Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Vidas Bareikis: „Mūsų visuomenės modelis vis dar pagrįstas kalėjimo logika“

 
Spektaklio „Žalgirės“ repeticijų akimirka
Spektaklio „Žalgirės“ repeticijų akimirka Donato Stankevičiaus nuotrauka

Nacionalinis Kauno dramos teatras ruošiasi netradicinei premjerai – Vido Bareikio režisuojamai komedijai „Žalgirės“. Pagal dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės-Dienos pjesę statomame spektaklyje vaizduojama moterų mėgėjų krepšinio komandos kasdienybė, kurioje ironišku žvilgsniu žvelgiama į mūsų visuomenėje vis dar gajus stereotipus apie moteris, seksualines mažumas bei apskritai iš minios išsiskiriančius kitokius žmones.

Apie tai, kodėl kūrėjai nusprendė kalbėti būtent homofobijos tema ir ką ji bendro turi su krepšiniu, – pokalbyje su po energingų repeticijų teatre pagautu režisieriumi V. Bareikiu.

– G. Labanauskaitės-Dienos pjesėje „Žalgirės“ paliečiamas feministinis diskursas. Ar jo svarba taip pat išliks ir spektaklyje? Kokios kitos temos Jums pasirodė svarbios dirbant su šia dramaturgine medžiaga?

– „Žalgirės“ – spektaklis, subalansuotas moterims, bet tinka ir vyrams (šypsosi – aut. pastaba). Spektaklyje veikia aštuonios personažės – margaspalvės moterys, kurių skirtingi likimai, siekiai ir svajonės. Atveriamas moterų pasaulis ir visi jo „atributai“: meilė tarp moters ir vyro, meilė tarp moterų, vaikystėje patirtos traumos ir t. t. Tai LGBT moterų krepšinio komanda. Ir jų kelyje atsiranda iššūkis – fantastinės Aliaskoje vykstančios mėgėjų moterų Olimpinės krepšinio varžybos, į kurias jos nusprendžia žūtbūt patekti. Tai tampa jų kelrode žvaigžde, siekiu, dėl kurio jos keičiasi ir tobulėja, atranda save, viena kitą, įveikia daug visokių iššūkių ir galų gale, grįždamos iš varžybų, kur tapo pasaulio čempionėmis, jos yra jau visai kitokios, negu buvo prieš tai.

Man šioje istorijoje pagrindinis dalykas yra būtent tas tikslo siekis. Idėja, kad net menkiausias tikslas gali pakeisti mūsų mąstymą. O be tikslo gyventi neįmanoma. Net repetuodami mes akcentuojame, koks yra šios konkrečios scenos tikslas. Ką norima pakeisti ir pasiekti? Ką reiškia pergalė? Ir kiekvienai iš šių veikėjų pergalė tose varžybose nėra esminis dalykas. Daugiau tai yra pergalė prieš save, prieš visuomenės požiūrį, prieš nusistovėjusias normas, prieš vyrą, kuris netiki tavimi, ir pan.

– Šiandien, ypač tarp jaunų žmonių, labai trūksta kryptingo tikslo siekio. Šis kontekstas užčiuopiamas sąmoningai ar tai tik sutapimas?

– Labiau sutapimas. Specialiai nebandome to akcentuoti. Čia yra priešinamos skirtingos kartos ir jų požiūriai. Merginas į priekį vedanti trenerė priklauso vyresnei kartai, kurios atstovai išsikeldavo dešimties metų tikslą ir jo iš lėto siekdavo. Tuo tarpu jaunesnei kartai priklausanti žaidėja sugalvoja idėją, kuri jai tampa tikslu, bet tai visai kitoks tikslas nei trenerės kartos žmonių. Tai yra labiau noras įrodyti, kad ji gali įvykdyti šį projektą.

Prieš šiek tiek daugiau nei metus Kauno dramos teatre, kuomet ruošėtės „Hamleto“ premjerai, taip pat kalbėjomės ir palietėme moteriškų veikėjų stokos Jūsų paskutiniuose spektakliuose klausimą (spektakliuose vaidino tik viena aktorė ir didelis dėmesys buvo skirtas vyrams). Tada sakėte, kad tai yra sąmoningas sutapimas. Tuo tarpu „Žalgirėse“ visas dėmesys skiriamas moterims. Kaip būtų galima paaiškinti šį radikalų posūkį?

