Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Woody Alleno viduriniosios klasės klubas

 
2016 08 29 6:00
Ruošdamasis filmui Woody Allenas skaitė senas pramogines gandų skiltis iš Holivudo ir Niujorko laikraščių. 
Ruošdamasis filmui Woody Allenas skaitė senas pramogines gandų skiltis iš Holivudo ir Niujorko laikraščių.  Užsienio spaudos nuotraukos

Subtilaus humoro filmų autoriaus Woody Alleno „Aukštuomenės klubas“ („Café Society“) rodomas kino teatruose. Skirtingai nei sako naujosios juostos pavadinimas, pats W. Allenas savo gyvenimą apibūdina kaip paprasto viduriniosios klasės darbininko. 

„Atsikeliu ryte, nuvežu vaikus į mokyklą, einu į savo kambarį ir dirbu. Vakare pagroju klarnetu, susitinku su draugais arba pasižiūriu beisbolo rungtynes. Įprasta dirbančio žmogaus rutina, bet ji metai po metų man garantuodavo produktyvumą“, – pasakojo kasmet po filmą pristatantis režisierius ir scenarijų autorius.

„Aukštuomenės klube“ vaizduojama meilės kvadrato istorija. Įtakingą, pažinčių nestokojantį Holivudo prodiuserį suvaidino Steve'as Carellas, nors anksčiau šis vaidmuo buvo patikėtas Bruce'ui Willisui. Naivų jo sūnėną – Jesse Eisenbergas, Blake Lively sutiko vaidinti dar nežinodama, apie ką bus naujoji komedija.

Anksčiau W. Allenas pats vaidindavo savo filmuose, pasirodydavo epizodiniam vaidmeniui. Šioje juostoje girdimas jo, pasakotojo, balsas. Komiškoje istorijoje apie XX amžiaus trečiojo dešimtmečio aukštuomenės gyvenimo būdą nestinga ironijos, autoriaus savikritikos ir lyrinių nukrypimų – pamąstymų apie religiją ar organizuotą nusikalstamumą.

Režisierius Kanuose su kūrybine grupe. Iš kairės: Blake Lively, Woody Allenas, Kristen Stewart, Jesse Eisenbergas.
Režisierius Kanuose su kūrybine grupe. Iš kairės: Blake Lively, Woody Allenas, Kristen Stewart, Jesse Eisenbergas.

– Gegužę jau dvyliktąjį kartą savo filmą pristatėte Kanų kino festivalyje. Ar jums patinka čia svečiuotis?

– Patinka mano žmonai. Ji mėgsta bendrauti su žmonėmis, pietauti ir vakarieniauti su jais. Aš gi išlipu iš lėktuvo ir esu iškart lydimas į interviu. Juos daliju visą laiką iki pat išvykimo. Ištisą dieną – manau, pasikalbu su kokiu šimtu žurnalistų. Nespėju nuveikti nieko, kad susiję su kitkuo nei naujausia juosta. Mano žmona, kita vertus, kai tik pasitaiko galimybė čia vykti, sako: „Tai bus naudinga filmui, o man – smagu“, taigi ir vykstame.

– Ar jus neramina po teroro atakų sugriežtinta apsauga?

– Patikėkite, dėl to nerimauju kaskart eidamas į parduotuvę ar skaitydamas laikraštį. Niekad nenurimstu. Kas liečia terorizmą, aš – didžiausias hipochondrikas.

Praleido vampyrų sagą

– „Aukštuomenės klube“ vieną pagrindinių vaidmenų patikėjote Kristen Stewart, kuri sekretorę vaidina su tam tikru lengvumu, lyg Audrey Hepburn. K. Stewart pasakojo, kad juokėtės iš jos eisenos?..

– Pasakiau jai, kad vaikšto kaip beisbolo žaidėjas, išeinantis mesti kamuoliuko į aikštelę. Tikėjausi, kad ši graži būtybė pasirodys ekrane – įplauks į kadrą. O ji atrodė lyg vaikinas, traukiantis metikų „kalniuko“ link.

