Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Vėtros išvertė dar vieną kalbotyros ąžuolą

 
2016 05 04 10:00
2012 metais Algirdas Sabaliauskas išleido dabartinių mūsų kalbos tyrinėtojų enciklopediją. Lietuvių kalbos instituto archyvo nuotrauka

„Tai gražiai skambėjo žodžiai / Laukas, pieva, kelias, upė... / Tai gražiai saulutė leidos / Atilsėlin kviesdama...“ Greičiausiai panašiai būtų prabilęs Justinas Marcinkevičius palydėdamas amžinan poilsėlin 2016 metų balandžio 17 dieną ten žengusį lituanistą Algirdą Sabaliauską (1929 – 2016). Deja, pačiam poetui penkeriais metais anksčiau teko atsigulti viename Vilniaus kalnelyje.

O dabar per nepilnų metų tarpą į kalbininkų lauką įsisukę viesulai išrauna antrą žymų baltistą, savo delnuose rūpestingai glosčiusį ne vieną paprastą lietuvių ir latvių kalbos žodį. Tik pirmajam iš jų – profesoriui Vincui Urbučiui – daugiausia rūpėję, kaip tie žodžiai praktiškai padaromi ir kokie čia vyrauja teoriniai dėsniai. O A. Sabaliauskas svarstė, kaip keičiasi tų žodžių reikšmės, kaip žmonės jais ką pavadina, o išvis daugiausia jis rašė apie pačius lietuvių kalbos tyrinėtojus.

Tarsi lietuvių kalbos enciklopedija

Būsimasis įžymus lietuvių kalbos istorijos tyrinėtojas A. Sabaliauskas gimė 1929 metais liepos 26 dieną, augo ir mokėsi Marijampolėje. Čia jis baigė garsiąją Rygiškių Jono gimnaziją ir pasuko į Vilnių studijuoti lituanistikos. 1953 metais baigęs studijas Vilniaus universitete, toliau daugiau kaip 40 metų dirbo vienoje mokslo institucijoje – Lietuvių kalbos institute.

Daugiausia gilių ir plačių vagų A. Sabaliauskas išvaręs baltų kalbų leksikos ir lietuvių kalbos tyrinėjimų istorijos baruose. Jo vardui lituanistikoje įamžinti pakaktų vien pastarosios srities trijų knygų – pirmosios, apimančios lietuvių kalbos tyrinėjimus iki 1940 metų, antrosios – tų tyrinėjimų istoriją nuo 1940 iki 1980 metų, ir trečiosios naujausius tyrinėjimus nuo 1980 iki 2010 metų.

Vienoje iš mokslo konferencijų kalba akademikas prof. habil. dr. Algirdas Sabaliauskas.mokslolietuva.lt nuotrauka

Tik prabėgomis paminėsime A. Sabaliausko stambųjį darbą „Lietuvių kalbos leksika“ (1990 metai), kurioje aiškinama 3250 žodžių kilmė, skoliniai, reikšmių kitimas. Šiai pačiai temai skirta populiaresnė knyga „Iš kur jie? Pasakojimai apie žodžių kilmę“ (1994 metai). Baltų kalbų istorijos nemažai užgriebta A. Sabaliausko gana populiariai parašytoje knygelėje „Mes baltai“ (1986 ir 2002 metai), išverstoje į anglų, švedų ir italų kalbas.

Sunkiai suskaičiuojami A. Sabaliausko straipsniai apie kalbininkus ir kitais kalbos klausimais išbarstyti ir visose trijose vadinamosiose tarybinėse Lietuvoje sukurtose enciklopedijose ir dabartinėje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje (išleista 2001–2014 metais I-XX tomai). Pats A. Sabaliauskas yra rašęs, kad vien Lietuvių kalbos enciklopedijoje paskelbta jo per 560 straipsnių. Visose Lietuvai skirtose kalbos ir visuotinėse enciklopedijose randame ir A.Sabaliausko biografijų; tarp jų ir JAV išleistos enciklopedijos: vadinamoji bostoniška „Lietuvių enciklopedija“ (t. 37, 1985; 540) ir anglų kalba parašyta „Enciklopedia Lituanica“ (V-5, Chicago: 7).

Patį A. Sabaliauską buvo galima vadinti vaikščiojančia lietuvių kalbos enciklopedija. Jo galvoje visą laiką knibždėjo įvairių smulkmenų apie daugybę kalbininkų.

