Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Vis dar nepažįstama A. Mockaus mama

 
2016 08 20 6:00
Susitikimas su publika Vilniuje. Nijolė Šivickas ir Antanas Mockus.
Susitikimas su publika Vilniuje. Nijolė Šivickas ir Antanas Mockus. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Truputį išminčius, truputį vaikas, truputį keistuolis, truputį juokdarys. Viskas tinka menininkui nusakyti. Sykiu jis – paprastas, daug ir sunkiai dirbantis žmogus. Regis, tokia yra dailininkė Nijolė Šivickas de Mockus (Nicole de Mockus), mums menkai pažįstama, nes Lietuvoje jos kūryba dar nebuvo visavertiškai pristatyta.

Drauge su sūnumi Antanu Mockumi, matematiku, filosofu, Kolumbijoje gerai žinomu politiku, buvusiu Bogotos meru, ji atvyko į Vilnių. Kolumbiečiai apie N. Šivickas kuria filmą. Buvo filmuojamas ir sostinės Šiuolaikinio meno centre šią savaitę vykęs motinos ir sūnaus susitikimas su publika.

Spalvinga ir ekscentriška asmenybe vadinamas A. Mockus savo politinėje veikloje naudojo meninių akcijų ir performanso meno strategijas. Dabar jau aiškiau kodėl, kaip ir kas. Yra žmonių Ir Kolumbijoje, ir Lietuvoje yra žmonių, laikančių A. Mockų savo mokytoju. Tačiau ir mokytojai turėjo savo mokytojų. N. Šivickas – viena didžiųjų A. Mockaus mokytojų.

Nijolė Šivickas. "Branduoliai".
Nijolė Šivickas. "Branduoliai".

Jokių išsamių pokalbių

Kolumbijoje N. Šivickas žinoma. Sunku pasakyti, ar labiau kaip A. Mockaus motina, ar kaip dailininkė. Gal vis dėlto pirmasis variantas.

Kėdainiuose gimusi (vieni šaltiniai nurodo, kad 1925 metais, kiti kad vėliau; klausiama žurnalistų, savo amžiaus neatskleisdavo) N. Šivickas studijavo Vokietijoje, Štutgarto valstybinėje meno akademijoje. Čia susipažino su būsimuoju vyru Alfonsu, tada architektūros studentu, su juo 1950-aisiais išvyko į Kolumbiją. Bogotoje paveldėjo Juozo Bagdono, į JAV išvykusio lietuvių keramiko, studiją, bet iš pradžių dirbo spaudos leidiniuose dailininke. Kūrė įvairia technika: aliejinė tapyba, grafika, pastelė, tačiau bene geriausiai žinomi jos kūriniai – skulptūrinė keramika. Dailininkė surengė daugiau nei 20 personalinių parodų, jos kūriniai keliavo į JAV, Australiją, Prancūziją, įvairias Pietų Amerikos šalis. Kūrybą galima suskirstyti į kelis laikotarpius. Vienur matyti ekspresionizmo, ypač vokiškojo, žymės, kitur akivaizdi indėnų ir metisų meno įtaka. Netrūksta grotesko, fantastikos, primityviajam menui būdingų elementų. Visą laiką kaita, naujų formų paieška, laisvė.

Kolumbijos spauda dailininkę pavadindavo ekscentriška, pabrėždavo pomėgį rengtis labai neformaliai (jis išliko iki šių dienų), apibūdindavo kaip temperamentingą ir tiesią. Ji prisipažindavo mėgstanti vienatvę ir nekenčianti, jei kas braunasi į asmeninę erdvę, juolab sielą, – suprask, nesitikėkit išsamių pokalbių ar didelių atsivėrimų. Vilniuje užmegzti dialogą nelabai sekėsi ir Ryčiui Zemkauskui, susitikimo moderatoriui.

Buvo pristatytas Lietuvoje nerodytas N. Šivickas audiovizualinis kūrinys „Darbai ir refleksijos 1972–1980“. Čia – dailininkės skulptūriniai objektai, vienas kitas darbo aplinką užfiksavęs kadras ir tekstiniai komentarai: mintys, apmąstymai, aforizmai. Netikėti pareiškimai, aiškūs ir painūs, balansuojantys ties bravūros ar net blefo riba (kiek primenantys Jono Meko tekstų srautą) ir paprasčiausių aplinkos stebėjimų nuotrupos, įžvalgos, komiškos pertaros. Tekstus garsiai perskaitė pati dailininkė. Nors ji nuolat klausinėjo publikos, ar ši suprato, pati nieko aiškinti neskubėjo. „Taip man atrodo ir turbūt taip yra“, – jos frazė. Todėl pirmieji žiūrovų įspūdžiai: „Įdomu, bet reikia įsižiūrėti atidžiau, dabar viskas pramirgėjo per greitai.“

