Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Vertėja Lolija Spurgienė: „Rašytojas priklausomas nuo vertėjo, kaip vaikas nuo tėvų“

 
2017 05 06 19:55
pixabay.com nuotrauka

Lietuvių literatūros diskurse kritikos maža; apie verstines užsienio autorių knygas beveik iš viso nekalbama, vertu kalbėjimu nelaikant reklaminių anotacijų. 

Tai argumentuojantis ir grindžiantis pretekstas kalbėtis apie užsienio literatūrą su žmogumi, esančiu itin arti jos ir prakalbinančiu ją mums – vertėju.

„Kad negimtosios kalbos neįmanoma išmokti taip, jog ja kalbėtum kaip tas, kam ta kalba gimtoji, juolab įstengtum ja kurti meniško stiliaus romanus, atrodo, pamatuota mintis“[1], – taip prancūzų rašytojo Andreȉ Makine’o romano „Moteris, kuri laukė“ (2010) recenzijoje teigė Dalia Zabielaitė.

Kalbine, kultūrine prasme išmintinga ir gili įžvalga tepradeda įvairialypį pokalbį su vertėja, leidyklos Tyto alba viešųjų ryšių skyriaus vadove Lolija Spurgiene apie kalbą ir kultūrą. Šešiolika knygų vertimų iš prancūzų kalbos ir pirmasis, kol kas vienintelis, iš rusų – Marinos Stepnovos romanas „Italų pamokos“ (2016) – inspiruoja pašnekesį, kuriame bandoma užčiuopti, kaip žmogus ir kalba atranda vienas kitą.

Gimtoji kalba

Straipsnio įžangoje cituotai minčiai tarytum atitaria, jai pritaria ir naujomis prasmėmis tęsia „Italų pamokų“ frazė: „Viskas, ką turiu, – mano kalba.“[2] Ką šiandien žmogui reiškia jo gimtoji kalba – vienintelė ir viena galima tokia? Ar šiuolaikinis žmogus per lengvai, per dažnai ja išleidžia į užribį, išduoda užteršdamas svetimais žodžiais, sakiniais, pasakymais?

Įžangoje pacituotą mintį apie negimtąją kalbą kvestionuoja D. Zabielaitės minties tąsa kitame recenzijos sakinyje: „<...> atrodo, pamatuota mintis. Bet ji subliūkšta atsivertus Prancūzijoje gyvenančio ir prancūziškai rašančio, nors Rusijoje gimusio (1957) ir augusio Andreï Makine’o romaną.“ Ir ne vien A. Makine’as yra to įrodymas. Ir V. Nabokovas, J. Joyce’as, P. Celanas, M. Kundera ir, pavyzdžiui, šiuolaikinė turkų rašytoja Elif Shafak.

A. Makine’ą prancūzų kalbos išmokė po revoliucijos Sibire atsidūrusi prancūzaitė – jo močiutė. Vėliau jis pats išvažiavo stažuotis ir liko Prancūzijoje. Skaitant A. Makine’o prancūziškai parašytas knygas, pritrenkia, kaip gerai jos parašytos, koks stilius, kokia iškalba, koks žodynas! Ir supranti, kad ir negimtosios kalbos išmokstama, ir svarbiausia – ne kalba, o kas ja pasakyta.

Dar vienos mano verstos knygos – autobiografijos „Slaptas Salvadoro Dalí gyvenimas“ (2013) – autorius, savaime aišku, Salvadoras Dalí, parašė ją puikia prancūzų kalba. O juk jo gimtoji – ispanų, tiksliau, katalonų. Buvau šiam garsiam menininkui gana abejinga, bet perskaičiusi autobiografiją užsidegiau ją išversti, nes, mano galva, jis, be visų kitų sričių, kuriose karaliavo, buvo dar ir puikus rašytojas.

