Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Virgilijaus Noreikos pamokos

 
2015 09 19 6:00
Virgilijus Noreika.
Virgilijus Noreika. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Balsas ne visada paklūsta garbingų jubiliejų diktatui – gyvena savo jauną gyvenimą. Per rugsėjo 1-osios koncertą „Beauštanti aušrelė“ sostinės S. Daukanto aikštėje ne vienas klausytojas dar sykį pagalvojo: o kiek gi metų Virgilijaus Noreikos balsui? Garsaus dainininko didelės pamokos: vokalinį ir artistinį meistriškumą išlaikyti galima labai ilgai.

Aikštė nuščiuvo, kai suskambo „Plaukia sau laivelis“, daina, išsūpuota, išplukdyta lietuviškojo lyrizmo bangų, tarsi išnirusi iš tautos gaidų gelmių, ir neapoliečio Cesare’s Bixio „Mama“, kitados dainuota Robertino Loretti, vėliau Luciano Pavarotti, Andrea Bocelli ir kitų meistrų.

Visai, regis, neseniai Dainavimo katedros kolegos ir profesoriaus mokiniai, buvę ir esami, sveikino jį pusapvalės sukakties proga, o jubiliatas atliko dainos „Mano kelias“ premjerą, visus dar sykį sujaudindamas. Rugsėjis – V. Noreikos mėnuo. Šiemet – aštuoniasdešimtasis.

V. Noreikos kelias: „La Scalos“ stažuotojas, teatro direktorius, Tarybų Sąjungos liaudies artistas, solistas pasaulio operos teatruose, dėstytojas Venesueloje, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, visos Lietuvos publikos numylėtinis. Pagaliau pasirodė ir knyga: Viktoro Gerulaičio „Virgilijus Noreika: Ir kur benueičiau...

Didelių sukakčių proga leidžiama klausti apie sveikatą. Maestro tik užsimena apie sėkmingai atliktas tam tikras procedūras. Pasak jo, svarbiausia, kad koncertinės veiklos tai nepristabdė. Taigi grįžtame prie vokalo jaunystės.

– O kiek metų jūsų balsui?

– Balsą išsaugojau. Dabar prisilaikau vidurio – gražaus skambėjimo diapazono. Kraštutinių aukštų garsų vengiu, nors „atlaikyčiau“ ir gana rimtą operos partiją. Tarkim, padainuoti Lenskį nebūtų sunku. Įsivaizduojat, tokio amžiaus – Lenskis? (Juokiasi.) Bet aš kalbu apie balsą, ne apie išvaizdą. „Traviatą“ irgi dar įveikčiau. Yra sunkesnių partijų – tokių nebesiimčiau ir nesiimu. Jei „nutrūktų“ balsas ar ką, – tokių rimtų incidentų scenoje dar nesu turėjęs, – nežinau, kaip širdis atlaikytų. Taigi laikausi tam tikro diapazono, nors, neslėpsiu, yra vietų, kurios man kainuoja daugiau sveikatos ir nervų.

Žmona Loreta Bartusevičiūtė lydi Virgilijų Noreiką į visus renginius.
Žmona Loreta Bartusevičiūtė lydi Virgilijų Noreiką į visus renginius.

V. Gerulaičio šriftas

– Kas parinko dainas „Beauštančiai aušrelei“?

– Čia mano pasiūlymas. Dainą „Mama“ esu dainavęs tik sykį, televizijoje su savo mokiniu. Tokioje erdvėje, tokiai didelei auditorijai ir su orkestru – pirmą kartą.

– Jaudinatės dainuodamas tokius už širdies griebiančius kūrinius?

– Aš jums pasakysiu, kad visada gerokai jaudinuosi. Todėl būtinai prieš tai viską nuodugniai išsistudijuoju, apmąstau: ką darysiu, kaip darysiu, kaip frazuosiu, kur ir kodėl dainuosiu tyliau, kur galėčiau tekstą truputį paryškinti. Mėgstu dainuoti, kad publika suprastų: Lietuvoje – lietuviškai. Man labai svarbus tekstas: ar turiu ką pasakyti ta poezija, ar ne. Vien melodiją perteikti neįdomu. O dainos „Mama“ žodžiai, sutinku, gražūs.

– Sulaukėme V. Gerulaičio knygos „Virgilijus Noreika. Ir kur benueičiau...„ Ar jums pačiam reikėjo daug dirbti: konsultuoti, atsakinėti į klausimus, pildyti, taisyti?

