Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Vilnius vis dar mena jų meilę

 
2017 02 14 11:36
"Meilė kartais sujaukia protą, tačiau daugelį žmonių, kaip rodo Vilniaus istorijos, meilė skatino veikti - kurti poeziją ar muziką, statyti nuostabiausius statinius, dirbti savo artimo ir visos visuomenės labui", - sakė Liuda Matonienė.
"Meilė kartais sujaukia protą, tačiau daugelį žmonių, kaip rodo Vilniaus istorijos, meilė skatino veikti - kurti poeziją ar muziką, statyti nuostabiausius statinius, dirbti savo artimo ir visos visuomenės labui", - sakė Liuda Matonienė. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Šiandien, Valentino dieną, Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose-muziejuje pristatoma nauja knyga apie garsiausias Vilniaus meilės istorijas „Vilnius: meilės stotelės“. Romantišką miesto žemėlapį įdomiais pasakojimais nubraižė ekskursijas po sostinę šiomis vietomis vedanti gidė Liuda Matonienė.

Vilniaus žemėlapyje autorė pažymėjo daugiau kaip dvidešimt romantiškų istorijų – dvidešimt meilės stotelių. Kaip ir savo ekskursijų metu, taip ir knygoje L. Matonienė veda skaitytoją nuo namo prie namo ir pasakoja gražiausias meilės istorijas, kurios prasidėjo ir plėtojosi Vilniuje, bet išgarsėjo toli už miesto ir netgi šalies ribų. Apie čia gyvenusių žinomų ir ne visai žinomų žmonių meilę savo išrinktiesiems atskleidžia istorinės miesto raidos detalės, kurias visai nesunku pastebėti atidžiau pasižvalgius po sostinę.

„Yra begalė būdų pažinti Vilnių, bet jo ypatingą dvasią turbūt galime pajusti tik prisimindami tuos žmones, kurie jį statė, gynė, kurie šiame mieste gyveno ir kūrė jį iš meilės ir su meile, – sakė L. Matonienė. – Aš įsivaizdavau, kad klajoju Senamiesčio gatvėmis, dairausi į langus ir nugirstu pokalbių nuotrupas, pamatau languose šešėlius ir siluetus, kurie trumpai šmėkštelėję tuoj pasitraukia į savų gyvenimų gilumą. Iš šių garsų ir vaizdų susideda savotiškas spektaklis, kurio dekoracijos – lyg iš dangaus nusileidusios Vilniaus bažnyčios, didingi rūmai, siaurų gatvelių linkiai, skersgatviai ar aklagatviai ir didele meile alsuojanti miesto dvasia.“

Sofijos Tyzenhauzaitės grožis, protas ir drąsa sužavėjo Rusijos imperatorių Aleksandrą I ir Prancūzijos imperatorių Napoleoną.
Sofijos Tyzenhauzaitės grožis, protas ir drąsa sužavėjo Rusijos imperatorių Aleksandrą I ir Prancūzijos imperatorių Napoleoną.

Tarsi likimo dovana

Profesionali gidė L. Matonienė turi sukaupusi daugybę istorinės medžiagos apie miestą ir jo gyventojus. Jos veiklą Vilniaus meras ir Kultūros paveldo departamentas yra įvertinęs padėkos raštais. „Vilnius: meilės stotelės“ – pirmoji L. Matonienės knyga. „Knygos rašymas man buvo didelė likimo dovana. Šis darbas nuo pat vaikystės man atrodė kažkoks mistiškas, beveik magiškas veiksmas, lyg kopimas į stiklo kalną, trokštamas, bet sunkiai įgyvendinamas. Tačiau svajonę pasakoti apie Vilnių įgyvendinau nuo 2004 metų ėmusi vesti ekskursijas po šį nepaprastai įvairų ir labai turtingą istoriją turintį miestą, – sakė knygos autorė. – Ir štai, kaip tik tą akimirką, kai atrodė, jog gyvenimas jau užveria prieš mane laimės duris, gavau galimybę įgyvendinti labai seną ir labai slaptą svajonę – rašyti. Į vieną mano ekskursiją apie gražiausias meilės istorijas Vilniuje atėjo leidyklos „Tyto alba“ atstovių ir jos įžvelgė, kad mano pasakojimai galėtų sugulti į knygą. Atrodė, kad pats miestas prabilo į mane meilės žodžiais, ištartais prieš šimtmečius, bet ir šiandien sušildančiais širdį. O jeigu jie kartojami – viskas tarsi atgyja, mūsų istorija tampa gyvybinga.“

Į knygą sudėti pasakojimai yra labai įvairūs, nevienareikšmiai. Kaip teigė L. Matonienė, kai kurie herojai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti naivūs, pasipūtę, nesuvaldantys savo jausmų, tačiau žengiant jų gyvenimo vingiais daugelis jų poelgių tampa aiškesni. „Ir bent man nesukelia pasipiktinimo ar juoko, o veikiau pagarbą arba atjautą, kartais – gailestį. Manau, kad tos istorijos man padėjo praplėsti supratimo ribas, tikiuosi – ir širdį“, – sakė ji.

