Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISGYNYBAŠEIMA IR SVEIKATA
ŠVIETIMASŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
KULTŪRA

Žmogaus teisių konvencija teatre vaikams? Kodėl gi ne?!

 
Teatras „Meridiano“ rodė režisieriaus Giacomo Ravicchio spektaklį „Popierinis mėnulis“. Nuotrauka iš meridiano.dk

Šiemet 47-ąjį kartą Danijoje vyko didžiausias pasaulyje teatro vaikams ir jaunajai auditorijai festivalis „Aprilfestival“. Tai keliaujantis festivalis: kiekvienais metais jis rengiamas vis kitame Danijos mieste, kurio teatrus, kultūros centrus, mokyklų aktų ir sporto sales, bibliotekas ir kitas viešas erdves pripildo ir vaikai, ir spektaklių pirkliai. 

Šių metų balandį, per savaitę trukusį renginį, kuris vyko nedideliame pietų Danijos Sionderborgo mieste, pasirodė daugiau kaip šimtas trupių, kurios suvaidino virš 700 spektaklių. Visi jie – nemokami. Apie festivalį kalbamės su režisiere Olga Lapina, kuriai šiųmetis apsilankymas – jau trečioji pažintis su danų teatru vaikams ir paaugliams.

Ramunė Balevičiūtė. Olga, su tavimi ir keletu kolegų lankėmės „Balandžio festivalyje“ prieš ketverius metus. Tada jis mums padarė milžinišką įspūdį, dažnai danų teatrą minėdavome kaip pavyzdį Lietuvoje. Ar šiemet tas įspūdis nesumenko?

Olga Lapina. Man didžiausią įspūdį, kaip ir prieš ketverius metus, paliko tarptautinė programa, nors ji ir visai mažytė – tik trys užsienio spektakliai. Praėjusio apsilankymo metu mes pamatėme daugiau gerų daniškų spektaklių, šiemet, išskyrus keletą išimčių, jie įspūdžio man nepadarė.

R. B. Tiesą sakant, man nelabai aiškus užsienio spektaklių vaidmuo šiame festivalyje. Jie nei sukuria alternatyvą, nei pernelyg praturtina programą, kuri ir taip daugiau nei turtinga – virš dviejų šimtų skirtingų spektaklių!

O. L. Ir anąsyk, ir šiais metais savo humoru, drąsa ir savotišku siurrealizmu išsiskyrė belgai. O kalbant apie danų teatrą vaikams, tai mano trečioji išsami pažintis su juo. Ir kadangi neįžvelgiau didelio skirtumo tarp to, ką mačiau prieš aštuonerius metus ir dabar, darau išvadą, kad tai, kas anksčiau atrodė novatoriška ir avangardiška, yra įprasta jų teatro praktika, galbūt dominavusi ir prieš dvidešimt metų. Gal ir po dvidešimties metų jie kurs taip pat? Praėjusiais kartais susidariau įspūdį apie Daniją kaip apie teatro vaikams rojų, kur kūryba vaikams yra valstybės nepaprastai dosniai remiama, skatinama menininkų saviraiška, naujų kelių ieškojimas ir pan. Dabar suprantu, kad pagrindinė idėja yra „nešti“ kultūrą į mažus miestelius ir kaimus. Siekiama, kad profesionalų teatrą matytų vaikai, gyvenantys net atokiausiose vietose. Bet ta aplinkybė, kad spektakliai turi būti mobilūs, kad vaidinti teks ne scenoje, o sporto ar aktų salėje, riboja meninį išradingumą. Dėl to paprastumas kartais virsta meniniu prastumu. 80 procentų mano matytų spektaklių buvo sukurti visiškai studentiškomis priemonėmis. Nesu prieš spektaklį „ant dviejų taburečių“, bet matyti darbai tokie vienodi, kad pakeitus aktorius ar personažus, niekas iš esmės nepasikeistų. Mindaugas Karbauskis vartoja Fomenko terminą razkaz pokazom („pasakojimas rodant“), čia jis labai tiktų. Daugybė spektaklių prasideda nuo to, kad į priekį išeina aktoriai su armonika, gitara, kontrabosu ar kitu instrumentu, atlieka muzikinį numerį, tada padeda instrumentą į šalį, pradeda pasakoti istoriją trečiu asmeniu, tuomet užsideda skrybėlę ir „tampa“ kokiu nors personažu. Šia formule seka daugybė trupių, todėl daugelis spektaklių nuspėjami ir labai panašūs vienas į kitą.

