Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATATRASA
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITZAPAD-2017
KULTŪRA

Zigmas Zinkevičius: „Dar esu reikalingas“

 
2016 03 10 6:00
Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Tarp šiemetinių lietuvių kalbotyrai svarbių sukakčių – 50 metų, kai buvo paskelbta šiuolaikinė mūsų tarmių klasifikacija. 1966 metais tą padarė Zigmas Zinkevičius ir Aleksas Girdenis (1937–2011).

Pasak profesoriaus Z. Zinkevičiaus, ir kiek anksčiau buvo galima ją skelbti, bet stabdė tam tikros tuometės aplinkybės. 1966-ieji – žinoma, nebe stalinizmo laikai, bet vis tiek – suvaržymų ir kvailybių pilnas sovietmetis.

Tekstas apie naująjį skirstymą paskelbtas „Kalbotyroje“ – pranešimo, abiejų kalbininkų skaityto I baltistų konferencijoje 1964-aisiais, pagrindu. Tuo metu Z. Zinkevičius rengė disertaciją ir jau naudojosi šia klasifikacija. Prisiminimų knygoje „Prie lituanistikos židinio“ profesorius rašo, kad būtent A. Girdenis „pasiūlė smulkesnius tarminius vienetus vadinti vardais, padarytais iš svarbiausio tame plote miesto pavadinimo: telšiškiai, varniškiai, kauniškiai, širvintiškiai, anykštėnai.“

LŽ susitiko su profesoriumi, einančiu 92-uosius. Su akademiku, seniai pelniusiu garbingą ir labai jam pritinkantį kalbos mokslo riterio titulą.

Antano Salio dovana

– Ar tikrai tai buvo modifikuota Antano Baranausko lietuvių tarmių klasifikacija? – teiravomės Zigmo Zinkevičiaus.

– Iki mūsų naudotoji klasifikacija turėjo daug trūkumų. Tiesiog neįmanoma buvo su ja išsiversti, pilna visokių prieštaravimų. Klasifikacija turi būti darni, vieninga, o čia nori ką nors išaiškinti ir susiduri su neišsprendžiamomis problemomis. Aptarinėjom tą reikalą su A. Girdeniu, buvo aišku kaip dieną, kad skirstymą reikės modifikuoti. Nebepamenu, kuriam kilo mintis, kad reikėtų pasiremti buvusia, A. Baranausko klasifikacija. Tai ir apsidraudimas nuo kritikos, savotiškas skydas – kritikuojate A. Baranauską, ne mus. Ir iš tiesų tai padėjo. Stengėmės „įpiršti“ sampratą – „patobulinta A. Baranausko klasifikacija“, o ne kokia nors nauja. Nors ten A. Baranausko skirstymo tik trupiniai buvo.

Dar ilgai nedrįsom skelbti. Man gal nelabai ko buvo bijoti, o A. Girdenis – partijos narys. Jį galėjo sudoroti jo oponentai „per partinę liniją“. Oi, ten vyko visokių trinčių. Paskui paaiškėjo, kad ne be reikalo jis baiminosi, iš tiesų buvo puolimų. Vis dėlto apsisprendėm skelbti, nes toliau taip dirbti nebebuvo galima, teorija labai kirtosi su praktika.

– Tada jau buvot apkeliavęs Lietuvą?

– Taip! Keliavau po Lietuvą ankstyvuoju savo veiklos periodu. Jaunystės dalykai... Susipažinimas prasidėjo nuo Vilniaus krašto, artimiausių apylinkių. Būdavo, profesorius Povilas Pakarklis parūpina universiteto sunkvežimį ir mes keliaujame. Atradom čia įdomiausių dalykų, netoli Vilniaus – senukų, kurie dar mokėjo pirmykštę, tą senąją Vilniaus krašto tarmę.

– Kaip fiksuodavot duomenis? Ranka?

