Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Vertimų į rusų kalbą lentynoje – H. Radausko poezija

 
2016 07 18 6:00
Umka, arba Ana Gerasimova, ir koncertuoja, ir poeziją verčia.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Iš Rusijos kilusi žinoma muzikantė ir vertėja Ana Gerasimova, sceniniu vardu Umka, verčia lietuvių poeziją ir populiarina tarp rusakalbių skaitytojų. Vienas pastarųjų metų jos darbų skirtas lietuvių poetui Henrikui Radauskui, kurio eilėmis vertėja susižavėjo, kai ieškojo poezijos sielai.

Vertėjos Anos Gerasimovos-Umkos lentynoje yra naujų darbų. Neseniai pasirodė knyga „Henrikas Radauskas. „Ugnim ant debesų – Огнем по небесам“. Leidinyje publikuojami žymaus lietuvių poeto eilėraščių ir laiškų vertimai į rusų kalbą.

Kada ir kodėl A. Gerasimova-Umka susidomėjo H. Radausku, jo kūryba, ėmėsi vertimų į rusų kalbą? Apie tai – interviu su vertėja.

Padidėjo iki dviejų dalių

– H. Radausku susidomėjau dar studijuodama Literatūros institute Maskvoje, kai išėjo rinktinė „Lyrika“ leidyklos „Vaga“ 1980 metais. Lietuvių kalba man labai patiko, bet oficialioje lietuviškoje poezijoje buvo sunku rasti ką nors tokio, kad galima būtų versti – iš sielos ir sielai. O tada kažkas iš draugų padovanojo man tą rinktinę. H. Radausko poeziją įsimylėjau iškart. Ir pačią pirmą naktį išverčiau kokius dešimt eilėraščių. Tai buvo 1980 metų lapkričio 1-oji – pamenu, nes išliko prirašytas mokyklinis sąsiuvinis. Kai kurie tų eilėraščių, kiek paredaguoti, buvo sudėti į šitą knygą.

– Ar per tą laiką ką nors vertėte iš šio poeto kūrybos?

– H. Radausko poezijos vertimai – 25 eilėraščiai – buvo pagrindinė mano diplominio darbo dalis. Tuo didžiavausi, bet prie šio poeto daugiau negrįžau. Neseniai, maždaug prieš dvejus metus, peržiūrinėjau savo archyvą. Nusprendžiau internete paskelbti kai ką iš tų seniai darytų vertimų – ir antrą kartą įsimylėjau šią poeziją. Tada vėl pradėjau versti.

Galiausiai išverčiau beveik visus rimuotus H. Radausko eilėraščius, išskyrus gal keliasdešimt. O tai jau visa knyga. Patirties rengti dvikalbes knygas jau turėjau – dvi poeto Gintaro Patacko, net trys – abipusiai vertimai; viena poeto Antano A. Jonyno. Tačiau šįkart viskas buvo sudėtingiau.

– Kuo ji skyrėsi nuo kitų knygų?

– Supratau, kad rusų skaitytojams apie H. Radauską be pačios jo poezijos būtina žinoti daugiau. Iš pradžių knygą pradėjau pildyti interviu ir straipsnių vertimais, vėliau – laiškų, prisiminimų ir dienoraščių, rašytų poeto draugų, vertimais. Pasirodė, kad viso to – labai daug, ir viskas neįtikėtinai įdomu. Tokiu būdu susidarė dviejų dalių knyga, beje, pirma – eilėraščių – gerokai mažesnė, negu antra. Apskritai užsiverčiau beveik neįveikiamu darbu, bet vis dėlto jį įveikiau.

Pagalba ir parama

– Ar gavote kokios nors pagalbos, rengiant knygą spaudai?

– Per baigiamąjį etapą susisiekiau su vietos specialistais, ir tai man labai padėjo. Neįkainojamą pagalbą suteikė Virginijus Gasiliūnas iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, labai apsišvietęs ir draugiškas žmogus.