A. Mockus sakė, kad mamos kūryba – jos dienoraštis.

Nijolė Šivickas. "Pakabinti"./ventarte.com nuotrauka
Nijolė Šivickas. "Pakabinti"./ventarte.com nuotrauka

Visi eksponuoja, tad ir aš

Kodėl skulptūrinė keramika, kodėl molis? „Buvo pigiausia“, – neslėpė dailininkė. Molis ir penki pirštai – todėl „Refleksijose“ dažnai minimas skaičius penki. „O kaip tą molį paruošti, kaip padaryti darbą – daug kas buvo neaišku“, – keliskart pakartojo dailininkė. Bet iš čia – kūrybiniai atradimai ir originalumas. Po to keliskart buvo pakartota, kad „iš prigimties rankos ir pirštai moka dirbti“.

N. Šivickas pabrėžė, kad tarp jos naudotų įrankių – ir visai darbininkiškas kastuvas. Dar svarbesnė – akstis. „Tikrai juos myliu„, – čia apie įrankius ir degimo krosnį.

„Iš molio padaryti „Ratą“ sunku: skyla, trupa, nepasiduoda... Kas mane verčia su tuo kovoti?“ – amžinos menininko kovos su materija ir amžinų apmąstymų apie būtį klausimas.“ Vis dėlto skulptūrinė kompozicija „Ratas“ buvo padaryta.

A. Mockus pasakojo, kad mama labai išgyvendavo, jeigu darbas suduždavo. „Keramika – dūžtamas dalykas, kaip ir kiekvienas iš mūsų“, – sakė jis. Po kurio laiko dailininkė jau drąsindavo save, kad galinti padaryti kitą, naują.

Pripažinimas atėjo. Pirmoji jos paroda 1955 metais surengta Bogotos nacionalinėje bibliotekoje. „Visi eksponuoja, ir aš eksponuosiu. Esu menininkė, man pasisekė“, – tarp kūrinių skaidrių šmėsteli ir toks tekstas. N. Šivickas sakė, kad išeksponavus paprastai reikia drebėti, kad kiti iš pavydo ko nors nesudaužytų. Tiesa, po pirmos parodos ji prisiekė, kad daugiau savo kūrybos viešai neberodys. Po kelerių (regis, aštuonerių) metų pasižadėjimą teko sulaužyti.

Skulptūros ir skulptūrėlės – nuo sprindžio iki kelių metrų. Dauguma jų dailininkės dirbtuvėje, kai kas atsidūrė įvairių šalių (daugiausia Pietų Amerikos) privačiose kolekcijose. Kai kurios „struktūros“ ir instaliacijos sunkiai tilpo kambaryje. A. Mockus prisiminė nekonformistinę mamos laikyseną: bendraudama su galimais pirkėjais ar galerininkais, ji nepataikaudavo šiems. Pasak jo, buvo nediplomatiška. Todėl – atbaidydavo, kitiems menininkams šiuo požiūriu pavykdavo geriau. Sykį sūnus priekaištaudamas gąsdino, kad jei ir toliau taip elgsis, jai teks šliaužioti ir rangytis kaip sliekui. Per dvidešimt keturias valandas N. Šivickas pateikė atsakymą – skulptūrą, vaizduojančią besirangančią figūrą.

Šiandien dailininkė sako, kad jei ateidavęs pirkėjas, ji atidarydavusi duris. Tačiau sutinka, kad dirbusi ne dėl pinigų. „Labai sunku uždirbti ir nežinau, ką jums patarti, kaip ką daryti, kad uždirbtumėt, – kalbėjo ji. – Kiek iš viso mano kūrinių, nežinau. Menininkas turi gyventi. Labai sunku jam uždirbti. Žmonės nenori išleisti pinigų.“ Čia įsiterpė A. Mockus ir pasakė, kad mama visą laiką išsilaikė pati, savarankiškai, iš savo darbo.

Graužikai ir grožis

Įkvėpimas? „Antanai, atsakyk apie įkvėpimą“, – paliepė motina. Jis atsakė, kad mama įkvėpimu netiki. Yra 99 procentai prakaito ir tik vienas – įkvėpimo. „Dabar jau pradedu tikėti“, – tyčia paprieštaravo motina.