Nežinau, tiesiog taip išėjo (juokiasi – aut. pastaba). Gal natūraliai atėjo noras padirbėti būtent su moteriška komanda. Ir su tokia medžiaga, kurioje būtų vaizduojamas moters pasaulis. Ir ne vien jis, ten yra ir visas LGBT atspalvis. Pjesė kalba apskritai apie lygybę tarp moterų ir vyrų, tarp lyčių, tarp skirtingų seksualinių orientacijų. Ir šiuo atveju tai inicijuoja ne gėjai, o lesbietės, kurios už tai kovoja. Yra viena scena, kurioje moterys susitinka su pjesės autore ir klausia: „Autore, kodėl šioje pjesėje vyrai vaizduojami tik kaip smurtautojai ir šiaip kad jie yra labai blogi? Negi nėra gerų vyrų?“ O autorė atsako: „Yra gerų vyrų, bet pjesė ne apie tai.“ Taip ir yra, kad yra ir gerų vyrų, bet šiuo atveju pjesė tikrai bus ne apie tai.

– Ar nebijote sulaukti neigiamos reakcijos, juk ne paslaptis, kad dar nemažai daliai Lietuvos žmonių šios temos kelia pasipiktinimą?

– Prieš dešimt metų Kaune dirbo Gintaras Varnas, pusę savo spektaklių pastatęs apie homoseksualių asmenų problemas. O spektaklis „Tolima šalis“ buvo vienas populiariausių, po kurio pats mačiau, kaip žmonės, nesvarbu, kokios orientacijos, verkė kartu su veikėjais. Ta orientacija iš tiesų yra tik forma, o kalbama apie bendražmogiškus dalykus – meilę, ištikimybę, prisirišimą, šilumos siekį.

Manau, kad ne to reikia bijoti. Manęs dažnai klausia, ar aš nebijau taip drąsiai į viską žvelgti. Man atrodo, kad visiškai ne šie klausimai yra aktualūs. Neseniai bendravau su viena kolege ir ji manęs paklausė: „Tai ką, šokiruosi?“ Ir aš jai nusiunčiau rusų menininko pasirodymo nuotrauką, kai jis užsisiuvo lūpas, nusipjovė ausį Kremliaus aikštėje, protestuodamas prieš sistemą. Tai čia yra šokiravimas, ir tai yra motyvuotas šokiravimas labai baisių dalykų fone. Mūsų tikslas visai ne toks, čia nėra kažko tokio baisaus.

Man atrodo, kad mūsų visuomenė jau yra perėjusi į kitą supratimo etapą, kad jau nebekeliamas klausimas, ar egzistuoja homoseksualūs žmonės. Tai yra faktas – jie yra. Dabar svarbesnis klausimas, kaip mums gyventi su tuo žinojimu? Kaip bendrauti, jaustis, kai tokį žmogų kažkur priima ar nepriima? Niekas garsiai neiškelia klausimo, kiek kitos seksualinės orientacijos žmonių mus supa? Kiek jų yra tarp mūsų? Ir kiek iš jų esame mes patys? Pasakymas „supa“ skamba lyg atsiribojimas, bet mūsų aplinkoje jų yra. Jie buvo visais laikais, toje pačioje Sovietų Sąjungos santvarkoje, tik apie tai buvo tylima. Jų buvo ir didmiesčiuose, ir kaimuose. Man baisiausia, kai kokia nors žmonių grupė, klasė ar bendradarbių kolektyvas susėda ir iškelia diskusiją, o ką mes darytume, jeigu į mūsų kolektyvą ateitų homoseksualus žmogus. Bet niekas nenumano, kad galbūt trys iš jų tokie ir yra, tik užsisklendę ir negali to pasakyti. Bijo išlįsti iš spintos. Šią sąvoką dažnai vartoja homoseksualūs žmonės, sakydami, kad „atėjo laikas išlįsti iš spintos“. Aš pats stengiuosi viskam būti labai atviras, matyti tai, kas dedasi pasaulyje, suprasti, kad dabar yra 2017 metai, ir mes jau turėtume susimąstyti apie svarbesnius dalykus, kaip kad išsaugoti planetą, o ne būti vis dar apsižergę kastuvą kaime ir žiūrėti smegenis plaunančius šou. Spektaklyje tikrai bus apie ką pamąstyti.

