Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Violeta Urmanavičiūtė Urmana: menininko atsakomybė – nepasiduoti pigioms ambicijoms

 
2017 09 04 11:44
Violeta Urmanavičiūtė Urmana koncertuoja Klaipėdos dramos teatre. Nuotraukos autorius Vytautas Petrikis
Violeta Urmanavičiūtė Urmana koncertuoja Klaipėdos dramos teatre. Nuotraukos autorius Vytautas Petrikis

„Jeigu sau kasdien nekeli klausimų – ar aš vis dar dainuoju taip, kaip turėčiau, ar taip mąstau, kaip turėčiau, ar taip gyvenu, kaip turėčiau – tada, manau, kiekvienas – menininkas, mokslininkas ar šiaip koks žmogus – imtų rembėti, nebesivystytų, bukėtų. Kelti sau tokius klausimus – natūralu, ypač menininkams,“ – teigia viena žymiausių pasaulyje lietuvių operos solisčių Violeta Urmanavičiūtė Urmana.

Rugpjūčio 19 d. radijo laidos „Avanscena“ eteryje garbi viešnia laidos kūrėjai Karinai Metrikytei papasakojo ne tik apie savo karjeros pradžią, „piktuosius pranašus“, bendradarbiavimą su žymiausiais pasaulio dirigentais, bet ir pasidalino drąsiomis, atviromis įžvalgomis apie apdovanojimų reikšmę, meninio tobulėjimo aspektus bei labdaringus koncertus.

Rinktis, ką nori dainuoti ir nepaisyti „piktų pranašų“

Violetos Urmanavičiūtės Urmanos balsas skamba prestižinėse pasaulio koncertų salėse: Niujorko filharmonijoje, Carnegie Hall salėje, Metropoliteno operoje, Milano teatre La Scala, Nacionalinėje Paryžiaus operoje, Vienos valstybinėje operoje, Londono Convent Garden operoje ir daugelyje kitų. Neįtikėtina atrodo tai, jog pradžioje, dar studijuojant Vilniuje, būsimąją operos žvaigždę „pikti pranašai“ norėjo įtikinti, jog ji nieko panašaus nepasieksianti – „Ai, iš tavęs nieko nebus“. V. Urmanavičiūtė Urmana sako, kad jautresnį žmogų tokie žodžiai gali sužlugdyti, tačiau ji – ne tokia: „Radau savyje stiprybę eiti toliau savo keliu, ramiai sau mokytis, tobulintis ir pasiekti tai, ko noriu – ne dainuoti kažkur kažką, bet dainuoti taip, kaip man patinka, kaip instrumentui.“

Solistė teigia nuo pat savo karjeros pradžios kūrinius rinkusis tik savo nuožiūra: „Galėjau pasirinkti dainuoti tik tai, kas man buvo artima širdžiai ir pačiai patiko.“ Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė taip pasirinko ir pirmus didžiuosius savo vaidmenis – Kundri Richardo Vagnerio misterijoje „Parsifalis“ bei Eboli Džiuzepės Verdžio operoje „Don Karlas“, kurie išgarsino ją visame pasaulyje ir atvėrė didžiųjų operos scenų duris. „Su Kundri ir Eboli vaidmenimis aš praktiškai debiutavau operos scenoje ir apvažiavau visus svarbiausius pasaulio teatrus. Aš pati juos išsirinkau, mačiau, kad jie tinka man, mano balsui,“ – pasakoja V. Urmanavičiūtė Urmana. Visgi ir nuo šių vaidmenų ją norėjo atkalbėti „pikti pranašai“: „Buvo tokių, kurie sakė, kad negalima pradėti nuo tokių dramatiškų vaidmenų kaip Eboli, pirmiausia reikia atlikti mažesnius vaidmenis.“ Tačiau jaunos ambicingos solistės tokie „patarimai“ nesustabdė. Net ir dabar, prisimindama tuos laikus, ji tvirtai teigia: „Niekada nereikia grūsti jaunų menininkų į jokius rėmus. Jeigu girdi, kad tavo balsas iš esmės dramatiškas, tai atsargiai, bet reikia dainuoti atitinkamą repertuarą, nes sau pakenkti gali ir dainuodamas lyriškai ar atlikdamas savo balsui netinkamą partiją. Ne vien tik Vagneris ir Verdis gali pridaryti bėdos jaunam dainininkui,“ – šypteli viena žinomiausių pasaulio mecosopranių.

