dvasinį.

Rusų režisierius ir pedagogas K. Stanislavskis, sukūręs pirmąją ir iki šiol vieną labiausiai pasaulyje žinomų aktoriaus ruošimo metodikų. Šios sistemos pagrindas yra siekis, kad aktorius patirtų jausmus, kuriuos išgyvena jo vaidinamas personažas, siekis kurti vaidmenį „pritaikant prie to svetimo gyvenimo savo paties žmogiškuosius jausmus, atiduodant jam visus savo sielos organinius elementus“. Tokį vaidybos meną K. Stanislavskis laiko aukščiausia jo forma, kurios reikia siekti visiems aktoriams ir vadina tai išgyvenimo menu.

K. Stanislavskis neteigia, kad aktoriai scenoje turėtų jausti lygiai taip pat, kaip jaučia gyvenime. Tam labai svarbu yra suvokti emocinės atminties svarbą. Jis išskiria pirminius jautimus ir pakartotinius jautimus, kurie yra „pakišami“ šios, emocinės, atminties. Panašiai „išsišaukti“ emocijas moko ir V. Masalskis. Jis sako, kad aktoriui svarbu fiksuoti ir atsiminti, kaip jis atrodė, kokia buvo jo kūno kalba, kai jis buvo apimtas tam tikros emocijos.

Svarbiau – kelias, nei pati tiesa

Galbūt V. Masalskio metodika yra gana chaotiška, tačiau karštligiškumas ir begalinės paieškos yra daug naudingiau, nei kad „tikrosios“ tiesios suradimas ir baimė „išsiskirti“ su ja. Svarbiau yra kelias į tiesą, o ne pati tiesa. Kalbant apie V. Masalskio metodiką, jos apibrėžimą ir apskritai šio režisieriaus kūrybos suvokimą, norisi pacituoti anglų teatro režisierių Peterį Brooką: „Niekada netikėjau vienintele tiesa. Nei mano, nei kieno kito. Tikiu, kad visos mokyklos, visos teorijos gali būti kur nors ir kada nors naudingos. Bet supratau, kad žmogus gali gyventi, tik jei aistringai ir besąlygiškai identifikuoja save su tam tikru požiūriu. (...) Kad požiūris būtų apskritai naudingas, turi jam būti visapusiškai ištikimas, privalai ginti jį iki mirties. Bet tuo pačiu vidaus balsas kužda: „Neimk visko taip rimtai į širdį. Laikykis tvirtai, bet keiskis nedvejodamas.“

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"