Gimtoji kalba šiuolaikiniam žmogui reiškia tą patį, ką reiškė visada, – tai, kas susiję su gimtine, šeima, mama; saugų subuvimą, susikalbėjimą. Ne veltui išvykėliai bendrauja tarpusavyje, glaudžiasi, palaiko kartais net varginančius ryšius, kad jaustų bendrystę, artumą, sąlyginį saugumą, kad kartu suėję pabūtų „kaip namie“, o „kaip namie“ ir reiškia – bendrą kalbą, „viską, ką turiu“. Stažuotėje Paryžiuje po gana vienišai praleistos savaitės buvau taip išsiilgusi lietuvių kalbos, kad prie Luvro puoliau pažindintis su senučiukais lenkų piligrimais, kad bent taip pasijusčiau arčiau namų...

O ar kalbą šiuolaikinis žmogus išleidžia į užribį, išduoda teršdamas?.. Man atrodo, kad visais laikais visais laukais sklinda puristų aimanos... Tegul žmonės ramiai gyvena, kalba savo kalba ir susikalba – tai svarbiausia. Pacituosiu savo ironiškąją draugę: „Jums gerai, jūs mokat daug kalbų, o manęs ir lietuviškai nieks nesupranta.“ Kalbos priežiūrą palikime kalbos prižiūrėtojams. Ją privalu norminti, ja rūpintis, švarinti, nes bendrinė kalba – kūrinys, ji sukurta vienos tarmės pagrindu, ją reikia prižiūrėti kaip paminklą, periodiškai nuvalyti nuo jo plikės balandžių paliktas žymes.

Oficialioji, mokslinė, žiniasklaidos, televizijos, leidinių kalba turi būti kuo švaresnė, bet šnekamoji tepaleidžia visas vadžias, man, mums visiems reikia gyvos ir gyvybingos, vaizdingos kalbos, nes tokia yra tikrovė, nes ji įvairi, nes aš noriu iš jos semtis, ją analizuoti, noriu, kad šnekamoji kalba būtų iškalbinga, kiekvieno žmogaus kalba – tai dalis ir jo psichologinio portreto, ir jo gyvenamojo laiko atspindys. Aš mėgstu taisykles, versdama jų laikausi, bet man patinka ir išdykauti, vartyti žodžius, juos perdarinėti, tyčia terpti į netinkamą kontekstą; mėgstu žargoną, keiksmažodžius, stiprius ir vaizdingus, mėgstu SMS trumpinius ir santraukas, ypač jeigu iš jų randasi naujos, linksmos prasmės. Tai toks žaidimas, šifras, galvosūkis, sąmojo užkulas.

Mes visi iš prigimimo dvikalbiai – pramokę kalbėti, vartojame šnekamąją kalbą, o prireikus – bendrinę, išmoktą.

Kitakalbės patirtys

„Anglų laisvai, italų – labai gerai, prancūzų – vidutiniškai, bet Paryžiuje tikrai neprapulsiu.“[3] Gimtoji, bent jau elementaraus susikalbėjimo, bendravimo kasdienybėje, kalba, sakytina, yra duotis kiekvienam, tačiau, ypač postpostmoderniame pasaulyje, neišvengiamai susiduriama su užsienio kalba, ji reikalinga, kad žmogus, kaip ištarta romano veikėjos, neprapultų, o norinčiajam kažko daugiau pravartu mokėti ne vieną kalbą. Prisimenant D. Zabielaitės mintį, taip pat romano „Italų pamokos“ ištrauką, kurioje nusakomas santykis su skirtingomis kalbomis, klaustina, ką reiškia labai gerai mokėti kalbą? Ar įmanoma mokėti nežinant, nepažįstant kultūros, kalbos terpės? Jūsų – kalbos žmogaus – manymu, kalba ir kultūra – viena be kita įmanoma?Neatsiejama?

Neprapulti galima ir mojuojant rankomis ar badant pirštais.

Labai gerai mokėti kalbą man reiškia, kad skaitydama tekstą arba žiūrėdama filmą, klausydamasi laidos, negalvoju, kokia kalba skaitau, žiūriu, klausau, o cituodama ar perpasakodama – neprisimenu, kokia kalba skaičiau ar žiūrėjau.

