Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Viltasi prisiliesti prie Stradivarijaus

 
2015 10 10 6:00
Tarp Juozo Kazlausko Žagarėje surinktų eksponatų operos solistė Aušra Liutkutė smuiko viduje pastebėjo įrašą "Antonius Stradivarius Cremonensis, Faciebat Anno 1733". Jūratės Mičiulienės nuotrauka

Garsas apie iki šiol neįmintas ypatingu skambesiu pasižyminčių Antonio Stradivari smuikų paslaptis priverčia suklusti radus bet kokią su šio italų smuikų genijaus vardu susijusią užuominą ir praėjus beveik 300 metų po jo mirties.

Kai Žagarės dvaro rūmuose tarp etnografinių krašto daiktų pastebėjusi seną smuiką operos solistė Aušra Liutkutė pro garso dėžutės akustinę skylę, muzikantų vadinamą „efu“, žvilgtelėjo smuiko vidun, išvystas užrašas „Antonius Stradivarius Cremonensis, Faciebat Anno 1733“ gerokai apstulbino. Nejaugi tai garsiojo italų meistro iš Kremonos 1733 metais pagamintas smuikas?

Sakoma, kad reikia tikėti stebuklais, jog ir šieno kupetoje deimantas gali pasitaikyti. Eksponatų savininkas kraštotyrininkas Juozas Kazlauskas patikslino, kad šį smuiką jam perdavė žagariečio muzikanto, staliaus, mūrininko Alberto Žlabio dukra.

Paslaptingasis įrašas Žagarėje saugomo smuiko viduje. /Aušros Liutkutės nuotrauka

Originalai, kopijos, klastotės

Blykstelėjusią viltį, kad smuikas Žagarėje gali būti susijęs su tikruoju A. Stradivari (1644–1737), iškart užgesino maestro Saulius Sondeckis. „Tikėtis, kad A. Stradivari smuikas gali būti Žagarėje, – tas pats, kaip Leonardo da Vinci paveikslo ieškoti Gariūnuose. Lietuvoje nėra ir nebuvo jokio Stradivarijaus. Jo nebūtų įpirkę net Tiškevičiai ar Oginskiai, turėję savo orkestrus, – nukirto dirigentas. – Smuikų su A. Stradivari etikete Europoje buvo prigaminta daugybė. Dabar jau mažiau, bet XX amžiaus pirmoje pusėje daugelis fabrikų pasidarydavo tokių etikečių ir įklijuodavo smuikų viduje. Ir tai tereiškia, kad smuikas pagamintas pagal A. Stradivari smuiko originalą, kad tai kopija (ne klastotė), tačiau ne rankų darbas. Tokie smuikai jokios vertės neturi, vien Lietuvoje jų tūkstančiai.“

Amerikiečių portretisto Altono Tobey (1914-2005) apie 1950 metus nutapytas Antonio Stradivari portretas. Tikroje smuikų dirbtuvėje jam pozavo bičiulis, italų iliustratorius, skulptorius Ugo Mochi (1889-1977). /Žurnalo "American Artist" nuotrauka

Teigiama, kad pasaulyje yra išlikę apie 600 A. Stradivari smuikų, 50 violončelių ir 14 altų. S. Sondeckiui teko diriguoti kolektyvams, kuriuose solo grieždavo A. Stradivari smuikas. „Skamba nepaprastai išraiškingai“, – pabrėžė maestro.

Jo teigimu, tik meistro rankų darbo smuikai yra vertingi. Masinės gamybos kopijų, kurias gamindavo manufaktūros, fabrikai, negalima su jais net lyginti. Jie yra prastesni nei vidutinio lygio, gaminami mokiniams, nei menine, nei akustine verte niekam neįdomūs. „A. Stradivari instrumentai yra aukščiausio lygio. Dar italų smuiko pradininkų Amati ir Guarnieri šeimų gaminti smuikai taip pat gerai vertinami“, – sakė S. Sondeckis.

Kaip pasakojo maestro, klastočių taip pat yra labai daug pagaminta. „Ir labai gerų klastočių, puikiai skambančių. Tačiau yra dalykų, kurių neįmanoma pakartoti, pavyzdžiui, iki šiol nežinoma A. Stradivari naudoto lako sudėtis. Tai, ką jūs papasakojote apie smuiką Žagarėje, man net nepažiūrėjus aišku, kad tai fabrikinės gamybos instrumentas su A. Stradivari etikete. Tikrai nesuintrigavote“, – juokėsi dirigentas.