Kaip pripažįsta ir pati atlikėja, ne visi menininkai yra tokie stiprūs, kaip ji ar atsparūs neigiamoms įtakoms, atgrasymams ir perspėjimams. „Reikia pačiam visada žinoti, ko nori ir jausti savyje tas galimybes, kurios nori būti atskleistos,“ – teigia ji. „Man yra pasakę: „Ne, Normos tai tu nepadainuosi.“ O aš pasakiau: „Manau, kad padainuosiu.“ Ir ją sudainavau! Žmonėms atrodė, kad mano balsas toks „tamsus“, mecosopraninės bazės, tad pakilti į tas Normos arijos viršūnes man yra neįmanoma. O aš padariau kaip aš norėjau.“

Bendradarbiavimo su dirigentais ypatumai

Unikalaus balso savininkė, kuriai dirigavo žymieji Claudio Abbado, Danielis Barenboimas, Semionas Byčkovas, Jamesas Conlonas, Riccardo Muti ir kiti garsūs pasaulio dirigentai, pripažįsta, kad nepaisant savo pasiekimų bei apdovanojimų, operos solistai kasdien privalo kelti sau klausimus dėl atlikimo kokybės. „Jeigu sau kasdien nekeli klausimų – ar aš dar taip dainuoju, kaip turėčiau, ar taip mąstau, kaip turėčiau, ar taip gyvenu, kaip turėčiau – tada, manau, kiekvienas – menininkas, mokslininkas ar šiaip koks žmogus – imtų rembėti, nebesivystytų, bukėtų. Kelti sau tokius klausimus – natūralu, ypač menininkams,“ – teigia Violeta Urmanavičiūtė Urmana.

Kita vertus, ką gi reiškia bendradarbiauti su didžiaisiais pasaulio dirigentais? Solistė pripažįsta, kad atradimų bendradarbiaujant būna daug, ir ne vien tik su žymiais maestro – kartais nustembanti atradusi ką naujo ir su ne tokiais žinomais muzikais. Visgi V. Urmanavičiūtės Urmanos teigimu, itin nuosekliam bendradarbiavimui Vakaruose dabar daug laiko neskiriama – solistė turi atvažiuoti jau pilnai pasiruošusi repeticijoms ir, anot jos, „beveik niekas tavim ir nesirūpina“. Nors kai kurie dirigentai vis dar skiria daugiau laiko ir pastangų, tačiau dauguma į repeticijas atvyksta paskutiniu momentu. Operos primadonos nuomone, repeticijose nėra ką daug kalbėti apie muziką: „Ji tave neša, kaip srovė. Tada dirigentai tiesiog jaučia, kad esi muzikantas, kad jie gali tavimi pasitikėti, netgi jaučiasi už tai dėkingi.“

Violeta Urmanavičiūtė Urmana. Nuotraukos autorius Vytautas Petrikis
Violeta Urmanavičiūtė Urmana. Nuotraukos autorius Vytautas Petrikis

V. Urmanavičiūtė Urmana džiaugiasi, kad jos santykiai su dirigentais dažniausiai būna geri. „Blogiausiu atveju nusisuki šiek tiek į šoną ir nežiūri į jį – tu jau ten laikykis, nes aš į tave nežiūrėsiu,“ – juokiasi pašnekovė. Svarbiausia, atlikėjos nuomone, – kad nenukentėtų solisto dainavimo kokybė, stengiantis prisitaikyti prie dirigento. „Aš ir laiškus jiems su pasiūlymais rašydavau. Būna, užsimiršta pastabos ar nėra laiko po repeticijos – tai aš surašydavau savo prašymus ir nusiųsdavau emeilu,“ – prisimena ir prisipažįsta kartais bijodavusi, kada dabar jau ją visai „uždusins“, tačiau dažniausiai sulaukdavo dirigentų padėkos už pastabas. „Kai tas pastabas laiku nusiunti, žmogus jas gali apgalvoti – susivokimui reikia laiko.“ V. Urmanavičiūtė Urmana juokdamasi prisimena, kaip vienas dirigentas po tokio laiško žadėjo atkreipti dėmesį į jos pastabas ir siūlymus, ir iš tiesų kito spektaklio metu padarė viską, ką ji jam rašiusi, tačiau dar kitą spektaklį viskas vėl vyko beveik taip pat, kaip ir prieš laišką.