Jeigu mėgaujuosi poezija originalo kalba, suprantu humorą, o jei dar galiu pati prajuokinti kitą jo kalba, tuomet – taip, ją moku. Nors niekas niekada kalbos, net savos, neišmoksta iki galo. Ji nuolat kuriasi ir atsikuria, ji neišsemiama.

O dėl kalbos ir kultūros santykio neišsiplėsdama atsakyčiau taip: jeigu žmogaus žodynas menkas, vargu ar jį vadinsime kultūringu.

Mokate ne vieną kalbą, verčiate iš prancūzų, rusų, lenkų kalbų. „Italų pamokose“ esama reikšmingos pastabos, kad kalbos reikia mokytis nuo vaikystės[4]. Pasidalykite asmenine kalbos (-ų) mokymosi, išmokimo, o dar svarbiau – pažinimo ir prisijaukinimo patirtimis. Kuo kiekvienos jų atradimo atvejai saviti, kitokie, ypatingi?

Lietuvių kalbos mokiausi nuo penkerių – vaikų darželyje Vilniuje, svėdasiškių tarmės – iš vasarinių draugių, vasarodama pas tetą , vilnietiško žargono – Žirmūnų kieme. Skaityti rusiškai išmokau ketverių ir mintinai mokėjau visas A. Puškino eiliuotas pasakas, o lietuviškai gerai pramokau tik mokykloje.

Tėtis buvo tylus knygų skaitytojas, nemokė savo gimtosios lenkų, gal tik vieną kitą žodį, tad išmokau pati, po Nepriklausomybės atgavimo ėmus rodyti lenkų televizijas. Žiūrėdavau penktadieniais, o gal šeštadieniais „nocny film“, kas savaitę po šedevrą, o su drauge iš Druskininkų – amerikiečių tada nepaprastai populiarų „muilą“ „Dinastija“ su Joana Collins ir kitomis Holivudo superžvaigždėmis. Mūsų, jaunųjų filologių, būrelis nepraleido turbūt nė vienos serijos. Po gero dešimtmečio mėginau pažiūrėti, ištvėriau tik 10 minučių. Bet esu labai dėkinga Joanai Collins, kuri mane paskatino pramokti lenkiškai. Iki šiol, jeigu tik yra būtinybė ir galimybė rinktis, kokia kalba žiūrėti filmą, renkuosi lenkų dėl puikiai išverstų tekstų ir nepriekaištingo įgarsinimo.

Prancūzų kalbą mokykloje pasirinkau, nes visi „susigrūdo“ į anglų, ir dar dėl to, kad „su ta prancūzų toli nevažiuosi“, „kam tau jos reikia, negi kaime mokytojausi?“. O labiausiai dėl to, kad įsimylėjau mokytoją – gražią, elegantišką ir protingą pagyvenusią smetoninę damą, kuri ne tiek mokė kalbos, kiek lavino mus pasakojimais apie savo gyvenimą, keliones, skaitytas knygas, mokė etiketo, kartais ir pamoralizuodavo, bet mano meilė buvo akla ir po mokyklos baigimo atsidūriau Vilniaus universitete. O labai rimtai mokytis prancūzų kalbos pradėjau tik ėmusis vertimų.

„Kalba – tai buvo laisvė.“[5] Kiek pati jaučiatės įgijusi, turinti šios laisvės? Kaip laikui bėgant šis laisvės jausmas kinta, vis labiau įsigalint anglų kalbai, suteikiančiai ir (ar) užtikrinančiai skirtingų tautų, kultūrų susikalbėjimą?

Žinoma, kai moki kalbą, skaitai ar keliauji po svečią šalį ir gali susikalbėti su vietiniais žmonėmis, apima smagus laisvės, didesnių galimybių, platesnių horizontų jausmas, atrodo, tarsi atsiveria papildomos organizmo poros. To juk ir veržiamės kitur – pasikrauti, praplėsti akiratį, pajusti.

