Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIA
KULTŪRA

Viktorijos Daujotytės „Suklusimai“: kurie žino, tyli

 
2017 06 07 15:00
Viktorija Daujotytė apie rašymą kalbėjo taip, tarsi ne ji būtų autorė, o pati kalba. Tais atvejais, kai pasiseka ką nors parašyti, sako ji, tai – kalba. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Išleidusi naują pamąstymų knygą „Suklusimai“ literatūros tyrinėtoja, rašytoja Viktorija Daujotytė pasikvietė bičiulius padiskutuoti apie kultūrą ir laiką. Taip pat – pasiklausyti Vilniaus paveikslų galerijoje skambinančių pianistų Zbignevo Ibelhaupto ir Rūtos Rikterės dueto. Mat kasryt sėsdama prie rašomojo stalo ji klausėsi muzikos.

„Suklusimai“ – trumpi sakiniai, mintys ir sentencijos, kurias V. Daujotytė užrašė per metus nuo 2015-ųjų rugsėjo 19 iki 2016 metų rugsėjo 15 dienos. „Jų rašymo tikslo ir prasmės nežinojau, – mąstė profesorė. – Sutinku, kad žmogaus pasaulis galėjo prasidėti iš muzikos. Friedricho Nietzsche's mintis – tragedija gimė iš muzikos. Ir muzika – gimusi iš tragedijos, skaudžiųjų žmogaus pasaulio problemų. O kas būtų žmogaus laikas, jei neturėtų nuolatinio skaudumo? Kasryt, bandydama atsisėsti prie stalo, klausiausi „Tres Dei Matris Symphoniae“. Klausydamasi suprantu, kaip neišnyksta ir negali išnykti klasika. Gyvas jos pojūtis ir dabarties muzikoje.“

Užrašai su piešiniais

Apie dabarties kultūrą V. Daujotytė paprašė pakalbėti ir „Tres Dei Matris Symphoniae“ („Trijų Dievo Motinos simfonijų“) autorę, kompozitorę Onutę Narbutaitę. Muzikė džiaugėsi, kad profesorė, viena nedaugelio literatų, randa laiko muzikai ir geba suklusti. „Man gražu, kad jos knyga – kaip užrašų knygelė su piešiniais. Mintys sudėtos lyg atsitiktine seka, matyti skirtingos inspiracijos: atėjusios iš skaudžios aktualijos, ko nors asmeniško, ar Rainerio Marios Rilke's atsišaukimo: „Mums atrodo, kad praeina laikas, o iš tiesų praeiname tik mes“, – citavo O. Narbutaitė ir apie kultūrą pridūrė: – V. Daujotytė rašo, kad perteklius yra naikinantis. (Pseudo)kultūroje negyvai tiražuojama viskas, kas aplink mus. Bet tarp vienadienių projektų taip pat atsiranda gilių ir trapių dalykų.“

Viktorija Daujotytė pasikvietė bičiulius padiskutuoti apie kultūrą ir laiką. Iš kairės: Zbignevas Ibelhauptas, Dalia Genovaitė Mažeikytė, Viktorija Daujotytė, Romualdas Budrys, Brigita Speičytė, Daina Urbanavičienė, Onutė Narbutaitė.

„Suklusimus“ išleido Lietuvos dailės muziejus, knyga iliustruota spalvotomis Dalios Genovaitės Mažeikytės monotipijomis. Jų seriją grafikė pradėjo 1977 metais, iš viso sukūrė kelis tūkstančius mažo formato atspaudų. Vėliau jie išsibarstė. Dabar vėl surinktos monotipijos išpausdintos knygoje. „Jos taip ilgai laukė, kad išeitų į šviesą visu ryškumu, – džiaugėsi autorė. – Dailininkas mato kitaip nei rašytojas, jis mato vaizdais. Tačiau V. Daujotytės viena eilutė gali išsiplėsti į šonus, į viršų, į apačią arba atgal susispausti. Kaip ji sako (ir man šis pasakymas labai reikšmingas): „Kitas gyvenimas – po užmerktais vokais.“

„Kas nėra buvęs šioje išnešančioje kalbos bangoje, nežino, kokia ji. O tie, kurie yra į ją patekę, paprastai tyli (kaip apskritai mes tylime apie brangius ir svarbius dalykus).“

Skaitymo įpročiai

„Suklusimai“, pasak V. Daujotytės, – jai įprasto fragmentinio mąstymo nuotrupos. „Neklauskite manęs, ką reiškia vienas ar kitas sakinys, negalėsiu pasakyti. Tarp jų yra prieštaravimų – viename puslapyje mintis vienokia, o už poros puslapių – jau „apsivertusi“, – neslėpė profesorė, beveik kasmet parašanti po knygą.

Šioje ji mąsto apie šiuolaikinę kultūrą: „Masinis gyvenimas naikina nemasinius žmones ir reiškinius“, „Apšvieta užsitęsė ir išsisėmė, mus ima gaubti aptema“. Taip pat rašo šių dienų temomis: „Demokratija naikinama tik demokratiniais būdais“, „Mūsų pergalės atsitiktinės, mūsų pralaimėjimai dėsningi“. Dauguma minčių – bendros kiekvienam skaitytojui, egzistencinės ir giluminės plotmės: „Kas yra prasminga? Tai, kas neprasmenga“.