Mokslo populiarintojas

Gerai A. Sabaliauskas suprato, kad be mokslo populiarinamųjų darbų sunku tikėtis daugiau skaitytojų pritraukti kalbos didiesiems reikalams. Jam ir buvę labai miela rašyti įvairias mokslo populiarinamąsias knygeles. Tokiomis galima laikyti gal šešias ar septynias jo sukurtas knygas bei knygeles. Jo populiariai apibūdinta nemaža krūva vardų ir kitų žodžių apie naminius gyvulius, medžius ir kitus augalus aptarta stambioje studijoje „Iš kur jie? Pasakojimai apie žodžių kilmę?“ (1994), „Žodžiai atgyja“ (1967, 2000), „Žodžiai keliauja“ (1962, 1993). Pastaroji knygelė išversta į anglų kalbą, atskiri skyriai – ir į japonų kalbą. Dviem leidimais išleista ir savita knygelė „Šimtas kalbos mįslių“ (1970, 2001). Dar minėtina ir tokio tipo knygelė „Kaip tyrinėta lietuvių kalba“ (1985). Aptariamose knygelėse tiek įvairių su lietuvių kalba susijusių įdomybių, kad iš jų daug kas tiktų ir vidurinių mokyklų kalbos vadovėliuose pasiskaitytiniems tekstams.

Visų A. Sabaliausko darbų aprėpti čia nesitikime. Tai specialių kalbinių leidinių uždavinys. Vis dėlto dar paminėsime, kad šio autoriaus prisidėta prie kitų žmonių rengtų mokslo knygų, pavyzdžiui, prie knygos apie Augusto Šleicherio palikimą arba su Jolanta Zabarskaite sudarant knygą „Vladimiras Taporovas ir Lietuva“ (2008), prie „Pasaulio vietovardžių“ žodyno ir kt.

Pats A. Sabaliauskas yra išsitaręs, kad jam rašyti mokslo populiarinamąsias knygeles patikę net labiau nei akademines studijas, knygelę „Žodžiai atgyja“ jis pavadinęs mylimiausia savo knyga. Tad ne be reikalo ji sulaukusi trijų leidimų ir anglų kalba ji išleista Čikagoje 1973 m.

Apie kalbos tyrinėtojus

Platesniam skaitytojų būriui pravartu daugiau sužinoti apie bemaž visame šių dienų pasaulyje pasklidusius lietuvių kalbos tyrinėtojus parašytą naujausią A. Sabaliausko studiją „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija 1980–2010 metai“, išleistą Lietuvių kalbos instituto 2012 metais. Tai savita dabartinių mūsų kalbos tyrinėjimų enciklopedija, kurią autorius baigė rašyti jau sulaukęs garbaus amžiaus. Ją galima laikyti A. Sabaliausko gulbės giesme.

Enciklopedijose paprastai pažeriami įvairūs faktai, o A. Sabaliauskas šio knygoje sugeba derinti ir iš Just. Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ žinomas dviejų metraštininkų misijas: Juodas metraštininkas pateikia faktus, o Baltas metraštininkas atskleidžia ir pačių žmonių gyvenimo vingius.

Mokslo žmones knygoje maloniai džiugina ne tik lietuvių kalbos tyrinėtojų biografijų faktai, bet ir kruopščiai surinkta apie kiekvieną skelbtą darbą bibliografija, išmėtyta daugybėje įvairių leidinių. O visiems lietuvių kalba besidomintiems žmonėms miela susipažinti su apibūdinamais pastarųjų dešimtmečių didžiausiais darbais – akademinio „Lietuvių kalbos žodyno“ šimtmetį trukusia (1902–2002) kūrimo istorija, su visokių akademinių „Lietuvių kalbos gramatikų“ trumpu apibūdinimu, su dialektologiniu „Lietuvių kalbos atlasu“ ir kitų sričių darbais. Mūsų kalbos tyrinėjimus autorius lygina ir su kitų kalbų panašiais darbais.

Sąlytis su tautosaka

Kalbotyros tyrinėjimai glaudžiai susiję su mūsų tautosaka, su literatūros klasikų kūryba. Tad ir šioje kalbotyros siekius aprašančioje knygoje ne vienas skaitytojas pajus patį lietuvių kalbos ir jos tautosakos nuolatinį sąlytį, taip pat ne kartą atras ir kalbos skambesį pajutusių literatūros kūrėjų vardus.

Beje, reikia nepamiršti, kad ši knyga yra lietuvių kalbos tyrinėjimų trečioji dalis. Nei Kazimiero Būgos, nei Jono Jablonskio biografijų čia nerasi – jos antrojoje knygoje, kurią dabar ne kiekvienoje rajono bibliotekoje rasi. Čia biografijos pradedamos nuo Juozo Senkaus, toliau Jono Kruopo, Kazio Ulvydo, Jono Kabelkos... Vienuoliktoje vietoje aptariami Zigmo Zinkevičiaus, dvyliktoje Vinco Urbučio, o po to paties knygos autoriaus Algirdo Sabaliausko. Mokslo tiesa būtų pažeista, jeigu autorius tinkamoje vietoje iš kuklumo peršoktų savo darbus. Gali atsrodyti lyg ir mistiška, kad šių profesorių netektys taip arti viena po kitos.