Anglų kalbą mokėti būtina, ji veikia kaip visraktis, visur. Šiokį tokį žodžių ir sakinių bagažiuką turiu ir jį panaudoju, bet rimčiau ėmiausi visai neseniai. Dešimtmetį buvau įstrigusi kažkur antrų metų pradžioje. Prancūzakalbėse šalyse jaučiuosi kur kas jaukiau.

Vertimas ir geltona liniuotė

M. Stepnova, kalbėdama apie „Italų pamokas“, taip pat apie romaną „Lazario moterys“ (2013), kurį vertė Sigitas Parulskis, žymėjo, kad knygų populiarumas Lietuvoje – vertėjų nuopelnas[6]. Kaip Jūs, kaip vertėja, regite, patiriate, jaučiate vertėjo būtį, statusą, vaidmenį?

Rašytojas visiškai priklausomas nuo vertėjo, kaip vaikas nuo tėvų. Marinos pirmojo romano lietuvių kalba – „Lazario moterų“ – likimas galbūt būtų visai kitoks, ne toks sėkmingas, jeigu jį būtų vertęs ne Sigitas Parulskis, nors knyga nepaprastai populiari Europoje ir Skandinavijoje. Daugeliui skaitytojų tai buvo ženklas: skaityti verta.

Vertėjo statusas? Sprendžiant iš honorarų, nelabai aukštas. Pragyventi iš vertimų, nedirbant kito darbo, labai sunku, bet vienam kitam pavyksta. Aš turbūt bijau. Man regis, mėgindamas pragyventi iš vertimų, kai honorarai nedideli, neišvengiamai imsi skubėti ir aukoti kokybę.

Jūsų versto A. Makine’o romano „Moteris, kuri laukė“ recenzijoje D. Zabielaitė akcentuoja: „Lėtai slinkdamas šio glausto romano romiu, meditatyviu pasakojimu, kitaip nei ankstesniuose dviejuose lietuviškai išleistuose romanuose, kuriems nebūdingas užsienio kritikų vertinamas elegiškas lyrizmas, tikrai pajunti, kas yra žodžio menas – gebėjimas žodžiais, apgaubtais lengvu liūdesio šydu, piešti vizualiai ryškų peizažą, įvardyti, atrodytų, paprastus gamtinės (ir ne tik) tikrovės dalykus, pagauti jos efemeriškų momentų kaitą.“[7]

Pasidalykite vertimo subtilybėmis, kaip pajausti rašytojo kalbą, stilių, raiškos manierą, ja įsigerti ir imti kalbėti, bet jau savąja kalba?

Man geriausias įvertinimas – kai žmonės nė neprisimena, kad šitos knygos „rašytojas“ yra vertėjas, kai juos pagauna ir tiesiog nusineša geras tekstas.

Amžina vertėjo siekiamybė – nepakenkti; pagerinimą irgi laikyčiau pagadinimu, kenkimu. Versti – didžiulė atsakomybė. Kartą nugirdau sakant, kad reikia gerbti vertėją ir redaktorių. Nekviečiu jų negerbti, bet vertimų kokybė pagerėtų, jeigu gerbtume autorių ir skaitytoją.

Vertėjo darbe svarbiausias dalykas – atidumas kiekvienai detalei. O patirtimi pasidalyti... nežinau, kaip. Iš šono viskas atrodo taip: atsisėdi, įsijungi kompiuterį, kairėje – tekstas, dešinėje – žodynai, ant teksto – geltona liniuotė, kad nepamestum eilutės, ir verti. Vertimas randasi verčiant, instrukcijos niekur neaptikau, o vertimų teorijos knygas paskaitinėju tik kartais, ir nelabai ko pasisemiu.

Tiesa, gera mokykla – išversti dalį teksto, kuris jau buvo verstas gero vertėjo, ir palyginti, žodyno turtų semtis iš lietuvių literatūros klasikų ir šiuolaikinių rašytojų, dar – skaityti savo suredaguotą tekstą. Man visuomet labai sekėsi su redaktoriais. O ir pradėjau versti tada, kai redaktoriai turėdavo daugiau laiko padirbėti su vertėjais – tai ypač svarbu pradedantiesiems, kai tikrai reikia pastabų, patarimų, paspirties.