– Kaip Jums atrodo, kur slypi homofobijos šaknys? Juk ir vaikas jau gali būti homofobiškas. Ar tai reiškia, kad problema slypi tėvų požiūryje, perduodamame iš kartos į kartą?

– Labai daug ką suformuoja auklėjimas. Žinoma, yra tam tikri genetiniai dalykai, bet auklėjimas gali daryti stebuklus. Taip pat ir katastrofas. Kita priežastis yra santvarka, iš kurios mes ištrūkome tik prieš 27 metus. Joje ši tema buvo tabu. Visi mūsų negatyvūs dalykai po truputį raunami kaip piktžolės, bet tam reikia laiko. Rezultatus pamatys ne mūsų karta. Ir net ne mūsų vaikų.

Aš dar iš savo tėvų kartos žmonių išgirstu žodį pyderas, tačiau pats jau suprantu, kad taip sakyti negerai, bet tai dar yra mano galvoje. Mano vaikas jau to iš manęs neišgirs. Bet jis išgirs, kaip aš dabar apie tai kalbėjau. Jis savo vaikams gal to negatyvo nebeperduos, bet žinos, kad žmonės anksčiau apie tai kalbėjo. Tuomet gal dar kita karta jau bus švari. Tai kokių keturių kartų klausimas, kad ir kaip liūdnai tai skambėtų. Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja kalėjimo logika, kuri pasireiškia daugelyje situacijų. Jei į kamerą patenka naujas žmogus, žinoma, atsiras kam jis nepatiks, ir kad naujokas neliktų prie tualeto, jis turės muštis. Jeigu jis nesimuš, jį uždūchins ir jis liks prie tualeto. Taigi, jeigu mušiesi, tave priima kaip savą. Dažnai tai yra mūsų visuomenės modelis. Tas pats galioja ir kalbant apie seksualines mažumas. Tave gali užmušti, nes esi kitoks. Va čia ir slypi viso to šaknys. Neišprusimas ir tas bjaurus kalėjimo palikimas. Rytų europiečio atributai.

Neseniai teko lankytis Islandijoje, kur vakarojant su vietinio jaunimo grupe staiga priėjo visiškai nepažįstami žmonės, paklausė, ką veikiam, vietiniai pasiūlė jiems išgerti, o aš sėdėjau ir jaučiau, kaip gniaužėsi mano kumščiai. Paklausiau, ar tai reiškia, kad prie mūsų prisikniso ir ar reikės muštis. Jie labai nustebo, kad aš taip mąstau, nes tie žmonės tiesiog norėjo kartu praleisti laiką. Jie neturi to grubumo, maroziškumo geno. Žinoma, jie turi kitų problemų, niekur nėra rojaus, bet būtent to – ne. Čia yra didžiausia mūsų piktžaizdė, kuriai užgydyti reikia laiko.

– Spektaklio pavadinimas „Žalgirės“ iš karto kelia asociaciją su vyrų krepšinio komanda „Žalgiris“. Ar spektaklyje bus tiesioginių paralelių?

– Pagrindinė paralelė ta, kad per krepšinį parodoma, koks vaidmuo visuomenėje yra skiriamas vyrui ir koks moteriai. Kuo laikomi „Žalgirio“ krepšininkai, arba krepšinį žaidžiantys vyrai, ir kuo laikomos moterys krepšininkės, tarkim, Kauno rajono komanda „Hoptrans-Sirenos“. Vyrai yra žvaigždės, titanai, o moterys suvokiamos kaip po aikštelę bėgiojančios vištelės. Turi savo hobį ir tiek. Krepšinis yra mūsų antroji religija, jis mums yra šventas. Ir staiga juo bando užsiiminėti moterys, ir dar ne šiaip sau moterys, o priklausančios seksualinėms mažumoms. Tad koks yra viso to svoris? Lietuvoje krepšinis kelia vienintelę asociaciją – tai vyrų žaidimas. Akivaizdi nelygybės apraiška. Galbūt Kaune kažkam tai pasirodys net ir šventvagiška...

– „Žalgirės“ – moterų mėgėjų krepšinio komanda, siekianti sudalyvauti Olimpinėse krepšinio varžybose Aliaskoje. Kodėl būtent mėgėjų ir kodėl Aliaskoje?