„Gaudau“ kiekvieną profesorės tekstą ir interviu, nes ji kalba man ir manimi, pasakydama tai, ką ir aš mąstau ar nujaučiu. Esmines įžvalgas mėgstu išsirašyti į knygelę. Skaitydama profesorės kūrinius sulaukiu ramybės, man ji – moralinio ir dvasinio gyvenimo kūrėja“, – apie „Suklusimus“ kalbėjo Kultūros tarybos pirmininkė Daina Urbanavičienė.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektorius Z. Ibelhauptas pasakojo skaitantis su pieštuku rankoje – radęs įdomią mintį, ją pasibraukia. „Suklusimus“ perskaičiau kartą ir pervertęs knygą pamačiau, kad kiekviename puslapyje liko tik pora nepabrauktų minčių. Tuomet ją perskaičiau antrąkart ir tuos sakinius pabraukiau dukart. Knygos neatsinešiau, nes padorioje draugijoje jos rodyti nereikėtų“, – juokavo pianistas.

Knyga, anot Z. Ibelhaupto, – gydanti (tiesa, įpročio braukyti popieriuje neišgydo). „Profesorė kelia ne klausimus, o nuostabą ir atsako, kad vienos tiesos nėra. Klausimai ir ieškojimai jai įdomesni nei atsakymai, kuriuos ji pateikia įvairius. O man, muzikui, svarbi intuicija ir iš suklususios dvasios kilusi nuojauta, sąskambiai: konsonansai ir disonansai, įtampa ir atpalaiduojantis humoras, tyla“, – vardijo jis.

Nešanti kalbos banga

V. Daujotytės mokinė, filologijos mokslų daktarė Brigita Speičytė teigė, kad ši knyga iš kitų profesorės fragmentiško rašymo knygų išsiskiria ypatinga kalbos askeze ir neturtu. Jos žanrą galima pavadinti sentencijų ar aforizmų rinkiniu. „Vis dėlto žanrui apibūdinti rinkčiausi sėklos metaforą, kuri grįžta iš V. Daujotytės žemaitiškų tekstų knygos „Žieminė obelis“: „Pavasarį mano maistas virsta sėklomis.“ Taigi čia sėkla daiginama ir sudygti gali ne kiekvienoje dirvoje, – svarstė B. Speičytė. – Be abejonės, knyga aktuali tuo, kad pastaraisiais dešimtmečiais daug kalbėta ir rašyta, jog ilgosios trukmės laikas prarado vertę ir sunkiai siejasi su mūsų dabartimi. Minimalistine miniatiūrine forma profesorė siekia išlikti tylos lauke, iš kurio išsineria vienas sakinys. Bet kartu knyga – neįkainojamas liudijimas, kaip yra dabar.“

Naujausia Viktorijos Daujotytės knyga „Suklusimai“.

V. Daujotytė apie rašymą kalbėjo taip, tarsi ne ji būtų autorė, o pati kalba. Tais atvejais, kai pasiseka ką nors parašyti, sako ji, tai – kalba. Taip pat – ir muzikoje, kūryboje. „Kas nėra buvęs šioje išnešančioje kalbos bangoje, nežino, kokia ji. O tie, kurie yra į ją patekę, paprastai tyli (kaip apskritai mes tylime apie brangius ir svarbius dalykus). Manęs neapleidžia nuojauta, kad jie žino daugiau. Bet nepasako“, – įsitikinusi profesorė.

Sopranas Regina Maciūtė patvirtino: „Įgarsini Franzą Schubertą, Johannesą Brahmsą, Bronių Kutavičių ir ima tavyje kažkas verstis. Eini ir be galo lengva, nėra ribų nei garsumui, nei aukščiui. Tai – nebe muzika, o filosofija. Kai randi apie tai parašyta, jaukiai pasijauti šiame pasaulyje.“

Knyga iliustruota spalvotomis Dalios Genovaitės Mažeikytės monotipijomis.

Kur sustosi tu?

Pristatydama knygą, mąstydama apie laiką profesorė galiausiai prisiminė Salomėjos Nėries ketureilį: „Kregždės molio gūžtą nusikrėsti baigė. – / O gandrai ties gluosniu sukasi ratu. – / Tur namus erelis ir mažytė sraigė. – / Mielas klajūnėli, kur sustosi tu?“

V. Daujotytė įsitikinusi – jokia filosofija laiko negalėtų aprašyti taip, kaip ketureilis, kurio kiekviena eilutė baigiasi tašku ir brūkšniu. Pirmasis laiko tipas – linija, kuri nutrūksta. Antrasis laikas – kaip ratas, pasikartojantis, nesibaigiantis sukimasis. Trečiasis – srieginis arba sraiginis. „Į ketvirtąjį, žmogaus laiką, sutelpa visi – tiesės, ratai, sraigės, – vardijo ji. – Nežinomas, baugus, paslaptingas ir amžinai atviras laikas. Kur sustosi tu?“

Dėl nuo mūsų nepriklausančių techninių kliūčių dalintis šiuo straipsniu laikinai negalima. Atsiprašome...
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"