Kaip vertimo praktikas keičia (jeigu keičia) kalba? Tarkime, kokie esminiai skirtumai, savitumai, verčiant iš prancūzų ir iš rusų kalbų?

Gerai versti sunku ir užtrunka iš bet kokios kalbos. Daugiausia verčiau iš prancūzų kalbos, „Italų pamokos“ – kol kas vienintelis vertimas iš rusų. Taip, kalbos skirtingos, skiriasi sistemos, gramatika ir kt., iš rusų versti regisi lengviau, nes turim daugiau bendro – kaitomas kalbos dalis, panašią sintaksę, laisvą žodžių tvarką sakinyje, be to, kalbant apie „Italų pamokas“ – vis dar prisimename tarybmečio realijas, ženklus, simbolius, žymes.

„Italų pamokose“ esama ištraukų, paliktų originalo kalba. Kas lemia apsisprendimą tekste leisti ir kitai kalbai būti, byloti?

Su redaktore laužėme galvas, ar rinktis tiesiog perrašą, ar vieną kitą pavadinimą, posakį palikti kirilica. Palikome anų laikų „aromatą“ tiems, kam jo reikia.

Tarpkultūrinis kontekstas

„Vokiečių – brr. Nemėgstu.“[8] O kuri yra Jūsų kalba, kalba Jums?

Man gražios visos kalbos, jeigu jomis kalbami arba rašomi tekstai gražūs ir protingi.

Leipcigo knygų mugėje stebėjau kelis renginius, kuriuose buvo pristatomos į vokiečių kalbą išverstos lietuvių rašytojų knygos, tad, suprantama, skambėjo vokiečių kalba. Klausytis keturias valandas teksto, kurio nesupranti, gali būti nuobodu, bet taip nebuvo: kiekvieną renginį galima buvo „skaityti“ lyg vertimą į kitą, neverbalinę kalbą: stebėjau veidus, girdėjau intonacijas, žavėjausi vokiečių vertėjų gebėjimu puikiai, išraiškingai skaityti tekstus; jie skaitė, gestikuliavo, visu kūnu ir skirtingomis intonacijomis atliko ištraukos veikėjų vaidmenis – žmonių, gyvūnų, net peizažų – ir man atrodė, kad aš suprantu, kas skaitoma, ką byloja vedėjai, rašytojai, vertėjai, nemokėdama kalbos iš jų giedrų ir kilnių veidų mačiau, jaučiau, kokio aukšto lygio tie renginiai. Mane pakerėjo vokiečių kalba...

„<...> planeta sukasi ne pagal jos lydekai paliepus.“[9] Lydekai paliepus – junginys, kurio reikšmę paaiškinote išnašoje: „Užkalbėjimas iš rusų pasakos, kurį ištarus išsipildo norai.“ Paaiškinimo reikmę galima šiuo atveju laikyti, pasitelkti kartų žinojimo, laiko kaitos savotišku riboženkliu – vieniems lydekai paliepus yra aiškios prasmės pasakymas, kitiems, jaunesnės, jaunosios kartos skaitytojams, – jau reikalinga aiškinimo išnaša. Jūsų, kaip vertėjos, nuomone, kiek vertėjas turi (pa)aiškinti knygoje esančias kultūrines nuorodas? Kokia pozicija Jums priimtinesnė – suteikti žinių, aiškinti plečiant žinojimo lauką, ar tik minimaliai, kiek būtina įsiterpti papildomais pastebėjimais, o gal visiškai jų atsisakyti?

Galima ir nieko neaiškinti, kaip originaliame tekste. Prancūzai neaiškina ir neverčia kitakalbių žodžių ar frazių – lotynų, anglų, vokiečių, kt. kalbomis.

