Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Visų moterų Saulius – Šaltenis

 
2015 12 18 13:06
Saulė Šaltenytė ir Saulius Šaltenis. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Rašytojas Saulius Šaltenis klausinėjosi: ką reikėtų daryti, kad jo vakaras Rašytojų klube nebūtų panašus į laidotuves? Apsivilko baltus kaip sniegas marškinius, derančius prie baltos kaip obelis galvos, pasirišo mėlyną kaklaraištį, ir aktorė Nijolė Oželytė prisipažino nepratusi jo tokio matyti. O mato nuo jaunystės.

Saulius Šaltenis, kaip ir dera šaltą pavardę gavusiajam, gimė žiemą, nepaprastą dieną – gruodžio 24-ąją, tik pastaruoju metu žiemos nebešaltos, netradicinės. Netradicinį jubiliejinį vakarą (artėja 70-metis) S. Šalteniui sumanė „Tyto alba“, neseniai išleidusi jo romaną „Žydų karalaitės dienoraštis“ (anksčiau, 2014-aisiais, – romaną „Demonų amžius“).

„Saulius Šaltenis ir jo moterys“. Tikriausiai todėl, kad rašytojas nuo jaunystės garsėjo mokėjimu žavėtis moterimis. Jo dukra Saulė tvirtina, kad tėvelis domisi moterimis – kaip stebuklu, atskiru pasauliu. O moterys domisi S. Šalteniu. Leidyklos „Tyto alba“ vadovei Lolitai Varanavičienei jis – gražiausias Lietuvos rašytojas. Be to, nesenstantis.

N. Oželytė sakėsi esanti ta mergaitė, kurią Saulius, būdamas vedęs, kabino! Jis ir Leonidas Jacinevičius būsimai aktorei ir jos draugei žadėjo: „Įstatysim abi į Konservatoriją, jei tik dabar eisit su mumis cepelinų.“

„Jis visas mus, moteris, vertino taip, kaip turėtų būti, – dėstė aktorė. – Bet jei mes iš tiesų būtume TOKIOS, žmonija būtų kitokia. Tu klydai, Sauliau. Bet užtat mes šalia tavęs jautėmės labai gerai!“

„Saulius – keistas reiškinys, – pridūrė ji, o Saulius, nuleidęs akis, tarsi viską patvirtindamas, replikavo, kad pasitiki moterimis, šunimis ir vaikais. Ką reiškia pasitikėti moterimis?! „Nereikia jų nuvilti, – atsakė rašytojas. – Nuvilta moteris pabėga, šuo – numiršta, vaikai – užauga kreivi.“

Nijolės Oželytės ir Sauliaus Šaltenio dialogai.

*

N. Oželytė ir S. Šaltenis, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, Kovo 11-osios Akto signatarai. „Mano gyvenimas būtų vien pažeminimas, jeigu nebūtų laisvos Lietuvos, – sakė rašytojas. – Laukiau, svajojau, žinojau. Ir Kanovičiui sakiau, ir Jacinevičiui, kad taip bus.“

Sąjūdžio eiliniu save vadinantis rašytojas pridūrė, jog norėjo ir ką nors padaryti, ne tik parašyti.

„Būdamas kultūros ministras darei atsispaudimus ministerijoje, – priminė N. Oželytė. – Visa spauda apie tai rašė.“ – „Čia buvo nykiausias laikas, – nesigynė pašnekovas. – Kai gauni, ko tau mažiausiai reikia. Man buvo gėda, kad mane vežioja pagyvenęs vairuotojas, laukia vakarais, kol mes paposėdžiausim. O idėjų buvo galingų: tarkim, dėl Liepos 6-osios, dėl stipendijų meno kūrėjams – pamačiau, kad reikia įžūliai daryti. Bet – tai ne mano, ne man.“

„Politikas buvai, ministras buvai, rašytojas buvai, moterų mylėtojas buvai, – neatlyžo N. Oželytė. – Kokia prasmė? Kas tada yra „tavo“?“

„Prasmė yra gyventi, – paprastai atsakė rašytojas. – Gyventi ir ieškoti prasmės. Žmonija per tūkstantmečius patikrino: visada prasminga bus šeima, prasminga bus auginti vaikus – tas darbas man labai patiko, leisdavau Šaltenienei išsimiegoti. Ištisus hektarus medžių esu prisodinęs ir vis sodinu. Žiūri į pupos daigelį ir atsiranda prasmės. Prasmė būti dėkingam – vien todėl, kad gimei. O jei jau gimei, gyvenk savo gyvenimą. Vis tiek tau Dievas įdėjo kokią nors kibirkštį, ieškok jos. Galėjau ne kartą neišgyventi: ir vaikystėj, ir per pučą, tada, kai prie Aukščiausiosios Tarybos nušovė Artūrą Sakalauską, kulka prazvimbė pro šalį... Pirmiausia savo sielą atrasti – prasmė. Skausmingai ją atradau ir iki šiol labai draugaujam. Pavyzdžiui, kai muša kariuomenėj, galvoji: na ką man jie gali padaryti? Supranti, kad tas „man“ ir yra siela.“

Dainuoja Justė Arlauskaitė-Jazzu.