Apie dailininkę Nijolę Šivickas kolumbiečiai kuria filmą.
Apie dailininkę Nijolę Šivickas kolumbiečiai kuria filmą.

„Refleksijose“ dailininkė cituoja mūrininką, kalbėjusį apie jos kūrinius: „Jei turėčiau laiko, galėčiau padaryti taip pat. Kaip jums gerai, kad turite laiko...“

Įspūdinga vienos reljefinės skulptūros istorija. N. Šivickas įėjusi į bažnyčią ir tamsoje netyčia į kažką atsitrenkusi. Ten gulėta mergaitės. Ši pasižiūrėjo, kas už jos užkliuvo. Tokia meno kūrinio genezė.

Žmonių veidai ir figūros. Žmonės su savo istorijomis ir žmonės-simboliai. „Langų“ ciklas – iš langų stebėjimo. Kokie langai ir kas prie jų, kas už jų. Kūrinys, kurio tekstinis komentaras: „Grynas laukimas – už laiko ir už sekso ribos.“ „Mirusiųjų piešiniai“, sukurti apsilankius medicinos fakultete. Pasak Stasio Goštauto, rašiusio apie N. Šivickas, jos darbuose daug netvarkos, sujauktumo, prieštaravimų „klasikinio“ pasaulio logikai, bet tai – jos pasaulis. Šie darbai nėra gražūs (dailininkė juk ir pabrėžia grožio nesiekianti), tačiau paveikūs, nors ir ne visiems malonūs.

Tekstuose nuolat pasigirsdavo žodis „graužikai“. Kas tie graužikai, ne visai aišku. Gal kiekvienas mūsų – šiek tiek. Ar žmogus geras, ar blogas, tai neatsakomas klausimas. „Reikia tikėti, kad jis yra ir gali būti geras, – dėstė N. Šivickas, – bet priimti, kad gali būti ir bus blogas. Kartais gyvulys yra geresnis.“

Ar Lietuva ir jos prisiminimai kaip nors įkvėpė kūrybą? „Turbūt ne, – pasvarsčiusi atsakė dailininkė. Ką mažam Antanui ji pasakodavo apie Lietuvą? Deklamuodavo eilėraščius. Tėvas – mokė dainų.

A. Mockus papasakojo apie du Nijolės dėdes kunigus. Vienas buvęs mistikas, neortodoksinis šventikas. Vesdavosi Nijolę į mišką ir sakydavo, kad Dievą kartais lengviau atrasti čia, o ne bažnyčioje. Bet... jis išmokė Nijolę rūkyti.

Išpažintis neužbaigiama

Ar Lietuvoje žmonės geresni nei Kolumbijoje? „Aš laaabai abejoju“, – artistiškai nutęsė N. Šivickas. A. Mockus papasakojo, kaip jie su mama pykdavo, kad aplinkiniai Kolumbijoje jiems nepadeda, kai reikėdavo iš sunkvežimio iškrauti Nijolės darbus, gerokai sveriančius. Pasak jo, Lietuvoje žmonės šiuo požiūriu jautresni.

„Mama kariavo prieš mano kartos idėjas, – dar vienas A. Mockaus pasakojimas. – Mes klausydavomės muzikos, protestuojančios prieš Vietnamo karą. Yra viena daina, kurioje skamba sirenų kauksmas. Jį išgirdusi mama įsiveržė į kambarį ir užriko: „Tu! Tu nežinai, kas yra karas!“

Iš vaikystės ir paauglystės prisiminimų. Išleisdama sūnų žaisti į gatvę su vaikais ir sutikdama parėjusį, mama bardavo, nurodinėdavo. Kitų tėvai – priešingai, savo atžalas girdavo. „Tai man padėjo įgauti savikritikos, – šiandien vertina A. Mockus. – O kai ji pamatydavo mane kalbantis su mergaite, nutraukdavo, varydavo namo. Sakydavo: „Tau jau pakabintas hamakas, eik miegoti.“ Po penkiolikos minučių aš išlipu, o mama patyko. Ji bijojo, kad man labai jaunam negimtų vaikas...“

„Dabar mes beveik nesipykstame, – pareiškė A. Mockus. – Kelionė į Lietuvą labai padėjo.“

Vienas „Refleksijų“ pabaigos tekstų: „Mano išpažintis ateina iki čia ir lūžta neužbaigta, neužbaigiama.“ Kol kas, kol dar nesame iš arčiau susipažinę su dailininkės kūryba, tai tikra tiesa. Kita vertus, jokia išpažintis negali būti baigtinė. Tokie dėsniai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"