– Aktorė išgarsėjo po „Saulėlydžio“ („Twilight“) sagos. Ar sekėte šio filmo sukeltą šurmulį, po kurio K. Stewart tapo pirmąja jauna aktore, sparčiai išpopuliarėjusia socialiniuose tinkluose?

Blake Lively filme sutiko vaidinti nežinodama, apie ką bus naujoji komedija.
Blake Lively filme sutiko vaidinti nežinodama, apie ką bus naujoji komedija.

– Apie tai neturiu nė menkiausio supratimo, nes neturiu kompiuterio, o taip pat manęs nerasite internete. Ar pasakytumėte, kad ji turi 100 milijonų, ar 2 milijonus sekėjų, tai man pernelyg nerūpėtų.

Nemačiau Kristen vaidinančios, išskyrus epizodus iš „Pramogų parko“ („Adventureland“). Galėčiau „prasukti“ ir 60 sekundžių žvilgtelėti į tą vampyrų filmą (neabejoju, kad ten ji atrodė labai gražiai), bet toks kinas manęs niekad nedomino.

– Nematėte „Saulėlydžio“? Daug ką prarandate.

– Žiūriu tik ribotą filmų kiekį per metus. Neabejoju, kad per pastaruosius 15–20 metų praleidau gausybę įdomių juostų. Ir pats negaliu patikėti, koks neapsiskaitęs (o gal neapsižiūrėjęs) esu.

Išmetė Bruce'ą Willisą

– Ar visuomet žinote, kas vaidins jūsų filmuose, konkretaus vaidmens atlikėją sumanote dar prieš jį rašydamas?

– Šio filmo tema plačiai paplitusi visuomenėje. Nutuokiau, kad yra gausybė jaunų aktorių, kurios norėtų suvaidinti, jas pasikviesti nebūtų kilę jokių problemų. Kai atėjo laikas, žinojau, kad labiausiai filmui tiks Kristen ir Blake Lively. Jos abi yra nuostabios atlikėjos, o tuo pačiu – visiškos priešingybės.

– Dalį juostos turėjote perfilmuoti. Kas nutiko?

– Kalifornijoje kelias scenas nufilmavome su B. Willisu. Tačiau jis taip pat kūrė Brodvėjuje, viskam nepakako laiko, todėl teko jį pakeisti.

– Ar šis prodiuseris, daug šnekantis ir žadantis, atrodantis kaip ypač reikšminga kino industrijos figūra, kuo nors paremtas?

– Ir taip, ir ne. Kai atėjau į kiną, man buvo 16 metų. Vaikščiodavau pas įvairius kino agentus ir jie man atrodė labai įtakingi. Pamenu, kartą nuvykau į Kaliforniją, pas Williamą Morrisą. Jo agentūroje dirbo nustabaus grožio sekretorė. Pagalvojau, „O dieve, ji graži kaip bet kuri kino žvaigždė“.

Beveik penkias dešimtis filmų sukūręs režisierius teigia, kad naujų idėjų rasti nesunku. Bet ne visos jos sėkmingai sugula ant popieriaus lapo.
Beveik penkias dešimtis filmų sukūręs režisierius teigia, kad naujų idėjų rasti nesunku. Bet ne visos jos sėkmingai sugula ant popieriaus lapo.

– Vis dar nekenčiate Los Andželo?

– Ne, tai – mitas. Nesakau, kad Los Andželo nekenčiu, tiesiog šis miestas – ne man. Man nepatinka saulėtas oras ar būti priklausomam nuo automobilio. Man patinka miestai kaip Niujorkas, kur galiu išeiti iš namų tiesiai į įvykių sūkurį, kur nuolat girdisi triukšmas ir eismas. Mums tenka pilkų, debesuotų dienų ir sniego. Bet Kalifornijoje turiu daug draugų, todėl trumpai ten lankausi. Vairuoti man nepatinka. Moku, bet tuo nesidžiaugiu.