Atskirais skyreliais pateikta per 30 metų intensyviai Lietuvoje dirbusių 74 kalbininkų biografijos ir darbų apžvalga; prie jų dar reikia pridėti už Lietuvos ribų didžiąją gyvenimo dalį praleidusių mūsų emigrantų kalbininkų – Prano Skardžiaus, Antano Salio, Petro Joniko ir kitų darbų įvertinimą. Taigi knygoje aprašytos 83 lietuvių kalbininkų biografijos ir kalbininkų nuveikti darbai.

Apie kitų šalių mokslininkus

Daugeliui skaitytojų gali būti dar įdomesni duomenys apie kitų šalių mokslininkus, dar ir dabar tiriančius lietuvių kalbą. Tokių biografinių aprašų suskaičiuoti pavyko 47: iš Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, JAV, Japonijos, Estijos, Suomijos, Švedijos, Prancūzijos – iš viso lietuvių kalbos tyrinėtojų autoriaus pateikti iš 22 šalių.

Kaip šiltai, atsidėjęs lietuvių kalbą tyrinėjančio užsieniečio biografiją ir darbus apibūdina A. Sabaliauskas, gali rodyti japonų kalbininko Ikao Muratos aprašas. Studijuodamas bendrąją kalbotyrą, 1970 metais I.Murata JAV pramoko lietuvių kalbos. Po kelerių metų aplankė Lietuvą. Susižavėjo lietuvių tautosaka. I.Murata Tokijo universitete išleido japonų kalba knygą, pavadintą Lietuvių kalbos 1500 svarbiausių žodžių su komentarais, išspausdino keletą rinkinių žymiųjų kalbotyros specialistų laiškų, rašytų Kazimierui Jauniui, Vaižgantui, Mykolui Biržiškai.

I.Murata garsina ir lietuvių tautosaką. Prestižiniuose leidiniuose „Pasaulio mįslių enciklopedija“ (1984 m.), „Pasaulio patarlių enciklopedija“ jis japonų kalba pateikia ir lietuvių mįslių, patarlių ir priežodžių. Rėmėsi daugiausia mūsų tautosakininko Kazio Grigo darbais. I.Murata yra pirmasis vertėjas į japonų kalbą ir Kristojono Donelaičio ir Antano Baranausko kūrinių. Be to, dar populiarino ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą. A.Sabaliauskas su I.Murata yra tiesiogiai bendravęs.

Už dvi pirmąsias „Lietuvių kalbos tyrinėjimų istorijos“ dalis A.Sabaliauskui buvo suteikta anuometė Valstybinė premija. Ši solidžiausia, fundamentali jo knyga turbūt dar laukia premijos (nors ir po autoriaus mirties).

Traukė pedagoginis darbas

Kaip gerą pasakotoją, A.Sabaliauską traukė pedagoginis darbas. Jam teko skaityti paskaitų būsimiems lituanistams ir visuomenei. Tačiau jo pedagoginį talentą geriausiai atskleidė per 30 metų pirmininkaujant anuomečio Vilniaus pedagoginio instituto (dabar Lietuvos edukologijos universiteto) valstybinių egzaminų komisijai. Su dėkingumu šį jo darbą prisimena ne vienas to universiteto absolventas lituanistas. Už tą darbą A.Sabaliauskui suteiktas profesoriaus vardas.

A.Sabaliausko įdomių pasakojimų atsidėję klausėsi ir jo baigtos Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokiniai bei mokytojai. Jo balsas skambėjo ir daugelyje Marijampolės miesto iškilmių.

A.Sabaliauskui buvo suteiktas garbingas akademiko vardas ir už jo darbus bei kitą veiklą jis apdovanotas LDK Gedimino kryžiumi.

Algirdas su žmona užaugino dvi dukras, sulaukė vaikaičių ir provaikaičių. Darni šeima – nemaža atrama ir mokslinei veiklai. Jų duktė Danutė Sabaliauskaitė – Liutkevičienė kaip lituanistė uoliai darbuojasi Lietuvių kalbos institute.

Ne visai pritariu paplitusiam posakiui „nepakeičiamų žmonių nėra“. Lengvai atsiranda kam užimti tuščią kėdę. O kiekvienas žmogus, juolab mokslininkas, asmenybė, išeidamas amžinybėn, išsineša savo patirtį, pasaulėžvalgą, bendravimo su kitais žmonėmis savitumą, rašymo būdą. Kitas to nepakartos. Tad belieka gerbti šviesų A. Sabaliausko – mokslininko, pedagogo ir šių pastabų autoriaus 60 metų buvusio bičiulio – atminimą.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"