Be publikuotų dokumentų dar yra ir jų nuotraukų archyvuose, konkrečiai Maironio lietuvių literatūros muziejuje Kaune. Kai ten nuvažiavau, gavau visą medžiagą, kurios prašiau, ir dar daugiau. Noriu padėkoti mane užtarusiam bičiuliui ir puikiam poetui G. Patackui. Ir Vikai Veličkaitei – su ja susipažinome Vilniuje per mano koncertą, paaiškėjo, kad ji – akademinis žmogus. Ji man ne tik padėjo per pirmą vertimo etapą, bet dabar susitarė dėl papildytos knygos perleidimo Lietuvoje.

– Koks pirmo leidimo tiražas?

– Mažas – 300 egzempliorių, ir jie jau „išsivaikščiojo“, beje, pusė buvo išdovanota. Knygą spausdinau savo lėšomis vienoje draugiškoje Maskvos spaustuvėje. Lietuvos kultūros institutas, trečią kartą materialiai paremiantis leidžiant lietuvišką poeziją, aišku, labai padėjo. Deja, tos sumos, įvardytos kaip honoraras vertėjui, neužteko leidimui. Iš esmės nėra nieko nuostabaus, šiais laikais tokios knygos gali būti leidžiamos arba savo lėšomis – ačiū už paramą tiems, kurie prisidėjo, – arba turint galingą sponsorių, bet tokių reikia sugebėti rasti, o aš to nemoku.

Tikrai nesiskundžiu, priešingai – esu laiminga, kad knyga išleista ir turi lokalią sėkmę. Tarkime, ją gerai įvertino rašytojas Tomas Venclova, o tuo aš nepaprastai didžiuojuosi. Daugelis draugų Rusijoje, nemokantys lietuvių kalbos, dėkoja man už tai, kad supažindinau su tokiu nuostabiu poetu kaip H. Radauskas.

Dar ir Kijeve

– Ir tai – ne vienintelė H. Radauskui skirta knyga rusų kalba.

– Antras leidinys, dar 300 egzempliorių, išleistas Kijeve. Tai atskira istorija. Knygai versdama poeto Alfonso Nykos-Niliūno dienoraščių ištraukas, atkreipiau dėmesį, kad užsiminta apie kažkokią Tanią R. Paklausiau V. Gasiliūno, kas ji galėtų būti. Jis pasiaiškino ir pranešė man, kad turbūt – Tatjana Retinova, Aleksejaus Retinovo žmona. Abu dirbo radijuje „Amerikos balsas“ ir bičiuliavosi su „mūsų kompanija“. Po to viskas buvo paprasta: socialiniame tinkle „Facebook“ užtikau dvi Tatjanas Retinovas – ją pačią ir dukrą. Ne taip seniai abi iš Amerikos persikraustė į Ukrainą. Dukra Kijeve įkūrė nedidelę leidyklą „Kajala“. Šito iš pradžių nežinojau. Tiesiog nuvykau į Kijevą padaryti interviu su vyresniąja Tatjana. O jaunesnioji pasiūlė savo leidykloje išleisti nedidelį papildomą knygos tiražą.

– Ar jis buvo pristatytas Ukrainoje?

– Su ta knyga dalyvavau Kijevo knygų mugėje. Kartu ir koncertą surengiau.

– Regis, ir tai – dar ne pabaiga?

– Trečią leidinį, iš esmės skirtą rusakalbiams Lietuvos studentams, rengiamas ir bus leidžiamas Vilniuje. Taigi viskas išėjo labai gerai.

Apie poetą

H. Radauskas (1910–1970) – poetas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, studijavo VDU lituanistiką, germanistiką, rusistiką. Dirbo VDU bibliotekininku, Klaipėdos radiofono pranešėju, švietimo ministerijos knygų leidybos korektoriumi ir kitus darbus. 1944 metais pasitraukė į Vokietiją, 1949-aisiais persikėlė į JAV. Gyveno Baltimorėje, Čikagoje, dirbo fizinį darbą. 1959–1969 metais – Kongreso bibliotekos Vašingtone tarnautojas. Eilėraščius pradėjo publikuoti nuo 1929 metų, pirmąjį poezijos rinkinį „Fontanas“ išleido 1935-aisiais. Jau šioje knygoje išryškėję jo kūrybos principai – poleminis santykis su lyrine poezijos tradicija, poetinės kalbos juvelyrinis meistriškumas – išliko ir vėlesniuose Radausko rinkiniuose, išleistuose jau eimigracijoje

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"