Tokia tradicija; norint viską galima susirasti internete ar kitur. Iš pradžių versdama kaupiau informaciją vien tik sau, paskui pamaniau, kad jeigu man tenka pasukti galvą, prisiminti kai kurias pavardes, pavadinimus, kai kurias kultūrines, politines, visuomenines tarybmečio realijas (o juk romano „Italų pamokos“ laikas – dešimtasis dešimtmetis, mano jaunystės laikas, ir visa, kas aprašoma, artima ir man), vadinasi, jaunesniems žmonėms reikėtų padėti suprasti.

Atskaitos žmogus buvo mano sūnus. Be to, romane daug paslėptų citatų – cituojama rusų (ir ne tik) poezija, proza, minimi knygų, dainų ir dainuškų pavadinimai, knibžda nuorodų į filmus ir filmukus, kuriuos žiūrėdavome, girdėdavome ir cituodavome rusų kalba – kas būtų likę iš jų, jeigu aš būčiau tiesiog išvertusi, be paaiškinimų ir nuorodų? Neatpažintų net bendraamžiai.

Keliskart perskaičiau „Italų pamokas“ po išleidimo, jau matau tobulintinų vietų, vieną kitą galbūt nereikalingą nuorodą, vieną kitą būtų gerai sugrąžinti iš rankraščio. Klioviausi savo ir redaktorės nuovoka ir nuojauta. Viską įmanu pagerinti.

Išgirdusi pastabą, kad „tai juk romanas, ne mokslinis darbas“, nekreipiu dėmesio, nes aš pati visada mėgau išnašas, paaiškinimus, pratarmes, visa tai man siejasi su leidėjų ar autoriaus atida skaitytojams, pastanga šviesti, supažindinti su kontekstu.

Žiūrėdama užsienio literatūros konteksto Lietuvoje, kaip regite vertimų būklę? Kas ir kaip verčiama?

Kontekstas platus ir platėjantis. Pavardės ir pavadinimai tokie, kaip ir ant vakariečių skaitytojų naktinių stalelių. Apie vertimų būklę man sunku spręsti, nes beveik neskaitau vertimų, nespėju. Skaitau knygas originalo kalba sau arba leidyklai, o kai verčiu, laiko lieka tik tai knygai. Apie vertimų būklę galiu spręsti tik iš nugirstų kalbų tarp profesionalių redaktorių arba skaitančių draugų pastabų. Kartą draugas pasiguodė: „Perskaitau puslapį kitą, viskas parašyta lietuviškai, be klaidų, bet aš nieko nesuprantu, skaitau per nauja – vėl tas pats.“ Bet tikiu, kad Lietuvos vertėjų sąjungos tinklalapyje pateiktame nominuotų knygų sąraše esančios visos knygos yra gerai išverstos ir vertos dėmesio.

Koks yra geras vertimas Jums?

Toks, kurį skaitydama pamirštu skaitanti vertimą, skaitau tiesiog knygą. Arba tekstas toks geras, kad pastebiu jį ir pasidžiaugiu kolegos sėkme. Nemėgstu, kai vertėjas „išreiškia save“, kai jis juntamas iš specifinių, pamėgtų „savo“ žodžių žodelių. Jeigu skaitydamas verstą romaną gali pasakyti, kas jį vertė, vadinasi, nukentėjo autorius.

Dėkoju už Jūsų literatūrą, kalbą ir kultūrą veriančias mintis.

_____________

[1] Zabielaitė D. Apie širdies baltumą. Šiaurės Atėnai [interaktyvus], 2010 [žiūrėta 2016–05–25]. Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/2010/07/23/apie-sirdies-baltuma/.

[2] Stepnova M. Italų pamokos. Vilnius: Tyto alba, 2016, p. 208.

[3] Ten pat, p. 211.

[4] Ten pat.

[5] Ten pat.

[6] Kryževičienė J. Pokalbis su Marina Stepnova. Naktinis ekspresas (televizijos laida). LRT [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016–05–26]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/program/1896/limit/24.

[7] Zabielaitė D. Minėtas straipsnis.

[8] Stepnova M. Minėta knyga, p. 211.

[9] Ten pat, p. 255.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"