– Aš jam pateikiau labai daug medžiagos, taip pat ir savo dienoraščius. Bet tai jo knyga, jo darbas, jo mintys – aš nesikišau. Man būtų nekorektiška taisyti V. Gerulaitį. Tai didelės erudicijos žmogus, parašęs ne vieną knygą. Argi koreguosiu jo vertinimus, ar nurodinėsiu, kaip komponuoti. Tik ypač atidžiai perskaičiau, kas naudojama iš dienoraščių. Jo tekstas pateiktas vienokiu šriftu, mano – kitokiu. Aš į jo šriftą nesikišau.

Dabar jis labai daug žino apie mane. Aišku, ir anksčiau žinojo, nes trejetą pastarųjų metų, o gal ir daugiau, mes daug koncertavome kartu, bendravome scenoje, įvairiuose miestuose ir miesteliuose. Jis matė, kaip esu sutinkamas publikos, ką ir kaip dainuoju, kaip viską perteikiu, kaip tariu, kaip ruošiuosi ir taip toliau. Rėmėsi ir kitais šaltiniais. Kai dėl dainavimo, tai įrašais radijuje, plokštelėse.

– Dienoraščiai atskleis mums dar nepažįstamą V. Noreiką?

– Tai darbiniai dienoraščiai: kur dainuota, su kuo, ar buvo gerai, ką reikia taisyti. Niekada nemaniau, kad kur nors bus panaudota. Bet statistikai gali būti naudinga.

– Nepagalvojot, kodėl knyga nepasirodė anksčiau? Juk galėjo būti.

– Niekas man nesiūlė.

– Jums nebuvo keista?

– Keistų dalykų visą laiką pasitaiko – kiekvieno gyvenime.

Virgilijus Noreika nuolat dalyvauja koncerte "Beauštanti aušrelė" Simono Daukanto aikštėje.
Virgilijus Noreika nuolat dalyvauja koncerte "Beauštanti aušrelė" Simono Daukanto aikštėje.

Ne „buvo“ – yra

– Profesoriau, ar įmanoma aprašyti balsą, kad atskleistum jo esmę?

– Kaip negalima aprašyti jausmų, taip neįmanoma aprašyti ir žmogaus balso, kuriuo dainuoja širdis. Dievo ir tėvų duota: dainuoti ir išgyventi tai, ką dainuoji, sugebėti taip pateikti, kad salėje staiga stotų mirties tyla. Kaip nutiko man toje aikštėje: niekas nekosti, visi nuščiuvę, tylu tylu, tik po to – riksmai. Tai ne vien balsas, tai ir bendroji sceninė kultūra, netgi tokios smulkmenos, kurios iš tiesų ne smulkmenos: kaip tu stovi, kaip ranką pakeli, ar judesys toks, ar ne toks – čia daugybės apmąstymų vaisiai.

– Yra balsų, kurie jus jaudina? Klausote ir norisi verkti.

– Yra tokių balsų. Tai Dievo dovana – sujaudinti, dūšią suvirpinti. Pirmiausia man toks – Beniamino Gigli, taip pat švedų tenoras Jussi Bjorlingas. Širdį „užkabina“ Mario Lanzos atliekami lengvo žanro kūriniai. Iš mūsų – Kipras Petrauskas, mano profesorius. Visokių jų buvo, gyvenimo kelyje sutiktų dainininkų. Ne, nenoriu sakyti „buvo“ – yra, egzistuoja ir dabar.

– Pasiekęs, kad salė nuščiūtų, sustingtų, jaučiatės ypatingas, galingas, scenos viešpats, širdžių valdovas?

– Ne ne ne – iškart tai pasijustų dainuojant, ir tuoj visa valdžia dingtų. Per koncertus visada noriu matyti publiką: kaip ji klauso ir reaguoja. Aha, nutyla kosčiojimai – dabar laikyk tą nuotaiką. Laikyk, tik laikyk, esi tinkamame kelyje. Ir labai nemėgstu, kai dainininkai scenoje visaip ragina publiką ploti. Esu net replikavęs vienam garsiam kolegai: argi tu taip blogai dainuoji? Kvieti publiką ploti, kad ji to blogumo negirdėtų?