R. B. Ar nemanai, kad taip yra dėl to, kad anaiptol ne kiekvienas spektaklis turi režisierių, o jei ir turi, jo indėlis nėra labai aiškiai juntamas?

O. L. Visiškai sutinku! Vedama smalsumo, aš net pradėjau tikrinti, ar spektaklio kūrybinėje komandoje yra režisierius. Padariau išvadą, kad estetiškai laimi tie spektakliai, kurie vis dėlto turi režisierių. Jų nėra labai daug, nes dažniausiai viską, taip pat ir vizualius ir techninius spektaklio sprendimus, daro patys aktoriai. Be abejo, tai turi savo žavesio. Man imponuoja jų portatyvi, „kišeninė“ technika ir aktorių sugebėjimas savarankiškai valdyti visą spektaklio techninę partitūrą vienu mygtuku, dažniausiai paslėptu kišenėje. Manau, kad Lietuvoje valstybinio teatro aktoriui tai būtų nemenkas iššūkis. Bet aš į tai žiūriu tik kaip į dalį galimybių, o danų kūrėjams tai labai dažnai – visos galimybės.

R. B. Bet buvo ir techniškai gana sudėtingų spektaklių.

O. L. Taip, buvo keletas. Pavyzdžiui, teatro „TT“ spektaklis „Šešėlis“, kuriame buvo naudojamas šešėliams jautrus ekranas. Spektaklio metu sukurti grafiniai vaizdai čia pat keičiami, įterpiama anksčiau sukurta animacija ir pan. Tai man pasirodė kaip įdomus ir išradingas bandymas ieškoti aktoriaus ir technologijų koegzistavimo scenoje galimybių. O kitas spektaklis – „Vasaros žiedai“ pagal Tovę Jansson, kuris labiau priminė instaliaciją, naudojo labai sudėtingas audiotechnologijas. Įdomu, kad spektaklis skirtas visai mažiems vaikams. Manyčiau, jeigu vaikai nuo mažumės matytų tik tokius spektaklius, užaugę jie turėtų visai kitokį teatro suvokimą. Man, kaip tradicinės mokyklos atstovei, pritrūko režisūrinės ar atlikėjiškos ambicijos, kitaip sakant, norėjosi, kad būtų šis tas daugiau, ne vien keliasdešimt mikrofonų. Tačiau žvelgiant iš technologinės pusės, mums tikrai būtų ko iš danų pasimokyti.

R. B. Šiemet į festivalio programą net buvo įtraukta konferencija, skirta technologijų naudojimui teatre vaikams.

O. L. Tikiu, kad tarp poros šimtų spektaklių buvo daugiau šiuo požiūriu įdomių darbų, bet iš mano 31 matyto tik dviejuose buvo išradingai naudojamos medijos. Vien turėti galimybę naudoti naująsias technologijas per maža, reikia ir stiprios meninės idėjos.

R. B. Ar idėjų kaip tik ir pasigedai?

O. L. Mane labai žavi, kokiomis temomis danai kviečia vaikus kalbėtis. Mums kai kurios temos, pavyzdžiui, apie žmogaus teises, konstituciją, rasinius ir socialinius dalykus, atrodo, yra už teatro vaikams ribų arba apskritai už teatro ribų. Ar įsivaizduotume Lietuvoje spektaklį apie tai, kodėl reikia turėti pasą keliaujant arba kodėl vyrai ir moterys turi uždirbti tiek pat? Žinoma, Danijoje kai kurios temos, pavyzdžiui, imigracijos, yra aktualesnės nei pas mus. Kita vertus, tokiu atveju iškyla konjunktūros pavojus.

R. B. Sutinku, bet taip pat manau, kad teatras yra galinga priemonė spręsti aktualias problemas. Žinoma, netiesiogiai, bet ugdant vaikų suvokimą apie žmogaus orumą, didinant toleranciją, mokant empatijos. Man įstrigo mintis, perskaityta „American Theatre“ žurnale, skirtame teatrui jaunajai auditorijai. Vienas vaikams kuriantis režisierius savo misiją formulavo taip: atskleisti vaikams tiesą apie neteisingą ir net tragišką pasaulį, nesunaikinant vilties. Amerikos teatro kūrėjai net pasirašė rezoliuciją, kurioje įsipareigojo kalbėti jauniems žmonėms apie pasaulio problemas ir įgalinti juos jas spręsti. Žinoma, temos ir problemos labai priklauso nuo vaikų amžiaus.