Meilės galia

Kai rašydama knygą autorė kelias pirmąsias parašytas istorijas perskaitė savo dukrai, ji juokais pasakė, kad ši knyga galėtų būti skirta psichologams – čia galima rasti pavyzdžių, kokias neurozes žmonėms gali sukelti meilė ar aistra. „Išties, kartais taip nutinka, kad itin stiprūs jausmai sujaukia protą, tačiau knygoje rašoma ne tik apie tai. Daugumą žmonių meilė skatino veikti – kurti poeziją ar muziką, statyti nuostabiausius statinius, dirbti savo artimo ir visos visuomenės labui, – įsitikinusi knygos autorė. – Apie tai ir byloja dauguma aprašytų istorijų. Knyga, manau, galėtų būti skirta visiems, kas mėgsta klajoti po Vilniaus senamiestį, kas norėtų prisiminti tuos žmones, kurie šį miestą statė, čia gyveno ir paliko mums savo meilės ženklus.“

Knygą pradėjusi Lietuvos valdovų – Vytauto Didžiojo ir Onos Vytautienės, Aleksandro Jogailaičio ir Elenos, Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės – meilės istorijomis, autorė stabteli ir prie tų senamiesčio namų, kurie mena daug vėlesnių laikų istorijas. Pavyzdžiui, Didžiojoj gatvėj esantys Pacų rūmai (nr. 7) mena Sofiją Tyzenhauzaitę, savo grožiu ir protu sužavėjusią galingiausius to meto valdovus – Rusijos imperatorių Aleksandrą ir Prancūzijos imperatorių Napoleoną. Be to, Sofija į istoriją įėjo kaip pirmoji Lietuvos moteris rašytoja.

Napoleono prisiminimas

Kaip pasakojama knygoje, 1812 metais Sofija Tyzenhauzaitė su giminaičiais Taujėnų dvare šventė Velykas. kaip tik tuo metu į šį dvarą užsuko Lietuvoje stovinčią rusų kariuomenę inspektuojantis imperatorius Aleksandras I. Monarcho santuoka (tuo metu jam buvo 35-eri) su Bodeno princese Luiza nebuvo sklandi. Todėl nieks nesistebėdavo, jog imperatorius nelikdavo abejingas kitų moterų grožiui. Po kiek laiko Aleksandras I Taujėnų dvare jį sutikusioms panaitėms suteikė savo žmonos freilinų titulus ir padovanojo po briliantinę segę su carienės motinos ir savo žmonos monogramomis.

Prasidėjus vasarai Aleksandras Sofiją aplankė Vilniuje, Pacų rūmuose. Juodu šnekėjosi ilgiau nei valandą.

Vėliau, birželio 13 dienos vakare, Vingyje (dabar čia įsikūręs Vilniaus universiteto botanikos sodo Vingio skyrius) imperatoriaus garbei Vilniaus generalgubernatorius surengė pokylį, į kurį buvo pakviestos gražiausios Vilniaus damos. Aleksandras pirmojo šokio pakvietė pokylio šeimininkę, paskui savo žmoną, o trečiąjį šokį šoko su Sofija Tyzenhauzaite. Tą naktį imperatoriui jau buvo pranešta, kad Napoleono armija keliasi per Nemuną, todėl jis iš Vilniaus skubiai išvyko.

Kitą dieną per Vilnių jau žygiavo prancūzus remiančio kunigaikščio Radvilos kariai. Sofija su kitais bičiuliais, pasipuošę valstybės spalvų vėliavėlėmis, užgimus vilčiai atkurti Abiejų tautų Respubliką, sveikino karius.

kai vėlų vakarą Vilniaus didikams buvo įsakyta prisistatyti Napoleonui, Sofija atėjo įsisegusi Rusijos imperatoriaus dovanotą segę. Žinoma, visi net aiktelėjo iš nuostabos, tačiau Napoleonas įvertino merginos drąsą. Po pusės metų, kai Napoleonas per Vilnių traukė kita kryptimi, savo adjutantui pasakė, kad Sofija jam bus vienintelis Vilniaus atsiminimas.

Nelaimingai pasibaigusi meilė

Pasitraukus prancūzams, vienas pirmųjų į Vilnių atvykusio Aleksandro I vizitų buvo į Pacų rūmus. Sofijos ir Aleksandro pokalbiai trukdavo valandų valandas, jie susitikdavo Taujėnuose, Vilniuje, Rokiškyje, Varšuvoje. Būdama 28-erių Sofija vis dar buvo netekėjusi. Kai imperatorius jos kartą paklausė ar neplanuojanti už ko nors tekėti, ji atsakė: „Širdžiai neįsakysi“.

Tačiau vieno pokylio metu ji susipažino su Platelių dvaro grafu Antuanu Lui Oktavu Chuazeliu. Jis buvo gerokai vyresnis, išsiskyręs, nelabai gražus, staigaus būdo. Jiems gimęs sūnus gavo Aleksandro vardą – krikštatėvio imperatoriaus garbei. Krikštynos vyko 1824 metais Peterburge. Sofija su vyru ir sūneliu buvo apgyvendinti Carskoje Selo rezidencijoje, juos aplankė imperatoriaus motina ir žmona.

Su Aleksandru ji taip pat kelis kartus pasimatė. Sofijai jis pasirodė liūdnas ir vienišas. Kai atsisveikindama ji imperatoriui palinkėjo laimės, šis tik numojęs ranka. To gesto Sofija niekad nepamiršo. Taip baigėsi trylika metų trukusi jų draugystė. Aleksandras iš Peterburgo išvyko ir neaiškiomis aplinkybėmis mirė Taganroge. Po pusės metų mirė ir jo žmona.

Kaip teigia knygos autorė, esama tokių pasakojimų, kad jie abu nemirė, o pasitraukė į skirtingus vienuolynus. Ši istorija, pasak L. Matonienės, atskleidžia meilės jėgą, nepasiduodančią nei socialiniams, nei politiniams barjerams, kurių, deja, tais laikais ir buvo labai paisoma.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"