– Tai spektaklis ne vien apie profesionalias krepšininkes. Komandą sudaro buvusios profesionalios krepšininkės, o visos kitos yra merginos, ateinančios pažaisti po darbo. O Aliaskoje todėl, kad, man atrodo, tai yra labai taikli dramaturgės Gabrielės ironija. Jeigu jau rengti moterų mėgėjų Olimpines varžybas, tai kuo toliau, kad per daug nebadytų akių. Todėl turbūt tam tinkamiausia vieta – Aliaska.

Pats siekis dalyvauti Aliaskoje vykstančiose varžybose yra visiška utopija... Kova dėl kažkokios fikcijos. Kadangi tai komedija, bus gausu ironijos. Per humorą tu gali pasakyti daugiau. Tragikomizmas yra mano pasaulėjauta. Tas pats „Hamletas“, manau, daugeliu atvejų turi tokių atspalvių. Galvoju, kodėl žmonės jį mėgsta? Nes jis nėra vien tragedija, drama, ten yra ir juokingų dalykų, ir personažai, ir tas pats Hamletas į daug ką žiūri ironiškai, nes tai yra mūsų kasdienybė. Net ir po skaudžiausių įvykių vis tiek tęsiasi gyvenimas ir nėra absoliutaus liūdesio. Kaip byloja ir teatro kaukės – šypsena ir verksmas. Šiuo atveju nebūtų įmanoma be to apsieiti. Į vieną rūbinę suvaromos aštuonios labai skirtingos merginos. Ir tarp jų užsimezgantys konfliktai atrodo juokingi.

Kiekvienas aktorius labai džiaugiasi, kai gauna vaidmenį, priverčiantį išmokti kažką naujo. Jūs suteikėte išskirtinę galimybę aktorėms išmokti žaisti krepšinį. Kaip jos pačios į tai reagavo? Teko girdėti, kad joms teko stebėti ir tikrų krepšininkių treniruotes bei varžybas, tiesiogiai susipažinti su žaidėjomis ir užmegzti draugystę.

Nors pjesė yra apie moterų krepšinio komandą ir spektaklyje bus paties krepšinio, tačiau tai nėra pagrindinis dalykas. Centre yra moterų tarpusavio santykiai. Vis dėlto norėjau, kad aktorės glaudžiau susipažintų su krepšinio pasauliu. Aš pats esu daug metų pražaidęs krepšinį, lankęs krepšinio mokyklą, tad man šis sportas yra labai artimas. Viename etape rengdavome ir valandos trukmės treniruotes prieš repeticijas, kai aktorės žaisdavo, o aš pasakodavau apie taisykles, krepšinio niuansus. Šiame žaidime yra daug kūniškumo, prisilietimų ir pan. Aktorės tikrai labai daug ko išmoko. Įmeta ir tritaškius. Jos mane labai stebina, jaučiasi progresas. Kai kurios jų atėjo į atranką net nemokėdamos žaisti, o dabar, žiūrėdamas į kai kurias jų, matau, kad jos iš tikrųjų galėtų būti geros žaidėjos. Viena jų vis pajuokauja, kad jeigu nebus vaidmenų, eis žaisti krepšinį. Žmogus tikrai turi gabumų.

– Minėjote, kad lankėte krepšinio mokyklą. Ar nebuvo noro susieti tolimesnę savo ateitį su šiuo sportu?

– Taip, tai buvo didelė mano aistra. Baigdamas mokyklą turėjau rinktis tarp meninės ir sportinės krypties. Reikėjo apsispręsti, ar aš toliau žaidžiu krepšinį profesionaliai, siekiu karjeros, ar visgi suku į muzikinį pasaulį. Ir tuomet po vienuoliktos klasės vasarą man teko kelias savaites pagyventi krepšinio stovykloje. Ten susidūriau su realybe – vyksta dvi treniruotės per dieną, tai yra šešios treniruotės per savaitę, po jų nenori nieko, tik gulėti skaudančiomis kojomis ir miegoti iki vakarinės treniruotės. Turi geriau valgyti, mokytis derinių, tada dar dalyvauji varžybose, kur ne visada viskas gerai pasiseka...