Nuo 1950-ųjų Zigmas Zinkevičius – Vilniaus universiteto dėstytojas.Asmeninio albumo nuotrauka

– Iš pradžių ranka. Paskui įrašinėjau Antano Salio dovanotu magnetofonu. Profesorius A. Salys, vienas svarbiausių tarpukario Lietuvos lituanistų, gavęs specialų Maskvos leidimą, 1969 metais aplankė Lietuvą (gyveno JAV). Prisimenu, skambina rektorius Jonas Kubilius ir praneša, kad yra atvažiavęs A. Salys, nori su manimi susitikti. Pernakt šnekėjome be pertraukos. Man buvo baisiai įdomu, ką ten Vakaruose lituanistai veikia, o jam smalsu, kas čia dirbama. Atminimui jis man padovanojo magnetofoną.

– Kur dabar juo padaryti įrašai?

– Saugomi Lietuvių kalbos institute.

– Kaip prakalbindavot žmones? Ar jie nebijodavo kalbėti tokiais laikais?

– Oi! Dar ir kaip bijodavo.

– Kokį slaptažodį pasakydavot?

– Mano metodika labai paprasta: tave būtinai turi lydėti žmogus iš to paties kaimo, į kurį vyksti. Tada žmonėms liežuvis atsipalaiduoja... Man širdis krauju apsipildavo matant, kas daroma su Lietuva ir jos žmonėmis. Viskas juk mano akyse vyko: ir trėmimai, ir visos represijos.

– Suvaržymai neaplenkė ir Filologijos fakulteto.

– Kalbininkams buvo gal kiek lengviau nei literatūrologams. Vien jau tas Lietuvių literatūros katedros „valymas“...

– Bet papeikimų, kai vadovavote Lietuvių kalbos katedrai, esate gavęs, visokių puolimų atlaikęs.

– Žinot, nelabai mes kreipėm dėmesį. Dalies kolegų, juolab užsienio baltistų akyse tie papeikimai iš tikrųjų buvo pagyrimai. O dar mes turėjom nuostabų dekaną Eugenijų Meškauską. Jo žmona Michalina Meškauskienė – partijos šulas, o jis – net nepartinis. Garsios žmonos negarsus vyras, kaip pats juokaudavo.

Tarmės grožis neišmatuojamas

– Mokėjote ilsėtis nuo darbų?

– Vasarą – valtys, baidarės, žiemą – slidės. Ilgi maršrutai po Lietuvą. Mane prie tokio stiliaus įpratino profesorius Jurgis Lebedys. Būdavo, jo įsakymas: išvažiuojam tokią ir tokią valandą, traukinys toks ir toks. Kiekvienam įsidėti lašinių, jie bus čirškinami ant laužo.

– Jums kalbant, kuo gražiausiai skamba jūsų gimtosios tarmės elementai. Ar kolegos, griežtai paisę bendrinės kalbos normų ir reikalavimų, jums nepriekaištaudavo?

– Iš pradžių labai, paskui – nebedrįsdavo.

– Išnagrinėjote savo gimtąją tarmę?

– Išnagrinėjau labai gerai. Mano gimtosios tarmės duomenys yra patekę į didįjį penkiatomį veikalą „Lietuvių kalbos istorija“. Tiksliau, tų tyrinėjimų rezultatai, apibendrinimai.

– Kokia tarmė jums gražiausia?

– Tarmės grožis nematuojamas.

O man pradėjo patikti kupiškėnų tarmė, toks originalus skambesys.

– Juozui Balčikoniui pati negražiausia buvo kupiškėnų. Labai jos nemėgo. Būdavo, jei studentas laiko egzaminą ir prastai moka, jis klausia: „Tai turbūt nuo Kupiškio esi?“

– Dėstytojai visada turėdavo savų simpatijų. Suvalkiečiams būdavo didinamas fonetikos pažymis.

– Man simpatijų keldavo žmogus, kilęs iš tokio krašto, kurio tarmė neištirta. Tada jau didžiausias palankumas. Panaudodavau jį kaip tarmės pateikėją.

– Ir parašydavot gerą pažymį?

– Būdavo visko.

Kas tiriant tarmes buvo pražiopsota ar apleista tais nepalankiais metais, o paskui jau buvo per vėlu?

– Daugiausia tokių atvejų susiję su lietuviškom šnektom Baltarusijoje. Ten mat trukdydavo tirti, neįsileisdavo. Dažnai būdavo, nuvažiuoji ir išgirsti: „Pavėlavai, reikėjo bent kiek anksčiau. Buvo vienas senukas ir štai numirė.“ Baltarusiai lingvistai patys nepajėgė tyrinėti – čia reikia lituanistų. Žinoma, ir didelio intereso neturėjo. Bet jų garbei būtina pasakyti, kad stengėsi sudaryti sąlygas mums, sugalvodavo, kaip apeiti visokius savo valdžios draudimus.