UNESCO menininkė taikai

Operos žvaigždė teigia, kad ji visuomet buvusi ir yra labai drąsi kalbėdama apie kūrėjo atsakomybę, kokybės siekį ir nepataikavimą pigiam menui. „Negalima paklusti ambicijoms – pinigams ar dar kokiems panašiems įgeidžiams , tai negali būti kriterijus pasirenkant vieną ar kitą repertuarą, vietą, kurioje dainuosi. Visuomet reikia pirmiausia žiūrėti, ar tai tau tinka, ar pasieksi kokybinį rezultatą. Menininko atsakomybė – nepasiduoti pigioms ambicijoms,“ – sako V. Urmanavičiūtė Urmana.

Pasaulyje gana įprasta praktika, kad viena iš žymių menininkų atsakomybių socialinėje srityje – labdaringa veikla. Pernai Violetai Urmanavičiūtei Urmanai buvo suteiktas UNESCO menininkės taikai vardas. Ji pirmoji Lietuvos menininkė, pelniusi šį titulą. Šiai progai pažymėti, o taip pat minint Lietuvos narystės Jungtinių tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijoje UNESCO 25-metį, pernai rudenį Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje V. Urmanavičiūtė Urmana drauge su sutuoktiniu lyriniu italų tenoru Alfredo Nigro, diriguojant maestro Modestui Pitrėnui, dalyvavo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte. Lėšos už koncerto bilietus bei pinigai, paaukoti koncerto metu, buvo skirti Afrikos mergaičių švietimui.

Visame pasaulyje garsi solistė prisipažįsta, kad yra pernelyg atitrūkusi nuo gyvenimo Lietuvoje, kad galėtų objektyviai vertinti labdaringas veiklas gimtojoje šalyje. Jos teigimu, sveikintina, jeigu yra tuo užsiimančių žmonių, darančių tai dėl tauraus tikslo, tik reikia atsargiai rinktis, kam skirti paaukotas lėšas. „Tačiau visada atsiras kokių nors mekentojų, kurie patys nieko nedaro, tik sėdi ir kritikuoja. Tai juk pats lengviausias kelias. Žinoma, kritikuoti reikia, jeigu veikla verta kritikos,“ – svarsto V. Urmanavičiūtė Urmana, apgailestaudama, kad neretai didelės sumos pinigų „suvalgomos“ įvairių organizacijų administracijos. Atlikėja prisipažįsta, kad jos pačios buvo klausiama, kodėl ji nerengianti labdaros koncertų Lietuvoje, tačiau ji atsakanti, kad tokių pasiūlymų tiesiog nesulaukdavusi. „Bet į mane nereikia kreiptis, kad būtų kažkokia „labdarėlė“. Tai turi būti atitinkamo lygio, gerai organizuotas renginys,“ – tvirtai teigia ji.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos garbės narė, be jau išvardintų titulų, taip pat yra Anglijos karališkosios filharmonijos draugijos prizininkė, Franco Abbiati tarptautinės kritikų draugijos premijos laureatė, Marijampolės garbės pilietė, Austrijos „Kammersängerin“ premijos ir daugelio kitų tarptautinių apdovanojimų laimėtoja. Ką pasaulinio garso solistei reiškia šie apdovanojimai, įvertinimai ir titulai? „Daug. Man jie patinka. Kiekvienąkart labai džiaugiuosi,“ – atvirai sako operos primadona ir priduria, – „Dabar mane priėmė į Gustavo Mahlerio draugijos garbės narius ir aš vėl labai džiaugiuosi.“

Dianos Gancevskaitės parengtas straipsnis pagal radijo laidą „Avanscena“, transliuotą rugpjūčio 19 d. radijo stoties Relax FM eteryje. Visą laidos kūrėjos Karinos Metrikytės pokalbį su Violeta Urmanavičiūte Urmana rasite čia.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"