Žmonai rado namus

– Ruošdamasis filmui skaitėte senas pramogines gandų skiltis iš Holivudo ir Niujorko laikraščių. Kokius laikraščius skaitote dabar?

– „New York Times“, tai įprotis, atėjęs iš seniau. Vienaip ar kitaip mane pasiekia ir bulvariniai laikraščiai.

– Ar juose skaitote apie save?

– Niekada niekada niekada neskaitau apie save. Nei interviu, nei istorijų, nei filmų recenzijų. Visuomet skrupulingai to vengiau. Kreipiu dėmesį į savo darbą, bet ne jo vertinimą – koks genijus arba koks kvailys esu. Džiaugsmas ateina iš kūrybos, kai atsikeliu ryte, prieš save pasidedu scenarijų, susitinku su scenografu, operatoriumi, einu į aikštelę su charizmatiškais vyrais, gražiomis moterimis, o kai nufilmuoju savo geriausią filmą, nesižvalgau atgal, neskaitau apie tai, kas buvo, bet judu pirmyn.

– Kai buvote kritikuojamas už savo santykius su Soon-Yi, taip pat nežinojote nieko, kas apie jus rašoma spaudoje?

– Taip, nieko nežinojau, dabar matau, kad visą tą laiką dirbau – kūriau filmus tuo pačiu tempu, kaip ir dabar. Esu ypač disciplinuotas, atskiriu darbą nuo kitų gyvenimo sričių ir beveik maniakiškai darau ką užsibrėžęs.

– Ar jūsų žmona, Soon-Yi, jus pakeitė?

– Ji – viena didžiausių mano gyvenimo patirčių. Korėjoje ji augo skurdžiai. Šešerių našlaitė gyveno gatvėse ir maitinosi (alko) iš konteinerių. Ją priėmė prieglauda, o vėliau ir aš galėjau jos gyvenimą padaryti geresniu. Ji išsimokslino, turi draugų ir vaikų, visur keliauja su manimi. Pabuvojusi didžiosiose Europos sostinėse ji tapo rafinuota, kitu žmogumi. Žinojimas, kad prisidėjau prie jos gerovės man teikia daug daugiau malonumo nei kinas.

Viduriniosios klasės darbininku save vadinantis režisierius laisvalaikiu groja klarnetu.
Viduriniosios klasės darbininku save vadinantis režisierius laisvalaikiu groja klarnetu.

– Kalbate apie tai, kaip jūs ją pakeitėte, bet kaip ji pakeitė jus?

– (Mąsto.) Ji man davė nuostabų gyvenimą. Esame susituokę jau 20 metų, kartu buvome ir šiek tiek anksčiau. Tai geriausi metai mano gyvenime. Ji – puiki žmona ir kompanionė.

Nežinau, galbūt esu tas pats žmogus, kaip buvau dvidešimties? Atrodo, kad mano įpročiai, džiaugsmai ir baimės – tos pačios. Turbūt metai mane mažai kuo pakeitė. Kita vertus, menine prasme, tapau ambicingesnis. Iš pradžių man įdomūs buvo tik juokeliai, ilgainiui ėmė rūpėti gilesnės temos.

Beckettas ir Sartre'as

– Skaičiau, kad kartą jūs sutikote Samuelį Beckettą.

– Taip, paplepėjome su juo penkias minutes. Kiek pamenu, tai buvo vienoje Paryžiaus kavnių, „Les Deux Magots“. Gurkšnojau kavą ir kažkas pasakė: „Štai ten sėdi S. Beckettas, norėtum susipažinti?“ – „Žinoma“. Trumpai pasikalbėjome, jis buvo malonus. Niekad nebuvau didelis S. Becketto gerbėjas, tačiau norėjau susipažinti su Jeanu-Paulu Sartre'u. Pažinojau jo pažįstamą, kuris pasiūlė: „Už atitinkamą kainą tai gali būti suorganizuota“.

– Juokaujat!

– Anaiptol. Bet mes taip ir nesusitikome, toks pasiūlymas man nepatiko.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"