– Pavyzdžiui, Gervėčių tarmė ištirta Jadvygos Kardelytės.

– Ji dėl šito susilaukė daug nemalonumų. Parašė disertaciją, aš buvau mokslinis vadovas. Ir jai nebuvo leista ginti. Gerai dar, kad išėjo knyga „Gervėčių tarmė“. Duomenys paskelbti.

Politikai skambina pasikonsultuoti

– Kalbininkai svarsto apie kalbos mirtį. O tarmės mirtis, šnektos mirtis – kas tai yra?

– Tam tikrų kalbinių ypatybių išnykimas. Bet kad jos visai be ženklo išnyktų – taip nebūna. O iš viso kalbinio konteksto, kuriame yra vadinamoji išnykusi tarmė, iš aplinkos kalbininkai pajėgūs rekonstruoti buvusias ypatybes, gana tiksliai.

– Praėjus dešimčiai metų nuo šiuolaikinės tarmių klasifikacijos paskelbimo, pasirodė pirmasis tarminis žodynas – Vytauto Vitkausko „Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas“.

– Didelis įvykis! Žodynas, kuriame atsispindi visos tarminės subtilybės. Vytautas buvo mano studentas, gabus vyrukas, labai gabus.

– Dabar tarminių žodynų jau daugiau. Ar įmanoma parengti visų tarmių žodynus? Ar yra toks poreikis?

– Jie reikalingi. Daug iš jų galima išpešti.

– Ar jaunesnieji kolegos kreipiasi į jus prašydami konsultacijos ar kokių duomenų?

– Dabar dažniausiai kreipiasi disertantai, prašo būti oponentu. Arba rekomendaciją parašyti. Dažnai skambina aukšti valdžios vyrai, konsultuojasi. Diskusijose dalyvauti nori, pasirodyti, kad išmano, – nori, o bijo apsijuokti. „Jei tvirtinsiu taip ir taip, ar nebūsiu sukritikuotas?“ Visiškai neišmanėliškų klausimų išgirstu. Žodžiu, nesijaučiu užmirštas. Dar reikalingas.

– Savo sukauptą lingvistinę medžiagą visą esate panaudojęs?

– Medžiagą rinkau kryptingai – tą, kuri reikalinga lietuvių kalbos istorijai kurti. Ir panaudojau visą. Rankraščius perdaviau Lietuvių kalbos institutui, jie ten saugomi.

– Jei būtų galimybė vėl pradėti mokslininko kelią?

– Dabartinėmis sąlygomis išnaudočiau visas technines galimybes, kaip tik įmanoma. Štai tuo skirtųsi dabartiniai tyrinėjimai.

– Kodėl tarp vidurinės kartos ir kiek jaunesnių lingvistų nebėra tokių autoritetų, tokių mokslo žvaigždžių, kokių netrūko jūsų kartoje? Kažkaip susmulkėjo viskas. Ar dėl to, kad kiekvienas kiūto savo siaurutėje specializacijėlėje?

– Gal ne todėl. Gal kad žmonės pradėjo kreipti daugiau dėmesio į pinigą nei į mokslinį darbą. Pirmiausia savo naudos paiso – o man kas iš to?

– Gaila, ar ne?

– Na, ką padarysi. Čia ne nuo mūsų priklauso.

– O jūsų kartos nuostatos – iš kur?

– Mes pergyvenom labai tragišką Lietuvos istorijos laikotarpį, daugybę represijų, suvaržymų. Tai ugdė atsparumą, tvirtumą, didelį norą veikti ir nuveikti. O dabar...

– Laisvi ir ištižom?

– Iš esmės taip.

– Gal vis dėlto yra jaunų kalbos talentų, kurie jus nustebino, sudomino?

– Negaliu sakyti, kad nėra. Pavyzdžiui, iš mano buvusių studentų mane labai žavi Birutės Kabašinskaitės darbai.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataTrasaZapad-2017Karjera
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"