– Sakoma, jog balsas visada išduoda, kad dainininkas turi rūpesčių, stresuoja, yra pavargęs. Šiuo požiūriu jūs, man atrodo, išimtis?

– Profesionalas visada pajus, kad kolega pavargęs. Kai kurie artistai mėgsta demonstruoti: ak, aš šiandien, matote, esu prastos formos. Koks skirtumas? Publika sumokėjo pinigus, nelengvai uždirbtus: privalai būti geros formos. Gyvenk taip, kad ją tokią išlaikytum. Dainuok tiek, kad būtum geros formos. Gerbk žiūrovą. Ko tu čia atėjai? Maivytis? Reikia gerai dainuoti, gražiai.

Kai jau ta forma suprastėja, nebe apie interpretaciją galvoji, bet kaip išdainuoti, kaip „sukombinuoti“, kad neatrodytum tragiškai.

– Ar savo mokinių balsuose girdite save, savo mokyklą?

– Savo mokyklą girdžiu. Bet ne kiekvienam duota dovana, kad širdis jo dainuotų. Pirmiausia, žinoma, siekiame tam tikro technikos lygio, paskui jau interpretacijos tobulumo. Ar klasicizmą dainuoji, ar baroką, ar verizmą, turi būti įvaldęs vokalo techniką. Tada siekti skonio. Supratimo, kaip visa tai padaroma. Supratimo, ką ir kodėl darai. Artistizmo. O gerumui, kaip ir prastumui, nėra ribų.

– Dabartinis dainavimą studijuojantis jaunimas – motyvuotas? Ar reikia nuolat raginti stengtis?

– Žmonės nori mokytis dainuoti, tik vieni mano, kad galima daug pasiekti mažiau dirbant. Arba lavinant tik balsą. Tokių karjera greit baigiasi. Yra rimtai besigilinančių į dainavimo subtilybes studentų, siekiančių aukštumų. Visur tokių yra, mano klasėje taip pat. Būna ir taip: turi puikų balsą, bet negimęs dainuoti. Dainavimas – tam tikri refleksai. Jei protas tų refleksų nefiksuoja, žmogus nedainuos.

„Virgilijau, mes jus kviečiame“

– Visą laiką turite daug veiklos ir koncertų. Kas padeda neišsibalansuoti? Kokia muzika jus harmonizuoja?

– Gyvenimas man susiklostė labai laimingai. Jau daugiau nei trisdešimt metų didžioji parama man yra žmona Loreta. Scenoje šokusi dvidešimt dvejus metus, ji pasitraukė, nors dar galėjo tęsti karjerą. Man visada malonu grįžti į namus, kur esu suprantamas, mylimas. O nuo muzikos jau stengiuosi ilsėtis. Šiais metais turėsiu septynis studentus akademijoje ir šešis M. K. Čiurlionio mokykloje. Vien jau kūrinių kiek jiems reikia surinkti! Apmąstyti, ko kuriam reikia ir kas tiktų. Šiuo metu tai sunkiausias darbas.

– O Estijoje dar dirbate?

– Nuo šio rugsėjo nebe, jau pasidarė sunku skraidyti. Vykdavau ten beveik kas savaitę. Gal ir nebūčiau apsiėmęs, bet esu Estijos muzikos akademijos garbės daktaras. Paskambino rektorius: „Virgilijau, mes jus kviečiame, reikėtų pašefuoti mūsų tenorus“. Nepatogu atsisakyti. Dvi gal net produktyviausias savaitės dienas, antradienį ir trečiadienį, praleisdavau Estijoje. Aš – vyturys, anksti keltis man ne bėda. Atsikeli – ir į oro uostą. Nuskrendi – iškart į klasę dirbti.

– Laisvalaikiu dar pažvejojate?

– Vasarą pažuvauju. Žiemą, jei ilgiau ant ledo pasėdėsi, nelabai dainuosi.

– Operos teatre vyks jūsų sukakčiai skirtas iškilmingas koncertas. O kaip švęsite namie?

– Kol kas apie tai negalvoju, turbūt tik su pačiais artimiausiais. Gal duktė atvyks iš Vankuverio.

– Kokios dovanos jums būtų mieliausios?

– Ir apie tai negalvoju. Nežinau. Ką čia dabar? Anksčiau gaudavau visokių dovanų. Niekada neprašydavau ko nors. Žmona žino, ką padovanoti. Aš žinau, ką jai. Sūnus irgi žino.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"