*

Saulius ir Saulė, tėvas ir dukra. „Iš beprotiškos, begalinės meilės gimiau, – sakė dukra. – Gali būti, kad Karelijoje, ant uolos, uodams zvimbiant, užsimezgė mano gyvybė. O jis – pats geriausias tėvelis. Kiekvieną vakarą buvo pasakos, taip pat ir jo sukurtos. Tarzaną įsivaizdavau tokį, kaip tėvelis – gražų ilgaplaukį karžygį. Visa vaikystė buvo nuolatinė kūryba. Žaidimai su tėvais indėnais ir baltaisiais, namelis kleve sodyboje prie Apšlavo ežero netoli Utenos. Saulėtas laikas!“

„Tu buvai pavyzdys – vyro, tėvo, tu davei man tiek meilės, laisvės, kūrybos, svajonių. Ačiū, tėveli, kad esu tavo vaikas. Mama dabar irgi yra čia – aš jaučiu“, – tokių Saulės Šaltenytės žodžių sujaudintai dar vienai S. Šaltenio moteriai Justei Arlauskaitei-Jazzu buvo sunku dainuoti. Pirmiausia ji padainavo „Kregždutes“ iš Giedriaus Kuprevičiaus miuziklo „Ugnies medžioklė su varovais“. Jei dar kas nežino, žodžius parašė S. Šaltenis ir L. Jacinevičius.

Jazzu pacitavo rašytojo patarimą jai: „Kai kuri, reikia maišyti žemę ir dangų.“

*

Violeta Palčinskaitė ir S. Šaltenis, kolegos dramaturgai. Violeta „su grauduliu ir širdies skausmu“ prisipažino esanti iš tų, kurių Saulius, deja, niekada nekabino. Bet – jis puikus draugas, džentelmenas, neišduos ir neparduos. Kolegė papasakojo, kaip jis jos nepardavė (tiesiogine prasme) azerbaidžaniečiui – per vieną dramaturgų seminarą Kryme.

V. Palčinskaitė priminė, ką S. Šaltenis sakydavo apie kūrybą: „Džiaugsmas iš rašymo tik grafomanams, o mums tai katorga.“ – „Matai, kaip jaunystėj kvailai pašneki, – sureagavo šis. – Matyt, norėdamas susireikšminti. Jokia katorga. Tai – gyvenimas.“ – „Jeigu gyvenimas, tebūna jo kuo daugiau ir spalvingesnio!“ – palinkėjo kolegė.

Saulius Šaltenis.

*

Vytautas Landsbergis, sužinojęs S. Šaltenio vakaro pavadinimą, pamanė: „Daug žmonių turėtų sueiti pažiūrėti tų moterų.“

„Taigi tu tikrai esi jų visų Saulius! – taip ir pasakė S. Šalteniui. Dar pasakė: „Tu buvai labai reikalingas tada, prie valstybės reikalų, tu turėjai puikiausių idėjų.“

„Tu, kaip ir Granauskas ir dar vienas kitas, rašai, kaip būti žmogumi ir kaip matyti žmogų. Neseniai feisbuke paskelbiau: „Ir vatnikai – žmonės“. Tavo pamoka, žinok. Ir Granausko“, – kalbėjo V. Landsbergis.

*

S. Šaltenis jau vėluoja atiduoti leidėjams rankraštį – dar vieno romano, apie šventąjį Brunoną. Fragmentų autorius perskaitė Lituanistų sambūrio nariams praėjusį antradienį, gruodžio 15-ąją. Kaip Brunonas atjoja basas, ir jam kojos prišąla prie balnakilpių... Iškart sumirga šalteniškai karnavališka tiršta vaizdinija.

Neseniai rašytojui paskambino Viktorija Daujotytė, bendraamžė, bendramokslė. Pasikalbėjo apie pastaraisiais metais išmirusius didžiuosius lietuvių rašytojus. „Sauliau, tu vienas likai, – pasakė V. Daujotytė. – Todėl turi rašyti, rašyti, rašyti.“

„Rašyti reikia daug, – sutinka S. Šaltenis. – Turiu labai daug planų.“

„Privalau tiesiog gyventi. Ir rašyti privalau“, – vakaro vedėjos Lolitos paragintas atsisveikinti trumpai ir būtinai žaismingai, užbaigė rašytojas.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"