O. L. Be to, sunku numatyti, kaip vienas ar kitas spektaklis bus suprastas, ypač kitų kultūrų vaikų, kurie tikriausiai tokį teatrą ar apskritai teatrą mato pirmą kartą. Stebėjau kai kuriuos spektaklius, lankiusius pabėgėlių ar imigrantų vaikus. Vienas berniukas, ne toks jau mažas, kokių 8–9 metų, buvo taip paveiktas to, ką mato scenoje, kad kas dvi minutes susižavėjęs garsiai sušukdavo: „Inšala!“ (InShaAllah – arabų kalba reiškia „Dievo valia!“). Niekas niekaip nereagavo – nei kiti žiūrovai, nei aktoriai.

R. B. Nuostabu, kad danai nerūšiuoja vaikų, ir dar nuostabesnė idėja, kad festivalio metu visame mieste neturi likti nė vieno vaiko, nepamačiusio bent vieno spektaklio. Tik čia, žinoma, jau kaip kam pasisekė, nes spektaklių meninė vertė iš tikrųjų labai nevienoda. Iš mano matytų darbų meniškiausi buvo skirti visai mažiukams arba ikimokyklinukams – Europoje garsių teatrų „Refleksion“, „Meridiano“. Nors, pavyzdžiui, „Meridiano“ rodė „Popierinį mėnulį“ – tą patį spektaklį, kaip ir prieš ketverius metus. Vadinasi, naujų ryškių darbų nėra daug. O sudėtingiausia žiūrėti buvo spektaklius paaugliams: nors jų temos aktualios, bet jiems labai stigo režisūros, aktorių vaidyba blanki, kartais net priversdavusi suabejoti jų profesionalumu, ir vien tekstas, tekstas, tekstas... Beje, dažniausiai parašytas pačių aktorių arba specialiai samdyto dramaturgo.

O. L.Pastebėjau, kad festivalyje buvo nemažai spektaklių, sukurtų pagal populiarius bestselerius. Tai jau savaime garantuoja sėkmę, nes vis dėlto dauguma iš teatro tikisi įdomios istorijos. Man labiausiai patiko spektakliai, kuriuose buvo galima atpažinti aiškų, apibrėžtą, pagal savo taisykles veikiantį pasaulį. Kaip, pavyzdžiui, Kopenhagoje dirbančio italų režisieriaus, aktoriaus ir vaizdo menininko Giacomo Ravicchio spektakliai (jis režisavo ir tavo minėtą „Popierinį mėnulį“). Vienas iš jų, „Skrisk“, pasakojo apie XX amžiaus pradžios cirką ir jame gimusią meilę tarp storo mažo vaiko ir plonos aukštos šokėjos. Spektaklio stilius šiurpokas, šiek tiek primenantis „The Tiger Lillies“, bet labai elegantiškas. Puikų įspūdį padarė du matyti edukaciniai spektakliai, kuriuose pagrindinis objektas yra fizikos mokslo (teatro „Uden vægge“ spektaklis „Nuo didžiojo sprogimo iki feisbuko“) arba tautų kultūros pažinimas (teatro „Kompagni Kalas“ darbas „Aplink šiaurę“). Įsitikinau, kad edukaciją teatre galima plėtoti labai įdomiomis priemonėmis, manau, tai perspektyvi kryptis. Nauji garsios teatro trupės „Batida“ darbai šiek tiek nuvylė. Jos muzikuojantys aktoriai nuostabūs, tačiau jie yra geresni muzikantai negu aktoriai. O žymios „Teatro grupės 38“, kurios neteko matyti ankščiau, spektakliai „Tamsa slypi po lova“ ir „Mažoji sonata“ iš tikrųjų labai aukštai pakėlė festivalio kartelę. Manau, jų sėkmę lemia išradinga, bet santūri vaidyba, nebanalus humoras, įdomūs vaizdiniai sprendimai. Tačiau tokių spektaklių nedaug, nes tikriausiai labai sunku eiti eksperimentų ir sudėtingesnės estetikos paieškų keliu, kai visa teatro edukacijos sistema veikia kaip didžiulis mechanizmas, reikalaujantis greitų apsukų ir rezultatų. Vis dėlto reikia pripažinti, kad ta sistema duoda puikius rezultatus ir kai ką tikrai būtų verta pabandyti pritaikyti Lietuvoje.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
KULTŪRA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasGynybaKontaktai
ĮdomybėsIstorijaJurgos virtuvėKomentaraiReklaminiai priedai
KonkursaiKultūraLietuvaMokslas ir ITPrenumerata
PasaulisSportasŠeima ir sveikataŠvietimasKarjera
TrasaŽmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"