Apie šį 1703 metais padarytą Antonio Stradivari smuiką "Lady Harmsworth", priklausantį auksiniam meistro periodui, jį tyrinėjęs Charles

Stradivari – per daug pavojinga

S. Sondeckio teigimu, kiekvienas profesionalus smuikininkas ar dėstytojas, paėmęs į rankas instrumentą, gali pasakyti, ar tai A. Stradivari darbas. „Tikra rašytinė ekspertizė labai brangi – 10 proc. įvertintos kainos. Lietuvoje tokių specialistų, galinčių ją atlikti, nėra. Jas daro Paryžiuje, Vienoje, Ciuriche, – teigė profesorius. – Nemanau, kad tam Žagarės smuikui reikia tokios ekspertizės. Žinau daugybę atvejų, kai žmonės bandė aiškintis, išleido daug pinigų, bet veltui. Lietuvoje niekas tikro A. Stradivari smuiko neturėjo. Tik kartais žymūs smuikininkai, pasiskolinę instrumentą iš kolekcijų, atvyksta koncertuoti. Mano sūnų, kai studijavo Vienoje, buvo pakvietę į sekstetą, kuriame visi instrumentai buvo tikri A. Stradivari instrumentai. Jų savininkas milijardierius vieną kartą per metus kokiam nors kolektyvui leisdavo jais koncertuoti – mat instrumentams reikia, kad jais kartais būtų pagrojama.“

"Antonio Stradivari smuikai skamba nepaprastai išraiškingai", - teigė maestro Saulius Sondeckis. /LŽ archyvo nuotrauka

Maestro prisiminė 2012 metais Vilniuje koncertavusį vieną geriausių pasaulio smuikininkų Pierre'ą Amoyalį. Jo mokytojas buvo smuiko legenda Jascha Heifetzas, gimęs Vilniuje. „Pamenu, tada žiniasklaida apie jo turimą ir kelis milijonus dolerių kainuojantį 1717 metais A. Stradivari pagamintą smuiką Kochanski taip ištrimitavo, kad muzikantui teko samdytis policininkus. Jie vaikščiojo iš paskos, lydėjo net iki lėktuvo. Muzikas baiminosi vagystės, nes jau kartą šį smuiką buvo pavogę, laimė, po kelerių metų derybų pavyko susigrąžinti. Nenorėčiau turėti A. Stradivari instrumento, per daug pavojinga. Jau geriau kito meistro geras smuikas, – sakė S. Sondeckis. – Gruzijos valstybinio styginių kvarteto pirmasis smuikininkas taip pat turėjo tikrą Stradivarijų. Apie 1991 metus muzikantai išvyko gyventi į užsienį. Paskui kartą parvyko į Tbilisio įrašų studiją daryti įrašo. Įsivaizduojat, plėšikai įsiveržė į įrašų studiją, trenkė smuikininkui per galvą, nieko instrumentuose neišmanydami, pavogė pirmą ir antrą smuikus bei altą, išskyrus violončelę. Buvau tą smuikininką vėliau susitikęs, tai net randas ant galvos likęs nuo tų grumtynių. Smuiko nesurado iki šiol. Sienos kiauros, išvežė.“

Maestro teigimu, pavogto Stradivari smuiko neįmanoma būtų parduoti viešai, nes visi jie yra suregistruoti, išmatuoti, nufotografuoti, smulkiai aprašyti specializuotuose kataloguose, kurie taip pat kainuoja tūkstančius. Tad tokį instrumentą iškart būtų galima atpažinti.

Laukdavo kaip Mesijo

Kaip pasakojo S. Sondeckis, A. Stradivari su sūnumis egles kirsdavo Alpėse, žinojo, kada kirsti, kaip paruošti medieną, kuri smuikams tiko ir po šimto metų. „Nors sūnūs instrumentus darė panašiai kaip ir tėvas, tačiau jų smuikai tokios vertės ir pripažinimo nesulaukė“, – tikino maestro.

Maestro Sauliui Sondeckiui ne kartą teko diriguoti kolektyvams, kuriuose solo grieždavo Antonio Stradivari smuiku. /LŽ archyvo nuotrauka

S. Sondeckio teigimu, pasaulyje yra tik vienas tiesiai iš A. Stradivari dirbtuvių iškeliavęs ir niekada nenaudotas šis instrumentas – tai 1761 metais pagamintas smuikas vardu Mesijas (Messiah). Jį turėjęs italas Luigi Tarisio vertėsi A. Stradivari smuikų supirkinėjimu iš nieko apie jų vertę nenutuokiančių valstiečių, vienuolynų. Vėliau juos parduodavo Paryžiuje arba Londone. Tik vienas niekam nebuvo parduotas, nors jo visi laukė kaip Mesijo (taip jam ir prigijo vardas). „Šis smuikas vėliau buvo padovanotas Oksfordo universiteto muziejui, čia eksponuojams ir dabar. Užpernai jį mačiau. Jokio įbrėžimo, – teigė S. Sondeckis. – Pagal jį galima išgirsti, kaip skamba tikras A. Stradivari instrumentas. Suprantama, prižiūrint juo leidžiama kai kam pagroti. Tačiau jokio smuikininko nuosavybe jis niekada nebuvo. Kai kurie A. Stradivari smuikai gauna dar ir antrą pavardę, jei jais ilgai būna groję žymūs smuikininkai, pavyzdžiui, yra žinomi Davido Oistracho Stradivarijus, Josepho Joachimo Stradivarijus.“