Žmonės, svaičiojantys apie krepšininko karjerą, iš karto mąsto apie per televiziją rodomas NBA varžybas, bet nepamąsto apie sunkų darbą, kad kartais jautiesi kaip arklys, o galiausiai nuvarytus arklius nušauna. Tavo karjera baigiasi anksti, trisdešimt kelerių metų. Dabar kaip tik esu tokio amžiaus, tad jau mano, kaip krepšininko, karjerai būtų galas. Po kelerių metų jau būčiau veteranas. Susidūręs su ta realybe supratau, kad krepšinį geriau žaisti laisvalaikiu, ir tada pasukau į meno pasaulį. O krepšinį žaidžiu nuolat su draugais. Tai toks slaptas mano užsiėmimas. Kažkada esu net patekęs į tokią krepšinio triukų darytojų komandą, kur suka kamuolius, varosi. Esu išmokęs tuos dalykus. Dėl šios aistros krepšiniui ir pjesė labai sudomino. Be to, buvo sena svajonė Kaune, krepšinio mekoje, krepšinio aikštelę perkelti į teatro sceną. Ir staiga man į rankas pateko Gabrielės pjesė. Tai irgi visiškas sutapimas.

– Spektaklio metu bus galima pasimėgauti realiomis krepšinio rungtynėmis?

– Turėsime krepšinio aikštelę, krepšį, matysime tritaškių metimą, varymąsi. Turėsime dar du žavius komentatorius – visgi bus du vyrai (šypsosi – aut. pastaba), komentuosiantys varžybas. Tokie labai komiški intarpai. Per juos labai puikiai atsiskleidžia toks primityvokas vyrų požiūris į žaidžiančias moteris. Jiems tas moterų krepšinis yra... Kaip sako vienas jų: „Man ne be reikalo patinka dirbti moterų krepšinio varžybose, todėl, kad čia be „nuostabaus“ žaidimo, dar gali pamatyti ir visai simpatiškų merginų.“ Tai yra jų pagrindinis tikslas. Varžybos bus vaizduojamos per tokią prizmę.

– Spektaklį kūrėte drauge su žmona – dainininke ir kompozitore Jurga Šeduikyte. Kas paskatino dirbti kartu?

– Su Jurga jau dirbome prieš tai viename spektaklyje, kurį kūriau su savo studentų kursu Vilniaus jaunimo teatre. Tuomet radome bendradarbiavimo raktą. Man sekasi dirbti su Jurga, mes puikiai vienas kitą suprantame. Iš pusės žodžio. Spektaklyje bus atskira linija – dainininkės, kurią vaidins Neringa Nekrašiūtė. Ji dainuos meniškas dainas, sukurtas pačios Gabrielės, turinčios savo muzikinį projektą „Avaspo“. Šios dainos suteiks visai kitokios erdvės pojūtį. Jeigu krepšininkių gyvenimiškos situacijos bus kažkiek buitinės, tai staiga turėsime keletą vietų, leidžiančių atitrūkti nuo viso to. Kadangi dirbame su Jurga, manau, to „išskridimo“ tikrai bus labai nemažai. Ir, žinoma, bus galima išgirsti mums labai atpažįstamų garsų – sirenų, kamuolių dunksėjimo, skanduočių, švilpukų ir pan.

– Kokio amžiaus žiūrovams rekomenduojate apsilankyti spektaklyje? Ir kaip nusiteikus jiems pasiūlytumėte ateiti į premjerą?

– Pilnamečiams. Tikrai ne vaikams, nes čia bus ir bučinių, ir keiksmažodžių. Spektaklis turėtų būti įdomus įvairaus amžiaus žmonėms. Čia yra požiūrio klausimas. Homofobų yra ir tarp senukų, ir tarp paauglių. Lygiai taip pat atvirų žmonių yra ir tarp vyriausios kartos, kurie sėdi su planšetėmis ir seka paskutines naujienas, ir tarp jaunų žmonių. Kažin ar tai priklauso nuo amžiaus. Visi žiūrovai, kurie eina į teatrą (ar į kiną), jau iš esmės nebūna uždari. Ir mūsų tikslas yra paskatinti tą atvirumą. Kitas dalykas, ko jie gali tikėtis iš šio spektaklio, – pažinimo, supratimo, kad yra ir kitokių žmonių (visomis prasmėmis). Pamąstymo, kad galbūt šalia tavęs yra žmonių, kuriems reikia dėmesio, kad gal tu pats savyje gali kažką pakeisti, kad kartais nebūtum toks, kaip tie spektaklyje atveriamų absurdiškų situacijų veikėjai...

Spektaklio premjera įvyks 2017 m. kovo 17–19 d. 18 val. Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"