Maestro teigimu, senų instrumentų garso kokybė, akustinė vertė priklauso nuo to, kaip jie laikyti. Svarbu, kad nebūtų daug kartų daužtas ir klijuotas. „Sakyti, kad kuo senesnis, tuo brangesnis, neteisinga. Akustikai tai neturi įtakos. Štai mano sūnus smuikininkas Paulius, gyvenantis Zalcburge, įsigijo naują, dabartinio meistro pagamintą pagal Giuseppe Antonio Guarnieri del Gesu smuiką. Kopija padaryta puikiai, skamba nuostabiai. Bet šis smuikas neturi istorinės vertės, už kurią mokami milijonai, – aiškino S. Sondeckis. – Jei atrasite tikrą A. Stradivari smuiką, bet jis blogai skambės, jūs vis tiek už jį gausite tris milijonus dolerių.“

Pasak maestro, po A. Stradivari instrumentų dar labai yra vertinami italų Guarnieri šeimos (meistrų buvo keliasdešimt) pagaminti smuikai. Pats žymiausias iš jų buvo Giuseppe Antonio Guarnieri, prie pavardės dar pasirašinėjęs ir del Gesu (Jėzus). „Jo smuikai beveik prilygsta Stradivarijui, – pasakojo S. Sondeckis. – Pavyzdžiui, Niccolo Paganini grojo ne A. Stradivari, o G. A. Guarneri del Gesu pagamintu smuiku.“

Pažvelgęs į Žagarės smuiko nuotrauką Vilhelmas Čepinskis pasakė: "Tai gana prastos manufaktūros darbas." /LŽ archyvo nuotrauka

Kas gali būti tobulesnio

Pažvelgęs į Žagarės smuiko nuotrauką Vilhelmas Čepinskis pasakė: „Tai gana prastos manufaktūros darbas.“ Smuikininko nuomone, net neverta siųsti ekspertui.

V. Čepinskio bičiulis, garsus smuikų meistras iš JAV, habil. dr. Charles'is Ervinas, tyrinėjęs A. Stradivari smuikus, prieštarauja tiems, kurie teigia, kad smuikų kaina didelė tik dėl vardo, metų ir retumo. V. Čepinskio prašymu, specialiai „Lietuvos žinioms“ jis atsiuntė dalį savo straipsnio apie šiuos unikalius smuikus.

Charles

Pasak Ch. Ervino, garsieji smuikai tikrai skiriasi savo garso kokybe. „Kai griežia šis smuikas, garsas, tarsi apčiuopiamas daiktas, šauna į kambario centrą. Kartais jis skamba lyg ugnis – atrodytų, garsu gali sušildyti rankas, – rašo Ch. Ervinas. – Kaip tokia maža subtili medinė dėžutė tiek daug metų gali skleisti tokius nuostabius garsus – tai viena nesibaigiančių paslapčių. Niekas daugiau žemėje neveikia geriau, nei veikė prieš kelis šimtus metų. Stradivari smuikas – tai didžiausia Vakarų civilizacijos ikona. Kas gali būti tobulesnio?“

Nors smuikas sukurtas prieš maždaug 500 metų, jis ir šiandien yra svarbiausias orkestrų ir daugumos populiariosios muzikos kolektyvų instrumentas. „Išradėjo tikslas buvo imituoti dainuojančio žmogaus balsą savo garso tyrumu ir malonių harmoninių poteksčių turtingumu. A. Stradivari instrumentais groti lengviau nei kitais, garsas salėje lekia toliau nei daugumos kitų smuikų ir muzikantą apdovanoja platesne tonų spalvų palete. Šie smuikai yra karūnos vertas Renesanso akustinio mokslo pasiekimas. Nedaug kas suprato, kur glūdi garso paslaptis. Jį lemia visų sudedamųjų dalių – rezonansinės medienos, elastingo lako, tikslių proporcijų formos, atsargaus, kruopštaus medžio ploninimo – kombinacija“, – pabrėžia Ch. Ervinas, kuris daugiau kaip trisdešimt metų tyrinėjo A. Stradivari instrumentų akustikos geometrijos subtilybes. Savo pateiktuose akustinių virpesių brėžiniuose jis rado Pitagoro muzikinių proporcijų įrodymų.

„Šiuolaikiniai smuikininkai vis dar gali su savo klausytojais pasidalyti A. Stradivari garsų palikimu. Šių dienų smuikų gamintojai turėtų stengtis suprasti, kaip atkurti tuos stebuklus, kad ateities klausytojai galėtų mėgautis nuostabiais garsais, kuriuos šiandien vis dar privilegijuotai vertiname“, – rašo Ch. Ervinas.

Amerikiečių smuikų meistras Charles

.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"